Atspėkite, kodėl Lietuvos žiniasklaida tiek daug savo brangaus eterio laiko paskyrė šiam, atrodytų, nereikšmingam filmui? Gal dėl to, kad jį kūrė mums geria pažįstama komanda, išleidusi pasaulin “Taksi 2 ir 3”? Ne. O gal… Bingo! Jūs atspėjote! Šiame filme vaidina Penelope Cruz, pastaraisiais metais per spaudos konferencijas retai išvengianti klausimo apie Tomo Cruise’o sveikatą.
Be abejo, ši aktorė suvarė į kino teatrą ir vilniečius, kartu su manimi žiūrėjusius Fanfano istoriją. Dauguma jų - jauni žmonės, jau nebeprisimenantys, jog kadaise Tarybų Sąjungos žiūrovus žavėjo šio filmo protėvis, rusiškai vadintas “Fanfan Tiulpan”. Naujos seno filmo versijos pasirodymas byloja tik viena - jau apsisuko laiko ratas. Senasis filmas jau pamirštas. Kino teatruose sėdi naujos žiūrovų kartos, kurioms šaltu veidu galima atnešti tą patį patiekalą.
Laiko ratai sukasi net zvimbdami, o popkultūra negailestingai ėda savo pačios uodegą. “Fanfanas Tulpė” pasakoja mums liūdną istoriją apie popkultūros trumpalaikiškumą. Įdomu, ką žmonės žiūrės po dešimties metų? 1952 metų statybos filmą su legendiniais Gerard’u Phillipu ir Gina Lollobrigida ar šiųmetinę kopiją? Mane į kino teatrą atvarė tik smalsumas - jeigu ta pati istorija pasakojama po 50 metų, tai jas abi palyginus, galima lengvai pamatyti, kas mūsų pasaulyje ir galvose pasikeitė nuo to laiko. Deja, mano eksperimentas buvo gan nevykęs.
Be reikalo Penelope žurnalistams pasakoja nemačiusi originalo. Be reikalo ji mėgina mus apgauti sakydama, kad nežiūrėjo originalo, nes norėjo pati pasirodyti originaliai. Ir iš kur tas žmonių naivumas? Lyg aktorės norai ką nors lemtų. Juk jai vadovauja režisierius ir prodiuseris, o pastarieji seną filmą tikrai žiūrėjo. Ir ne vieną kartą!
Didesnė filmo dalis buvo tiesiog perfilmuota. Tie patys scenarijaus vingiai, tiek patys kadrų pastatymai. Net veikėjų tipai - blogasis kapitonas iš 1952 metų labai jau panašus į šių metų kopiją. Tik filmo pabaiga krypsta kiek kitaip. Gal čia ir reikia ieškoti prabėgusio laiko? Pamėginsiu pakrapštyti bent detales.
Iškart pastebimas kitoks požiūris į istoriją. Sename filme istorinį kontekstą pristato balsas už kadro. Šio balso komentarai apskritai yra vienas juokingiausių filmo motyvų. Mūsų laikų režisieriui patogiau tas pačias situacijas suvaidinti. Štai kodėl naujame filme karaliaus ir jo palydos reikšmė didesnė. Režisierius gan atidžiai kuria karaliaus portretą. Jo asmenyje mes matome šių laikų prezidentus, pradedančius karą tik tam, kad pasilinksmintų ir užsikabintų karvedžio medalį.
Senajame filme politinis karaliaus veidas miglotas. Užtat čia atidžiau sekamas didiko požiūris į prastuomenę. Karalius kritikuojamas už tai, ką šiandien pavadintume seksualiniu priekabiavimu. Naujo filmo režisieriai šios temos, matyt, neišdrįso eskaluoti - vis dėlto labai jau dažnai mūsų laikų valdovai įsivelia į jų rangui nederančius seksualinius skandalus.
