• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jis negalėjo patikėti savo akimis. Kai silpnoje raudono žibinto, vos apšviečiančio fotografijoms ryškinti skirtą kambarėlį, šviesoje ant stiklo negatyvo ėmė ryškėti Jėzaus Kristaus veido bruožai, Turino advokatas ir fotografas Secondo Pia buvo priblokštas iki sielos gelmių. Kreipdamasis į savo padėjėją jis vietiniu dialektu pratarė: “Varda, Carlin, se sossì a l'è nen un miràco!” (“Pažvelk, Carlinai, tai tikras stebuklas!”), pasakoja Italijos dienraštis “Corriere della Sera”.

REKLAMA
REKLAMA

Tai iš tiesų atrodė kaip stebuklas. Pirmą kartą ryškioje elektros šviesoje nufotografuotame audekle, kurį Pjemonto gyventojai daugelį amžių vadino Drobule, išryškėjo kūno pavidalas, kurio anksčiau nebuvo įmanoma pamatyti plika akimi. Tamsiame kambaryje stiklo negatyve netikėtai aiškiai pasirodė pozityvas: tai buvo barzdoto vyro ilgais plaukais figūra su žaizdomis rankose ir kojose. Dienraščio teigimu, po 19 krikščionybės istorijos amžių nauja technologija suteikė galimybę pamatyti tragiškus ir išganingus įvykius Golgotoje.

REKLAMA

Tai buvo 1898-ųjų gegužės 28 diena. Advokatas Pia gavo asmeninį karaliaus Umberto I prašymą nufotografuoti Drobulę ir pateikti įrėmintą jos nuotrauką per iškilmingą Alberto statuto (Sardinijos karalystėje 1848 m. priimtas konstitucinis įstatymas, kuris po Italijos suvienijimo tapo šalies konstitucijos pagrindu) 50-mečio minėjimą. Tačiau kas galėjo tikėtis, kad pamatys fotografinį Kristaus atvaizdą? Naujiena tuoj pat apskriejo visą miestą, ir į Pia studiją patraukė maldininkų procesija. Būtent tada, rašo “Corriere della Sera”, Drobulė pradėjo šiuolaikinę savo kaip visiškai unikalaus kulto objekto istoriją. Pribloškianti kūno ir atvaizdo sintezė. Atspaudas ir portretas. Senovinė relikvija ir moderni fotografija.

REKLAMA
REKLAMA

Šis 1898 m. įvykis Italijoje tapo labai svarbus, nes Kristaus kūno vaizdavimo tradicija buvo tokia pat sena, kaip ir pati krikščionybė. Istorinis Kristus gyveno žydų aplinkoje, čia buvo draudžiama vaizduoti Dievą. Jahvė, ant Sinajaus kalno perdavęs Mozei akmeninėse plokštėse užrašytus Dievo įsakymus, pasislėpė nuo jo žvilgsnio, Šv. Rašto religija – monoteizmas – tapo religija be stabų. Tačiau pirmieji krikščionys manė, kad stebuklingas Viešpaties įsikūnijimas žmoguje – Mesijuje – paskatino atšaukti draudimą jį vaizduoti. Žmogaus pavidalą priėmęs Dievas galėjo būti perteiktas pasinaudojus žymėmis, kurias paliko jo kūnas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas geriau – sielvarto suspausta širdimi “matyti” Kristaus kūną, ar slėpti nuo kitų ir savęs prisiminimą apie šį įvykį, turint mintyje eilutę iš Jono Evangelijos: “Palaiminti, kurie tiki nematę”? – rašo “Corriere della Sera”. Vokiečių mokslininkas Hansas Beltingas jau seniai įsitikinęs, kad tarp šių dviejų alternatyvų išryškėjo svarbi estetinė dilema, su kuria krikščionybės istorijoje susiduriama nuo nuo pat senovės iki mūsų dienų. “Tikrasis Kristaus pavidalas” – būtent taip naujausią savo knygą pavadino H. Beltingas.

REKLAMA

Pirmaisiais krikščionybės eros amžiais ikonografiniuose Kristaus atvaizduose dominavo atsargumas: vietoj jauno vyro – su barzda ar be barzdos, gyvo ar nukryžiuoto –atvaizdų buvo kuriami alegoriniai, Gerojo ganytojo ar Mokytojo. Tikėjimas “tikruoju Kristaus pavidalu” Europoje išplito tik VI a. pradžioje. Jis rėmėsi drabužių ir kūno kontakto prie Kryžiaus idėja. Iš pradžių buvo vykdomos paieškos, po to buvo pradėtos garbinti relikvijos su kraujuojančio kūno paliktomis žymėmis ant audinio. Į drobulę, kurion, kaip buvo teigiama, buvo susuktas Kristaus kūnas, buvo žvelgiama su šventa pagarba, o ne stengiantis įžvelgti joje išlikusias veido bruožų žymes.

REKLAMA

Pasak dienraščio, Viduramžiais išgarsėjo skepeta su Kristaus veido atvaizdu – ji buvo tapusi svarbiausiu į Romą traukusių piligrimų garbinimo objektu. Ši relikvija pradingo XVI a., nors kai kurie įsitikinę, kad ji saugojama Šv. Petro bazilikoje. Prasidėjus Atgimimo epochai Kristaus vaizdavimas buvo derinamas su privalomo kūno ir audinio sąlyčio idėja. Beltingas mano, kad “tikrąjį Kristaus pavidalą” galima išvysti vieno žymiausių Ispanijos dailininkų Francisco de Zurbarano drobėse. Jis – veikiau kaip krikščionis, o ne kaip menininkas – juto būtinybę pasitelkti drobulę Kristui ir jo kančioms pavaizduoti. Daugelį savo ilgos kūrybinės biografijos metų jis “tromplay” maniera (vienas optinės apgaulės būdų) piešdavo Kristaus veidą ant paklodės, kiekvieną kartą jį vis kitaip interpretuodamas. Tai priklausė nuo to, silpnėdavo ar stiprėdavo Bažnyčios pozicijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paveiksle “Šventasis veidas” (1631) Zurbaranas pavaizdavo būtent tai, ką fotografas Pia pamatė Turine 1898 m. : tarp audinio klosčių aiškiai ryškėja nukryžiuoto Kristaus bruožai! Dar labiau stebinantį siužetą dailininkas sukūrė po 25 metų, 1658-aisiais. Šiame paveiksle veido bruožus atskleidžia drobulė. Kristaus veidas pavaizduotas kaip neaiški sukepusio kraujo dėmė. Tikras krikščionis turi atrasti savyje jėgų, kad galėtų įsivaizduoti kančias, kurias patyrė Gelbėtojas, rašo “Corriere della Sera”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų