Daugiau iš 15 trobų net septyniose savaitgaliais šeimininkauja miesto gyventojai, kitur – tuščia arba žmonės, atėję iš kitų gyvenviečių.
Sodybos idilė
86-erių metų Bronislava Skrebienė, ant pečių laisvai užsimetusi megztinį, eina sodžiaus gatve. Užkalbinta kviečia į kiemą, kurį tarsi idiliškame paveiksle įrėmina pinavijos, šimtažiedės, kupliai suvešėjusios našlaitės.
Prie durų aukštyn atrama lipa vynuogė, senos padangos, tapusios klombomis, apglėbia serenčius. Į dangų žvalgosi šulinio svirtis. Močiutė pakelia dangtį – vanduo pakilęs aukštai, beveik gali pasiekti ranka ir sudrumsti regimą atvaizdą.
Namo pastogėje kaip netikėtas inkliuzas – pakibusios suvertos džiūti žento sužvejotos žuvelės.
Vienintelė tebesaugo sodžiaus prisiminimus
„Prieš metus dar užauginau 20 viščiukų, šiemet jau ne. Būdama 78-erių metų ir karvę laikiau. Dabar tik šunelį Margį ir juodą katiną bevardį,“ – atvirauja ilgaamžė.
Bronislava Skrebienė Daugalaičiuose gimė, augo ir visą savo gyvenimą pragyveno. Išskyrus kelerius metus, kai po buhalterijos kursų Kaune įsidarbino Rudiškiuose. Ten susipažino su būsimu vyru ir abu atsikėlė į jos tėviškę, pasisatė senovinį namą iš storų rąstų, aukštu slenksčiu.
86-erių daugalaitiškę galima vadinti kaimo mama, nes be jos kaime vietinių nebelikę. O kadaise būta daug stiprių ūkininkų: Gasparaičiai, Pilkos, Paškūnai, Beniušiai...
„Kaimo parkelyje tokie šokiai vykdavo... – užsisvajoja senolė. – Daug jaunimo susirinkdavo, nes šeimose vaikų augo po 7–10. Mes irgi buvome trys broliai ir septynios seserys.“
Žemę įdirbdavo rankomis
Pasak močiutės, A. Smetonos valdžia nemokėjo nei pašalpų, nei pensijų, bet žmonės išgyveno, badu nemirė.
Tėvai turėjo 57 hektarus žemės ir visą ją įdirbdavo rankomis bei arkliu ir plūgu. Vietomis dirva buvo labai prasta, kemsynė, melioracijos dar neliesta.
„O žemės mokestį mokėdavome. Kad turėtume iš ko, mama pagamindavo varškės, grietinės, sviesto sumušdavo ir arkliu veždavo į Šiaulių turgų parduoti,“ – mintimis į praeitį nuklysta kaimo senolė.
Suknelė už rugių rišimą
Bronislava ganydavo karves. Būdavo, sugula žalosios, ir piemenaitė užsnūsta. Pabunda, o jos banda jau vasarojuje. Kliūdavo nuo tėvų „į kalnierių“.
Kai paskiepijo nuo raupsų, Bronislavai labai įsiskaudo ranką, užpūliavo. Bet mama pažadėjo suknelę nupirkti, tad rišo rugius į pėdus dantis sukandusi. Kai suknelę gavo dovanų, ji neberūpėjo, taip toji ranka skausmu kankinusi.
„Dabar ūkininkams tikra Amerika. Lengva, kai techniką turi,“ – mąsto kaimo senbuvė.
Vienintelis kaimo sūnus – ūkininkas
O 62-ejų metų Jonas Mikšys – tikras Daugalaičių sūnus, vienintelis likęs vietinis ūkininkas iš 10–15 kaime įsikūrusiųjų Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, sako, kad nėra jau taip naudinga žemę dirbti.
Jonas Mikšys susigrąžino nuosavybę į tėvo 36 hektarų žemę (brolis ir dvi seserys savo dalis perdavė Jonui), prisidėjo dar 18,5 hektaro sesers vyro sklypą ir kibo į darbus. Vienu metu su nuomojama žeme ūkį buvo išauginęs iki 200 hektarų, bet laiku pajuto, kad nieko gero nebus, ir grįžo tik prie nuosavų laukų.
Žemę užsėja miežiais ir kviečiais.
Nors nuo 16 metų gyvena mieste ir buvusiame Kauno politechnikos institute įgijęs mašinų gamybos ir technologijų specialybę 21-erius metus plušėjo autoservise Šiauliuose, kaimo sodybos, aplink Pakruojo, Šiaulių rajonų miškuose agančių grybų, uogų Jonas negalėjo pamiršti. Nostalgija veda namo.
