1989 metų vasario 15 dieną sovietų generolas Borisas Gromovas perėjo Draugystės tiltą iš Afganistano į Sovietų Sąjungą, kur jį pasitiko sovietų televizijos kameros ir įteikė puokštę raudonų gvazdikų. Po dešimtmetį trukusio karo Afganistane B. Gromovas oficialiai buvo paskutinis iš šalies išvykęs sovietų karys.
Maskva savo choreografiniu ėjimu signalizavo, kad misija buvo sėkminga, ir pabrėžė jos tvarkingą išvykimą, kuris labai skyrėsi nuo paskutinių Vietnamo karo dienų, kai amerikiečiai beviltiškai lipo į sraigtasparnius, kad pabėgtų iš Saigono.
Bet tai buvo šarada. B. Gromovas naktį prieš tai praleido viešbutyje Sovietų Sąjungoje ir keliavo į Afganistaną tik tam, kad suvaidintų išėjimą. Galiausiai vaidyba beveik nieko neapgavo, įskaitant ir pačią Sovietų Sąjungą. Šalies karas Afganistane turėjo būti greitas: Maskva planavo greitai įdiegti naują režimą, labiau atitinkantį jos interesus, ir tada pasitraukti. Vietoj to, ilga intervencija išprovokavo žiaurią kontrpuolimo kampaniją, per kurią oficialiai žuvo 14000 sovietų (tikrasis skaičius tikriausiai daug didesnis). Maskva Kabule įkūrė naują vyriausybę, tačiau ji buvo labai nestabili.
Galiausiai ši nesėkmė diskreditavo visą sovietinę sistemą ir paskatino vidaus reformas, padėjusias sugriauti valstybę. Karas padėjo iškasti duobę tarp sovietų kariuomenės ir žmonių, paskatino antikarinius protestus ir protestus prieš šaukimus Sakartvele, Latvijoje, Lietuvoje ir kitur. 1992 metais buvęs sovietų užsienio reikalų ministras ir pagrindinis „Perestroikos" ir „Glasnost" architektas Edvardas Ševardnadzė sprendimą palikti Afganistaną apibūdino kaip „pirmąjį ir sudėtingiausią žingsnį“ reformų procese.
Praėjus trisdešimt trejiems metams po to, kai Sovietų Sąjunga pasitraukė iš Afganistano, Rusija atsidūrė kitame destruktyviame ir nenugalimame konflikte. Dabar aišku, kad pirminis Rusijos prezidento Vladimiro Putino tikslas Ukrainoje, t. y. šalies vyriausybės nuvertimas ir jos pakeitimas lanksčia įgaliotine, nepasiekiamas. Ukraina ir toliau egzistuos kaip nepriklausoma valstybė ir bus kaip niekad provakarietiška. Užuot susilpninęs NATO, Rusijos karas atgaivino aljansą, izoliuodamas savo ekonomiką. Per invaziją, kuri tampa malšinamuoju atpirkimo karu, jau žuvo ir buvo sužeista dešimtys tūkstančių Rusijos karių.
Tačiau nuo karo kenčia ir Ukraina, nes griūvant jos ekonomikai žūsta tūkstančiai jos gyventojų. Kitos pasaulio šalys kovoja su žiauriais konflikto padariniais, įskaitant pabėgėlių antplūdį ir grūdų trūkumą. Dėl besitęsiančios katastrofos kai kurie Vakarų komentatoriai paragino ieškoti suderėto karo sprendimo, kuris mainais į Rusijos pasitraukimą galėtų suteikti Putinui reikšmingų materialinių nuolaidų, tokių kaip išplėsta ir įteisinta Rusijos kontrolė Donbaso regione, taip Maskvai siūlant tai, ką karo teoretikas Sun Dzi pavadino „auksiniu tiltu“ iš konflikto.
Bet kritikai bet kokias kalbas apie atmeta kaip nusileidimą ir atlygį už žiaurius Rusijos nusikaltimus, kurie tik paskatins autokratą užsiimti tolesne agresija. Jų nuomone, visiškos ukrainiečių pergalės niekas nepakeis.
Istorija apie tai, kaip Sovietų Sąjunga paliko Afganistaną, rodo, kad abu keliai yra įmanomi – Vakarai gali susitarti ir suteikti Ukrainai lemiamą laimėjimą. Devintojo dešimtmečio pabaigoje JAV sutiko leisti Maskvai gauti juos gelbstinčių nuolaidų dėl sovietų karių išvedimo iš Afganistano. Tačiau tos nuolaidos buvo sąmoningai tuščios ir nelabai nuslėpė akivaizdų pralaimėjimą.
