• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS


Kaip ir visi didieji ekonomistai ir filosofai Karlas Marxas daug kur klydo. Vienas iš marksizmo istorijos tyrinėtojų Leszekas Kolakowskis teigia, kad neišsipildė nei viena Karlo Marxo pranašystė. Čia Kolakowskis teisus, tačiau neabejotinai reikia sutikti ir su marksizmo gerbėjų nuomone, kad fundamentalaus archainio kapitalizmo analizė, kur aiškiai parodyta tokių visuomeninių santykių globalūs prieštaravimai, per pakankamai istoriškai trumpą laiką visoje eilėje vakarų valstybių, leido susiformuoti rinkos ekonomikai maksimaliai, suderinant įvairių visuomenės grupių gana skirtingus interesus. Pavyzdžiais galėtų būti Europos šiaurės šalys.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau kai kurie Karlo Marxo analizės elementai kapitalizmą pasirinkusiose rytų Europos šalyse aktualūs ir šiandien. Žmonių pažeminimą, jų išnaudojimą, atskirų finansinių grupuočių pelno siekimą bet kokia kaina, socialinę neteisybę ryškiai matome ir šiandieninėje Lietuvoje. Daugelyje poleminių straipsnių, atskirose televizijos laidose vis užduodamas klausimas kada gi Lietuvoje, ypatingai vėl pradėjus didėti BVP, gyvenimas pagerės, kada eilinis mokesčių mokėtojas pajus ir savo pasunkėjusią kišenę. Deja, į šį klausimą valdžios atstovai atsakymo neturi.

REKLAMA

Matomai iš tikrųjų nežino ką atsakyti, nes ar dėl kompetencijos stokos, ar dėl kitų priežasčių situacijos Lietuvos ūkyje nevaldo. Konstitucijos 46 straipsnyje nedviprasmiškai pasakyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Bandykime panagrinėti kaip šiuos konstitucinius reikalavimus įgyvendina Lietuvos valdžia. Pagrindiniai finansiniai faktoriai, kurie iš esmės veikia kiekvienos šeimos, kiekvieno gyventojo materialinę gerovę – tai išlaidos maistui, vaistams, išlaidos būstui išlaikyti, išlaidos transportui. Visa tai, kas atlieka nuo jų skiriama kitoms reikmėms.

REKLAMA
REKLAMA

Pagrindinis faktorius, kuris veikia visą išlaidų struktūrą – kainos. Lietuvoje, nepaisant vien pernai apie 15 proc. smukusio BVP, sumažėjusių atlyginimų, vartojimo kainos 2009 m. toliau augo ir ES statistikos agentūros duomenimis 2009 m. kainų lygis palyginus su kitų 26 šalių vidurkiu padidėjo 1,9 proc. ir siekė 63,7 proc. bendro ES vidurkio. Viena ir matyt pagrindinė šio reiškinio priežastis – ūkio fragmentinis monopolizavimas. Ypatingai tai matosi maisto produktų ir vaistų prekybos sferose. Per eilę metų valdžiai nesiimant jokių priemonių, šių pirmaeilių prekių nedidelėje Lietuvos rinkoje susiformavusios oligopolinės struktūros virto savotiška monopolija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visi šiame rinkos segmente veikiantys prekybos tinklai turi pavaldžius didmeninius tiekėjus ir todėl netrukdomai formuoja mažmenines kainas iki gyventojų mokumo ribos. Jokia konkurencija čia net nekvepia. Tam tikra duoklė kai kurioms žiniasklaidos priemonėms atiduodama, skelbiant kainų mažinimo akcijas, bet tai tik konkurencijos imitavimas. Padėtį, bent teoriškai, turėtų taisyti tam skirta ir iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma konkurencijos taryba, tačiau milijardinėmis lėšomis disponuojančias struktūras paveikti ji nepajėgi. Amoraliausia yra tai, kad tokiomis sąlygomis sukaupti milijardai, manipuliuojant bendrovių įstatiniais kapitalais, valdžiai sudarant palankiausias apmokestinimo sąlygas, gali būti išmokami siauram akcininkų ratui. Ir nėra jokios sensacijos, kad tokių struktūrų valdymas perkeliamas į kitas šalis. Tam yra priežasčių, apie kurias garsiai nekalbama.

