Estijai, kaip šaliai, netrūksta Lietuvos ir užsienio apžvalgininkų liaupsių dėl sparčios ekonominės plėtros, anksčiausiai iš Baltijos valstybių įsivesto euro, tokių sėkmingų informacinių technologijų projektų kaip „Skype“, „Kazza“, „Joost“ ar dėl to, kad šalyje galima balsuoti elektroniniu būdu. Taip pat Estija savo Baltijos kaimynėms gali būti pavyzdžiu dėl mažo valstybės įsiskolinimo, gynybai skiriamų 2 proc. BVP lėšų, galų gale – nemokamo viešojo transporto savo sostinėje.
Be abejo, šie pagiriamieji žodžiai turi pagrindą, tačiau įsivyravęs pozityvus diskursas apie šią šalį neleidžia pamatyti kitų tendencijų, kurios ilgesnėje perspektyvoje gali destabilizuoti ar bent apsunkinti sėkmingą valstybės raidą.
Ekonominis aspektas
Gali būti, kad minėtas pozityvus diskursas iš dalies kuria kiek per daug optimistinį šalies įvaizdį. Galima išvardyti kelis rodiklius, kuriais Estija nusileidžia Lietuvai. Lietuvos BVP vienam gyventojui yra kiek didesnis nei Estijos (72 proc. ES-28 vidurkio, Estijos – 71 proc.). Dar galima paminėti 2013 metų Pasaulio valstybių konkurencingumo tyrimą (IMD World Competitiveness Yearbook 2013), kuriame Lietuva užėmė 31, Estija – 36, o Latvija – 41 vietą.
Taip pat Estijai, kaip ir kitoms mažoms valstybėms, būdinga didelė priklausomybė nuo prekybos su užsieniu, nes vietinė rinka yra per maža, kad suvartotų visus pagamintus produktus. Pagal Pasaulio banko priimtą rodiklį, apibūdinantį šalies priklausomybės nuo eksporto lygmenį, Estijos priklausomybė nuo eksporto yra akivaizdžiai didesnė nei Latvijos ar Lietuvos. Nors šis rodiklis – eksporto ir importo suma pinigine išraiška, padalinta iš BVP apimties ir išreikšta procentais, – apibūdina ir šalies sugebėjimą gaminti konkurencingą produkciją, tačiau taip pat atspindi valstybės priklausomybę nuo gana įnoringų eksporto apimčių pokyčių. Pasaulio banko duomenimis[3], šis Estijos rodiklis 2009–2013 metais sudarė apie 154,6 proc., o Lietuvos – 145,9 proc., Latvijos – 109,2 proc., Lenkijos – 77,5 proc., Vokietijos – 75,7 proc., JAV – 24,8 procento. Kaip parodė 2008 metų krizės patirtis, tokia priklausomybė nuo prekybinių kontaktų su užsieniu gali neigiamai paveikti ūkio augimą: Baltijos šalys tada patyrė vienus didžiausių BVP nuosmukių.
Trečias momentas būtų tas, kad Estija yra priklausoma nuo Rusijos koncerno „Gazprom“ tiekiamų gamtinių dujų (tiesa, mažiau nei Lietuva, kuri neturi degiųjų skalūnų išteklių). Aukšta dujų kaina smukdo vietinius gamintojus ir slegia gyventojus. Estija, bandydama diversifikuoti šio energijos šaltinio tiekimą, pasiryžo kartu su Suomija statyti suskystintų dujų terminalą. Kaip rašo naujienų agentūra „Reuters“, yra pasirinktas variantas statyti po terminalą Suomijoje ir Estijoje bei povandeninį vamzdyną, sujungsiantį abiejų valstybių dujotiekių tinklus. ES turėtų finansuoti iki 40 proc. šio projekto vertės.
Estija, kaip ir dauguma posovietinių valstybių, po 1990 metų patyrė demografinį lūžį, kuris pasireiškė smarkiai sumažėjusiu gimstamumu ir padidėjusiu mirtingumu bei emigracija. Remiantis Estijos statistikos departamento duomenimis, šalis iki 2014 metų neteko apie 250 tūkst. gyventojų (16 proc. visos populiacijos). Tikėtina, kad populiacijos traukimasis Estijoje greitu metu nebus sustabdytas, nes suminis gimstamumo rodiklis iki šiol taip ir nepakilo iki saugios 2,1 vaiko vienai šeimai ribos.
Estų poros, kaip ir lietuvių ar kitų europiečių, atidėlioja vaikų gimdymą dėl panašių priežasčių – ekonominio neužtikrintumo, nepakankamos valstybės paramos ar vaikų darželių trūkumo. Apskritai pačios estų visuomenės įpročiai nesukuria tinkamų sąlygų auginti vaikams. Pavyzdžiui, apie 60 proc. vaikų Estijoje gimsta ne santuokoje[5]. Dar galima paminėti abortų paplitimą: 2012 m. šimtui gimimų teko 43 abortai[6] (Lietuvoje – 20).