Galbūt ir Vakarai ir Ukraina gali pasiūlyti Maskvai paviršutinišką naudą kaip paskatą trauktis, kartu stengdamosi įtvirtinti Rusijos nesėkmės įvaizdį ir susilpninti V. Putino poziciją. Kitaip tariant, Vakarai turėtų pastatyti V. Putinui ne auksinį, o paauksuotą tiltą: kelias iš karo, kuris yra pakankamai patrauklus Kremliui užbaigti kovas, bet laikui bėgant, laikomas pigiu ir niūriu.
Rezultatas gali būti ne toks laimėjimas, kurį įsivaizduoja jėgos konfliktuose šalininkai: Ukrainos kariai nebūtinai išvaikys purvinus rusų karius iš Donbaso.
Jei norima sėkmės, reiktų jau kalbėti apie sėkmės istoriją
Nuo pat Rusijos invazijos pradžios kiekviena konflikto šalis bandė formuoti suvokimą, kas laimi ir pralaimi. Kyjivui priešinantis Rusijos avantiūroms, Ukraina ir jos sąjungininkės Vakaruose sukūrė pasakojimą apie Ukrainą kaip narsią ir stebėtinai triumfuojančią auką. JAV prezidentas Joe Bidenas net pareiškė, kad „Kyjivo mūšis buvo istorinė ukrainiečių pergalė“ ir „laisvės pergalė“.
Maskva pareiškė, kad karas vyksta pagal planą, ir pabrėžė tariamą savo pajėgų palaikymą Donbase. Po susitikimo su V. Putinu balandžio mėnesį Austrijos kancleris Karlas Nehammeris pareiškė, kad Rusijos lyderis „tiki, jog laimi karą“.
Nesunku suprasti, kodėl abi pusės agresyviai propaguoja sau naudingą pasakojimo liniją. Pasakojimai apie pergalę ir pralaimėjimą – tiesa ar melas – gali paveikti karių moralę ir visuomenės paramą karui, formuoti mūšio lauko rezultatus ir lemti lyderių likimą. Ateinančiais metais bus daug lengviau išlaikyti naująją NATO susitelkimą, jei bus laikoma, kad aljansui pavyko Ukrainoje.
Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir galbūt kai kurių Vakarų lyderių politinę karjerą galima sieti su suvokimu, ar Ukraina laimi, ar pralaimi. Svarbiausia, kad V. Putino ateitis gali priklausyti nuo jo karo, kuris yra didžiausias ir rizikingiausias politinis sprendimas, rezultatų. 1962 metais Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas buvo plačiai laikomas Kubos raketų krizės pralaimėtoju. Iš dalies dėl to po dvejų metų jis buvo nuverstas.
Kokia galima strategija karui laimėti?
Tuomet akivaizdžiausia Vakarų strategija galėtų būti vienareikšmiškai susitelkti į Rusijos, kaip pralaimėtojos Ukrainoje, vaizdavimą. Tačiau toks požiūris gali be reikalo ištęsti karą. V. Putinas negali toleruoti pažeminimo, o jo svarbiausias tikslas yra daugiau, negu užgrobti Ukrainos teritoriją ar net nuversti režimą Kijeve; tikslas yra atkurti Rusijos šlovės ir pasididžiavimo jausmą ir išsaugoti asmeninį nugalėtojo vardą.
Jis nėra pirmasis lyderis, turintis tokią motyvaciją; didžiosios valstybės dažnai tęsia karus, kad išvengtų pralaimėjimo. Pavyzdžiui, 1965 metais JAV vyriausybės pranešime sakoma, kad Jungtinės Valstijos Vietname kovojo „70 proc. – kad išvengtų žeminančio JAV pralaimėjimo“. Todėl Vakarams gali prireikti gudresnio požiūrio karui užbaigti.
Istorija rodo, kad galima sudaryti taikos sąlygas, kurios leistų galingoms šalims užbaigti nesėkmingus karus su tam tikru orumu, bet vis dėlto akivaizdžiu pralaimėjimu. Bene svarbiausias pavyzdys – sovietų invazija į Afganistaną. 1988 m. Ženevos susitarimas sudarė sovietų pasitraukimo tvarkaraštį, kuriame leista Afganistano komunistiniam režimui išlikti valdžioje tam, kad, kaip sakė vienas sovietų pareigūnas, tarp Maskvos pasitraukimo ir galutinio žlugimo Kabule būtų „padorus intervalas“.
Tai leido Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui teigti, kad sovietų kariams pavyko jų misija stabilizuoti Afganistaną ir užtikrinti nacionalinį „susitaikymą“. Įvairus tarptautinis dalyvavimas susitarimuose taip pat leido Maskvai pabrėžti Jungtinių Tautų vaidmenį išstojimo strategijoje ir sovietų pasitraukimą laikyti bandymu atnaujinti tarptautinę organizaciją. Tada Raudonoji armija išvyko tvarkingai: pasitraukimas truko tik devynis mėnesius ir baigėsi anksčiau, nei buvo suplanuota. Sovietų pareigūnai atrodė tarsi vadovai.