REKLAMA

Šiokia tokia alternatyva bent maisto produktų srityje, galėtų būti prekyba turguose kur bent teoriškai galėtų būti didesnė konkurencija ir atitinkamai mažesnės kainos. Tačiau Vilniaus Kalvarijų turgaus nuoma rodo, kad, prisidengiant tvarkos siekimu, ir čia laisvos prekybos nebus. Dabar esanti „betvarkė“ eiliniam vilniečiui žymiai palankesnė kainų atžvilgiu. Privatininkas, o dar visiškai neaišku kieno tai bus kapitalas, sugebės tiek iš prekeivių, tiek iš pirkėjų išspausti pačią didžiausią kainą, ypatingai mėsos produktų prekyboje. Nieko gero gyventojams nežada ir susiklosčiusi padėtis komunaliniame ūkyje. Daugumoje savivaldybių šilumos įmonės išnuomotos ar kitaip perduotos privatiems subjektams, kurie visiškai nesuinteresuoti mažinti kainas. Ryškiai pastebima tendencija daugumą šių įmonių koncentruoti vienos finansinės grupuotės rankose, išlaikant kuro ir kitų medžiagų, privalomų pirkti viešųjų pirkimų tvarka, monopolį (pirkti iš sau pavaldžių įmonių). Kaip pavyzdį vėl galima paminėti Vilnių, kur išgalvotu pretekstu konservatorių ir socialdemokratų partijos atstovai, tyčia ar netyčia ignoruodami savų partijų poziciją, nori pratęsti A. Zuoko vilniečiams primestą nelaimę, bet kokia kaina pratęsti šilumos ūkio nuomą dar daugeliui metų. Šiek tiek optimizmo kelia kai kurių savivaldybių (Ukmergės) ryžtingi veiksmai sugrąžinant šio ūkio kontrolę į visuomenės rankas. Bet ši istorija rodo, kad nėra taip paprasta. Per daug skanūs kąsniai sprūsta iš rankų. Taigi artėjant naujam šildymo sezonui gerokai teks pakratyti kišenes būsto šildymui ir kitoms komunalinėms paslaugoms apmokėti. Kainų komisija, kuri privalėtų ginti vartotojų interesus ir nustatytų optimalias šių paslaugų kainas, ryškiai neatlieka jai priskirtų funkcijų, matomai ją būtina stiprinti didesniais įgaliojimais ir pareikalauti didesnės atsakomybės.

REKLAMA

Sekantis pinigų siurblys – išlaidos degalams. Galima aiškinti kiek norime, tačiau Lietuvos gyventojai asmeninių automobilių neatsisakys. Aukštos degalų kainos pakankamai stipriai veikia šeimos biudžetus. Ar jos gali būti mažesnės? Gali, ir ne vieną kartą buvo siūlyta kaip tai padaryti, panaudojant valstybės valdomą Klaipėdos naftos terminalą. Tačiau valdžiai matyt taip geriau, kaip yra dabar. Didesnės kainos – didesni mokesčiai. Taigi, vidutinei šeimai ar atskiram gyventojui, susimokėjus už minėtus produktus ir paslaugas kitoms reikmėms lieka labai nedaug. Pvz., pensininkui lieka apie 9 proc. jo pajamų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aukštos kainos, beje, neigiamai veikia ir Lietuvos įmonių konkurencingumą.

Atskiras klausimas, kurį būtų verta panagrinėti, kodėl Lietuvoje, kur sukuriama pusė europinio BVP vienam gyventojui, atlyginimai tris keturis kartus mažesni už mokamus kitose europos sąjungos šalyse. Juk niekas negali tvirtinti, kad kasininkas prekybos centre Lietuvoje arba mokytojas mokykloje dirba tiek kartų blogiau negu Anglijoje ar kitoje ES valstybėje. Esmė ta, kad valdžia nežino, o gal ir nenori žinoti savo konstitucinių pareigų tarnauti ne atskirų visuomenės grupių, o visos tautos gerovei. Priemonių kaip tai daryti yra daugiau negu pakankamai. Tačiau tam reikalinga stipri politinė valia, kurios kol kas tarp parlamentinių partijų nematyti.

Jonas VALATKA, SDMI visuomeninis ekspertas



SDMI visuomeninis ekspertas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų