Ne, ne apie Vilniaus įkūrėjo Gedimino sapną čia bus rašoma. Apie metalinio vilko širdį prieš gerą savaitę Vilniuje giedojo portugalų metalistai “Moonspell”. Lietuvos sunkiosios muzikos pogrindžio organizatoriai vėl atvežė tikrą šio žanro žvaigždę. Ką gi, įvykis vertas dėmesio. Juolab kad man “Moonspell” muzika labiausiai primena Umberto Eco romano “Rožės vardas” nuotaiką.
Koncertas vyko didžiuliame angare, primenančiame sovietinių statybų užmojus. Pamenu, matydavau jį dar vaikystėje. Važiuojant pro šalį tėvų “Moskvičiumi” angaras didingai augo tiesiai prieš kapines. Visuomet buvo smalsu sužinoti, kas ten bus. Bet smalsumą patenkinau tik dabar.
Angaras “Moonspell” puikiai tiko. Scena užėmė tik trečdalį didžiulės erdvės ir žiūrovai pakeltomis rankomis iš tolo atrodė maži lyg skruzdėlės. Metalinis teatras, žybsinčios lempos ir skrandį vartantis garsas kvieste kvietė užsimerkti ir pasimėgauti garsų konstrukcijomis.
Metalas tik namie skamba įdomiai. Gyvas metalas yra pulsuojanti energija. Bet užsimerkus jau galima klausytis. Tuomet ritmingas triukšmas ima skirstytis į atskiras garsų linijas - rinkis, kuri tau labiausiai patinka ir sek ja. Ši metalo savybė man visuomet buvo mieliausia: tylą paversti triukšmu ir jau subtiliai moduliuojant triukšmą išgauti kone abstraktų garso motyvą. Metalas yra struktūrų muzika.
“Moonspell” struktūrų pažėrė gausiai. Tačiau jie smarkiai spaudė ir emocijos pedalą, kuris ir nuvedė mano mintis link legendinio italų rašytojo. Lyginti garbųjį semiotiką Umberto Eco su metalistais gali būti drąsu. Tačiau, jaučiu, pražilusį, barzdotą italą ir ilgaplaukius portugalus juodomis kunigo sutanomis įkvėpė panašūs demonai.
Šiuolaikinė Vakarų pusrutulio kultūra jau senokai surado išraišką, kuri geriausiai įkūnija Paskutinio teismo nuojautą. Kai pasaulyje įsivyrauja Apokalipsės nuotaikos, Vakarų menininkai visuomet griebiasi to paties - mistikos. Tikėjimas žmogaus protu, ko gero, yra ryškiausia Vakarų civilizacijos ypatybė, kurią sunkiai aptiktume kitose mąstymo mokyklose. Tačiau kartais vakariečiai pamiršta tiek amžių puoselėtą racionalaus pasaulio suvokimo tradiciją.
Vakariečiai ima abejoti savos kultūros pagrindu. Žmogaus protas staiga tampa bejėgis. Dar blogiau - pasirodo, kad racionali veiksmų ir minčių logika nuvedė aklavietėn. Nepaisant didingų proto pasiekimų, mes skęstame pirmykščiuose kraujo klanuose, dūstame godulyje ir iškrypimuose. Suvokiame, kad didžiausi žmogaus proto išradimai visais laikais tarnavo blogio dvasioms. Lėktuvai, kosminiai laivai, televizija, internetas ir branduolinė energija - visa tai kadaise sukūrė karo mokslininkai.
Tad argi reikia stebėtis, kad XX a. vakarietiškam protui vis dažniau priešinta mistinė patirtis? Šioji bent nėra pagrįsta logika, davusia mums atominę bombą, cheminius ginklus ar klonuotą avį. Kadaise romantizmas pažadino simbolistus, o XX a. pradžioje pasirodė siurrealizmas ir psichoanalizė. Po karo nosį iškišo psichodelikai, alternatyvios bendruomenės ir rytietiškos sektos… Geriausiai tamstoms žinomas šio amžiaus mistikas, ko gero, bus Kastaneda.