Taip nebuvo. Afganistano režimas laikinai išgyveno, bet visiems buvo aišku, kad jis neliks amžinai (1992 m. galiausiai žlugo Kabulo vyriausybė). JAV, viena iš susitarimų garantų, išsaugojo teisę apginkluoti Afganistano sukilėlius. Kietakakčiai Vašingtone, panorę, kad Maskva Afganistane būtų įklimpusi neribotam laikui, priešinosi net ir įvaizdžio gelbėjimo susitarimui. Tačiau galiausiai juos nugalėjo JAV „prekeiviai“, kurie norėjo pasiūlyti simbolines nuolaidas Maskvai ir žinojo, kad karas vis tiek bus plačiai laikomas sovietų žlugimu.
Jų vertinimas pasitvirtino. Taikos ir susitaikymo Afganistane nebuvo. Tūkstančiai sovietų karių žuvo veltui. 1988 metais M. Gorbačiovas politbiurui atvirai pasakė, kad Sovietų Sąjunga „pralaimėjo Afganistane“.
Žlugęs Kremliaus karas sukūrė didžiules materialines ir psichologines išlaidas kenčiančiai imperijai. Kampanija pakenkė sovietų militarizmo – svarbiausios šalies institucijos – moralei ir sanglaudai. Sovietų kariai į Afganistaną atvyko kaip tariamai verti Antrojo pasaulinio karo kartos įpėdiniai, tik tam, kad atliktų, kaip sakė vienas karys, „vokiečių vaidmenį“.
Veteranus (Afgantsy) papiktino rūpesčio stoka jiems po karo ir jų užmiršimas oficialioje žiniasklaidoje; jie planavo pasakojimus apie tai, koks žiaurus iš tikrųjų buvo karas. Pralaimėjimas ir šiaip pakenkė sovietinei sistemai. Maskvoje karas diskreditavo jėgos, kaip įrankio sulaikyti sovietų bloką, naudojimą, o už Maskvos tapo aišku, kad sovietų armija buvo nugalima ir paskatino ne Rusijos respublikas siekti nepriklausomybės.
Kaip rašė politologas Rafaelis Reuveny ir politologas Aseem Prakashas, Afganistanas buvo „viena pagrindinių Sovietų Sąjungos žlugimo priežasčių“.
Pergalės iliuzija
Žinoma, Afganistane ir Ukrainoje vyksta skirtingi karai su skirtingomis politinėmis aplinkybėmis. M. Gorbačiovas buvo reformatorius, siekęs pagerinti santykius su Vakarais ir liberalizuoti savo šalį. V. Putinas yra beveik visiška priešingybė: revanšistinis autoritarinių pažiūrų žmogus, pasiryžęs sutelkti valdžią ir pertvarkyti pasaulį jėga.
Tačiau yra svarbių paralelių. Abiem atvejais sklerozinis ir per daug savimi pasitikintis Kremlius įsiveržė į kaimynę, kovojo kare, kuris oficialiai nevyko (Afganistano invazija buvo pavadinta „ribotu sovietinių pajėgų kontingentu Afganistane“), susidūrė su ryžtingu priešininku, palaikomu Vakarų ginklų, ir turėjo improvizuoti. Galiausiai devintajame dešimtmetyje Sovietų Sąjunga buvo priversta derėtis.
Didėjant aukų skaičiui ir kitoms išlaidoms Ukrainoje, prie stalo gali tekti prisėsti ir V. Putinui. Jei Rusijos kariuomenė visiškai nesugrius, Kyjivas turės pamiršti kai kuriuos savo didžiausius tikslus – Maskvos pasitraukimą iš Krymo, o galbūt ir Donbaso.
Taikos Ukrainoje sąlygos, žinoma, visų pirma priklausys nuo Kyjivo. Tačiau Vakarai taip pat turėtų pagalvoti, kaip galėtų padėti sudaryti susitarimą, kuris palengvintų V. Putino pasitraukimą.. Vakarų šalių lyderiai negali, pavyzdžiui, spausti Ukrainos atsisakyti savo teritorinio vientisumo ir teisės į stiprias ginkluotąsias pajėgas, taip pat neturėtų atimti šalies kelio į narystę Europos Sąjungoje. Tačiau Vakarai gali paskatinti Kyjivą sutikti simboliniais klausimais, kurie sukurs paauksuotą tiltą Rusijai atsitraukti.