Estijos visuomenė sparčiai sensta. 0–14 amžiaus piliečių segmentas sudaro 15 proc. populiacijos, o turinčių 65 metus ir daugiau – 17 procentų. Vidutinis estas vyras gyvena apie 70, o moteris – 80 metų. Estijos vyriausybė, reaguodama į šią tendenciją, yra pakėlusi pensinį amžių vyrams iki 63, o moterims – iki 60,5 metų. 2016 metais į pensiją išeinančių skirtingų lyčių piliečių amžiaus riba turėtų būti sulyginta iki 63 metų.
Dar viena valstybei kenkianti demografinė tendencija yra emigracija. Reikia pabrėžti, kad Estija turėjo kitokią patirtį nei Lietuva, nes iki Sovietų Sąjungos žlugimo į šalį persikėlė nemažai rusakalbių gyventojų, kurie dirbo pramonėje ir karinėse struktūrose. Žlugus imperijai daug rusakalbių Estijos gyventojų išvyko, tuo pačiu metu paspartėjo emigracijos į Vakarų pusę procesai. Dažniausi estų emigracijos maršrutai yra Suomija ir Didžioji Britanija. Nors Estijos emigracijos mastai nėra tokie dideli kaip Lietuvoje, bet kuriuo atveju šalis dėl to praranda nemažai kvalifikuotų darbuotojų.
Nepatenkinta rusų mažuma
Laikoma, kad Lietuvai pavyko sėkmingai integruoti į visuomeninį šalies gyvenimą apie 7 proc. gyventojų sudarančią rusų mažumą. O Estijoje, kurioje apie ketvirtadalį gyventojų yra rusakalbiai, integracijos procesas vyksta mažiau sėkmingai. Nors daugiausia rusakalbių gyvena Taline ir kituose miestuose bei šiaurės rytinėje šalies dalyje, ši mažuma yra ekonomiškai silpnesnėje pozicijoje nei vietiniai estai. Rusakalbiams daug problemų kelia valstybinės kalbos barjeras, nes be kalbos mokėjimo jie nepriimami į darbą valstybinėse įstaigose, taip pat iš dalies diskriminuojami privačiame sektoriuje. Daug rusų neturi Estijos pilietybės.
Vis dėlto, nepaisant visų etninių įtampų, rusakalbė tautinė Estijos mažuma nebando radikalizuotis ir kurti separatistinio pobūdžio judėjimo. Nors Maskva diplomatiniu lygmeniu ir viešajame diskurse vis primena Talinui apie rusų mažumos atstovų diskriminavimą, dabartinė situacija nekliudo priimti svarbių politinių tarpvalstybinių susitarimų. Pavyzdžiui, neseniai buvo pasirašytas susitarimas dėl nuolatinės valstybinės sienos tarp šių dviejų valstybių. Žinoma, tai nereiškia, kad Rusija ateityje negalės pasitelkti savo tautiečių Estijoje kaip tarptautinio spaudimo įrankio.
Remiantis 2011 metų Pasaulio sveikatos organizacijos atlikto tyrimo duomenimis [8], Estija užima 6 vietą pasaulyje pagal gryno alkoholio suvartojimą vienam gyventojui (nuo jos nedaug atsilieka ir Lietuva). Populiariausi yra spiritiniai gėrimai (9,19 litro vienam gyventojui) ir alus (5,53 l/gyv.). Estijoje mažiau populiarus yra vynas (1,09 l/gyv.).
Paplitęs alkoholio vartojimas sukelia daug sveikatos problemų. Apie 11 proc. Estijos gyventojų yra priklausomi nuo alkoholio, o per metus apie 1440 piliečių ištinka mirtis, susijusi su alkoholio vartojimu. Pasak kito PSO 2013 m. raporto, Estija kartu su kitomis Baltijos valstybėmis pirmauja Europoje pagal mirtis nuo alkoholio sukeltos kepenų cirozės ar alkoholio sukeltų mirtinų sužalojimų [9].
Šalies valdžiai taip pat tenka susidurti su narkotikų vartojimo paplitimu. Estija Europoje procentiškai pirmauja pagal narkotikų perdozavimų, pasibaigusių mirtimi, skaičių. Sakykim, 2013 metais mirtinas narkotikų dozes pavartojo 123 Estijos gyventojai[10] (Lietuvoje – 43). Šalyje daugiau piliečių perdozuoja narkotikų, negu žūna transporto avarijose. Perdozavimų pagausėjo po to, kai šalyje atsirado heroino pakaitalas fentanilis. Mat jis yra gaminamas laboratorijose Rusijoje ir paruošiamas skirtingo grynumo, todėl narkomanams dažnai nepavyksta tiksliai pamatuoti nemirtinos dozės.
Nors fentanilis labiau paplitęs tarp rusų mažumos atstovų, nacionaliniu lygmeniu narkomanai vis tiek lieka problemine grupe dėl didesnės grėsmės užsikrėsti ŽIV. Apie du trečdalius visų narkomanų yra infekuoti šia nepagydoma liga.