Umberto Eco irgi geras! Loginius kvadratus braižęs semiotikas staiga ėmė kepti romanus, kuriuose pirmu smuiku grojo Vakarų civilizacijos eretikai! O juk dažniausiai eretikais ir būdavo paskelbiami tie, kuriems mistinė ekstazė daugiau pasakydavo apie pasaulį, nei racionalūs išvedžiojimai. Mistinės senų laikų legendos Eco romanuose virsta kūną ir kraują turinčiais istorijos ar dabarties įvykiais.
Nors Eco romanus įprasta vadinti “filosofiniais detektyvais”, tačiau akivaizdu, kad šis rašytojas yra mistikas, tvirtinantis mums, jog žvaigždžių išsidėstymas rodo artėjant Pabaigą. Detektyvinis jo romanų azartas man primena romantizmo dvasią, kurią XX a. pabaigoje reanimavo dar visai jauna metalo atmaina: “black metal” (BM).
Su BM pirmą kartą susidūriau muzikos parduotuvėje Helsinkyje. CD klausymosi aparate sukosi plokštelė rusvai ornamentuotu viršeliu. Ant jo buvo parašyta: “Cradle of Filth”. Buvo šlapias 1998-ųjų pavasaris. Ausines užsidėjau smalsumo vedamas ir buvau priblokštas. Tokių romantiškų simfonijų seniai nebuvau girdėjęs! Patetišką romantinę tragediją rėkė vokalistų balsai, kulkosvaidžiu tratantys būgnai, melodingai smūgiuojančios gitaros ir orkestrą imituojantis sintezatorius.
BM yra XX a. romantizmo simbolis, vertas J. W. Goethe “Jaunojo Verterio kančių”. Iki šiol stebiuosi, kad dar yra žmonių, kuriančių tragiškas ir didingas sistemas. Žmonių, nepaisančių ironijos, kurios šiais laikais susilaukia viešai rodomi stiprūs jausmai.
Beje, BM teatras sulaukė ir savo postmodernistinio nelaikšio - juo tapo prieš porą metų iki Britney Spears aukštumų pašokusi grupė “Marilyn Manson”. Ponas Mansonas atnešė į MTV pogrindyje paplitusį makiažo stilių, gitarų ir elektronikos derinius bei kultūringus reveransus satanizmui. Nors ir buvo pasakojama apie Mansono draugystę su Šėtono bažnyčios įkūrėju Anthony Szandoru Lavey, tačiau muzikanto verslui tokios pažintys nepakenkė.
Dėsninga, kad BM kultūrą į viešumą išvilko amerikiečiai. Daug įdomiau yra tai, kad BM žemėlapyje praktiškai nėra XX a. popkultūros didmiesčių. Dauguma BM scenos žvaigždžių gyvena Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Portugalijoje, Graikijoje. Net Italijoje. Reikėjo amerikiečių, kad visa tai būtų išversta į daugumai priimtiną kalbą.
Visi kiti ir toliau liko pogrindyje. O gaila! BM skambesys, ko gero, aiškiausiai įkūnija visas mūsų laikų tragedijas. Aš tiesiog stengiuosi nekreipti dėmesio ir į pačių BM grojikų troškimą likti subkultūra, tai nulekiančia link egiptiečių mitologijos, tai nugarmančia į fantastiškus Viduramžius ir brendančia link skandinaviškų vikingų kaimų. Visa tai galima įsidėti į kišenę, pavadinus vienu žodžiu - šiuolaikinė mistika. O tuomet jau gali klausytis muzikos, atgaivinančios emocijas taip pat energingai, kaip ir G. Verdi operos!
Daugiau apie “Moonspell”:www.dangus.netwww.moonspell.com