Įdomus dar vienas aspektas. Mūsiškio filmo svarbiausia vinis, be abejo, yra Penelope Cruz. Nors ji turėtų būti Fanfano šešėlyje, tačiau kamera vis krypsta tamsiaplaukės gražuolės link. O Fanfanas tėra kvykaujantis ir straksintis nebrendila, lyg be perstojo pliurpiantis asiliukas iš “Šreko”. Ir originale Gina Lollobrigida yra žvaigždė, tačiau Gerard’as Phillipas plieskia daug ryškiau.
Prieš 50 metų kine vyrui tekdavo rimtesnis vaidmuo. Filmo emociniai lūžiai patikėti tik vyrams. Na, o moterys vaidindavo dekoracijas. Joms reikėdavo “įsimylėti iš pirmo žvilgsnio” ir atkakliai laukti filmo pabaigos. Beje, filmo pabaigos jos turėjo sulaukti morališkai nesusitepusios. Štai iš kur atsirado senojo filmo antausis karaliui, kuriuo jį apdovanojo Fanfano mylimoji. Mūsų feminizmo nuvargintais laikais, režisieriams šis motyvas greičiausiai pasirodė patetiškas ir nenatūralus. Tad Fanfano ir apsimetėlės burtininkės meilės istorijoje karaliaus linijos apskritai neliko.
Užtai atsirado valstybės išdavikas! Koks trileris be išdaviko? Mes taip įpratę prie konspiracijų, kad be išdavystės neįsivaizduojame jokio svarbaus įvykio. Išdavikas pasipuošęs juodais ilgais plaukais, siaura barzdele, išraiškingomis akimis ir kalba išpuoselėtu balsu. Tikras buitinių antisemitų mėgstamo visagalio Žydo portretas!
Štai tokios tokelės. Apibendrinkim šį trumpą tyrimą. Kadaise istorija pasakota tarsi legenda. O šiais, visuotinio televizijos vyravimo laikais, istoriją galima ir suvaidinti. Juk mes jau įpratome apie svarbiausius pasaulio įvykius sužinoti ne iš įvykio vietoje pabuvojusių metraštininkų, o iš pačių dalyvių lūpų per tiesioginę transliaciją.
Pasikeitė ir lyčių santykis - ir gyvenime, ir pramoginio kino industrijoje. Vyrai patyrė triuškinantį pralaimėjimą, kapituliavo ir turėjo pripažinti moters teisę būti lydere. Jie taip smuko, kad netgi susitaikė su juokdario padėtimi, droviai užleisdami pagrindinės veikėjos vaidmenį dailiosios lyties atstovei.
Reikia pripažinti ir įprastinį mūsų dienų kinui “interpretacijos” metodą. Čia interpretacija apibūdinama vieninteliu žodeliu - “daugiau”. Mūsų laikų kinas gali daugiau, tad ir nauja filmo versija skirsis tik fiziniais duomenimis. Štai originale Fanfanas, bėgdamas nuo jį persekiojančių kaimiečių, šoka į kažkokią balą nuo natūralaus poros metrų aukščio kranto. O šiemet jam tenka tikros drąsos reikalaujanti užduotis - jis neria nuo Amazonės džiungles primenančio šimtametrinio krioklio!
Ir viskas. Nors Fanfano istoriją šiandien galime žiūrėti spalvotą ir dideliame ekrane, tačiau aš vis dėlto rinkčiausi nespalvotą originalą mažame TV monitoriaus kvadrate. Galbūt jau pasenau ir kuklios antikvarinės vertybės man teikia didesnį malonumą nei spalvingos šiandienos pramogos. Seni filmai tokį pagyvenusį žmogų kaip aš guodžia - juk dauguma juose vaidinusių aktorių šiandien jau yra mirę!
“Fanfan la tulip”, Prancūzija, 2003Režisierius: Gerard Krawczyk (“Taksi 3”, 2003; “Wasabi”, 2001; “Taksi 2”, 2000)Vaidina: Penelope Cruz (“Vanilinis dangus”, 2001; “Kokainas”, 2001; “Viskas apie mano mamą”, 1999), Vincent Perez (“Atrastas laikas”, 1999; “Karalienė Margo”, 1994; “Indokinija”, 1992), Didier Bourdon, Hellen de Fourgerolles, Lionel Beau ir kt.