Beskubėdami į ateitį pasivysime praeitį
Taip 62-ejų vyras ir kursuoja tarp Šiaulių bei Daugalaičių. Vasaromis beveik kasdien, o žiemomis, būna, kas savaitę ar rečiau užsuka. Mat kelią kartais užpusto, kad penkis kilometrus nuo Mekių tenka pėsčiomis klampoti.
Ūkį maždaug prieš penkerius metus šeimininkas perdavė sūnui Martynui, taip pat gyvenančiam Šiauliuose, o pats laiką leidžia bityne.
„O ką mieste veikti? Į tėvų sodybą ir mano vaikai atvažiuoja. Oras čia kitoks, ramybė, gera aura dvelkia, – pasirinkimą išlaikyti tėviškę savo rankose grindžia Jonas Mikšys. – Pamenu, kai 2001 metais lankiausi JAV, nuvykome į nacionalinį parką Floridoje. Ten įsigijęs bilietą gali vaikščioti visą dieną, plaukioti valtelėmis. Taip pat rodomi įvairūs filmai apie gamtą. Įsidėmėjau iš jų vieną gerą frazę: „Žmonės, beskubėdami į ateitį, pasivys praeitį“. Man atrodo, protingas pastebėjimas, kai mes taip beatodairiškai lekiame.“
Bičių spiečių nereikėjo pirkti
Bitininkauti Daugalaičių kaimo sūnus pradėjo nuo dviejų trijų šeimų. Patariamas bičiulio iš Užvenčio išmoko bites prižiūrėti. Dabar jos sodyboje klesti.
Bitės šiuos namus renkasi pačios.
Buvo metų, kai atvažiuodavęs į tėviškę vyras kas antrą dieną rasdavo po spiečių. Belikdavo tik susemti. Vienais metais dešimt spiečių susirinko, kitais – tiek pat. Ne sykį ir kitiems norintiems jų dovanojo.
„Jos mane mėgsta, nepuola. Einu kopinėti medaus nusirengęs iki pusės, be jokios bitininko aprangos,“ – juokiasi J. Mikšys.
Neliko karvių
Ar kaimas keičiasi? Labai.
„Mano mama kas rytą matydavo saulėtekį. Dabar kaimas iki devynių ryto miega,“ – sako vyras. Nenušienautų pievų pilna, o seniau žmonės šienaudavo net miškuose, rėždavo žolę dalgiais ploteliuose tarp medžių, nes trūko ganyklų. Dabar vieni kitiems siūlo šieno, niekam jo nereikia.
Per visus Daugalaičius nėra nė vienos karvės, gretimame Gedvainių kaime – gal viena ar dvi juodmargės. Greitai reikės jas vežti į zoologijos sodą, mąsto J. Mikšys, kad tie patys kaimo vaikai nuvažiavę pamatytų, kaip pieną duodantis gyvulys atrodo.
Sodybas perka miestiečiai
Pasak Gataučių seniūnijos seniūnės Janinos Kadienės, iš 15 Daugalaičių kaimo sodybų septynias, ištuštėjusias, vieną po kitos nusipirko Šiaulių gyventojai. Nuo Daugalaičių iki Meškuičių – maždaug 10 kilometrų žvyrkelio, toliau – asfaltas. Tie 30 kilometrų automobiliu netrunka. Tad savaitgalį kaimas sušurmuliuoja, pasklinda kepamų šašlykų kvapas.
Nupirktos sodybos sutvarkytos, žolė šienaujama, kai kur išdygusios pirtelės, trobos perdažytos, perstatytos, sudėti nauji langai.
Atvažiuoja tik „šiukšlininkai“
„Prieš trejus metus mirė kaimo ilgaamžis, už mane vyresnis šimtametis Petras Porakis,“ – sako Bronislava Skrebienė.
Senolis, laukdamas atvažiuojančios autoparduotuvės, ant tvoros statinių užkabindavo krepšį su pinigais ir palikdavo. Niekam nagai neniežtėjo nugvelbti. O parduotuvės ant ratų šeimininkas žinodavo, ko ilgaamžiui į krepšį įdėti, ką jis visada perka.
Nuo praėjusių metų Daugalaičius autoparduotuvė aplenkia. Nėra pirkėjų. Bronislavai maisto savaitei ar dviems atveža dukros iš Šiaulių. Dar keli gyventojai dirba Meškuičiuose, Šiauliuose. Kiti – tik savaitgaliniai svečiai, atvyksta irgi maistu ir kitais reikmenimis apsirūpinę.
„Niekas į kaimą neužsuka, jokių paslaugų, tik šiukšliavežiai pravažiuoja, – sako močiutė. – Bet mano konteineriai tušti. Jei negalima žolės dėti, tai nieko daugiau ir neturiu.“
