Anot specialistų, vėjo jėgainės jūroje - neišvengiama energetikos ateitis ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, ir tik laiko klausimas, kada jos įžengs į mūsų šalies vandenis. Tikimasi, kad per ateinančius kelerius metus jūrinė energetika Lietuvoje pajudės iš mirties taško, rašo antradienio „Vakarų ekspresas“.
Tokios mintys išsakytos Baltijos aplinkos forumo ir Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto surengtoje diskusijoje.
„Aš tikiu, kad vėjo energija savo kaina jau šiandien yra konkurencinga. Kylant iškastinio kuro kainai ji bus vis konkurencingesnė, - neabejoja Lietuvos atsinaujinančių energijos išteklių asociacijos valdybos narys, UAB „4 Energia“ direktorius Tadas Navickas. - O kas vertina astmą, džiūstančius miškus, t. y. efektą sveikatai ir aplinkai? Kaštai visuomenei yra visiškai skirtingi, o elektros kaina - tik maža tų kaštų dalis.“
Pasak T. Navicko, po dešimties metų vėjo energetika bus pigesnė energetikos rūšis net nevertinant išorinių kaštų, nes iškastinis kuras brangsta, o vėjo jėgainių technologijos ir gamyba tik pigs. Be to, vėjas yra vienintelis neribotas išteklius Lietuvoje. Besidomintieji jūrine energetika skaičiuoja, jog vėjo jėgainių potencialas Lietuvai tenkančiuose vandenyse - per 1 000 MW, ir jos galėtų patenkinti pusę šalies metinio elektros energijos poreikio. Tačiau T. Navickas pateikia dar didesnius skaičius. Anot jo, plotai plėtrai yra praktiškai neriboti, mūsų vandenyse galima statyti ir 5 tūkst., ir 10 tūkst. MW galios parką. Jūroje jėgainės galėtų veikti 40 proc. pajėgumu visus metus.
Jūrinė vėjo energetika yra brangesnė nei sausumos, tačiau T. Navickas įvardija ir argumentus „už“: vėjas jūroje pučia daugiau dienų per metus, yra mažesni svyravimai, turbulencija. Ši energetika labai naudinga ir vietos ekonomikai - įrengiant jėgainių pamatus, statant joms aptarnauti skirtus laivus ir panašiai, didelė dalis darbo bei uždarbio tektų Lietuvos verslui.
„Statant 700 megavatų galios parką dalis šalies verslui galėtų siekti 5 milijardus litų“, - skaičiuoja T. Navickas.
Tačiau kol kas koją jūrinei energetikai kiša teisinės bazės nebuvimas - nėra reglamentuota, kaip reikia statyti, projektuoti ir pan. Trūksta ir techninių žinių - niekas nepasakys, koks jūroje vėjas, koks gruntas nutolus nuo kranto.
Vis dėlto, anot T. Navicko, šiuo metu bent trys kompanijos vykdo vėjo jėgainių parkų jūroje poveikio aplinkai vertinimo procedūras.
Įstatyminiai reikalai šiek tiek juda - Seimą pasiekė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, Teritorijų planavimo įstatymas pakoreguotas taip, kad apimtų ir jūrą. Energetikos ministerija planuoja, jog ateinančiais metais jau turėtų būti parengti teisės aktai dėl vėjo jėgainių jūroje. Tai leistų verslui eiti toliau.
„Valdžioje, ypač Energetikos ir Aplinkos ministerijose, trūksta dėmesio šiai sričiai. Jūrinių parkų plėtra - ilgas ir rizikingas procesas, valstybė nėra pajėgi pati to tinkamai organizuoti, o verslas reikiamus išteklius skirs tik turėdamas teisinį saugumą“, - pabrėžia T. Navickas.
Anot jo, Baltijos šalyse jau dabar yra generuojančių galių trūkumas – juk ne veltui kalbama apie atominės elektrinės statybą.
Ypač daug diskusijų kelia galimas jūrinių vėjo jėgainių poveikis aplinkai. Pripažįstama, jog visame pasaulyje šios srities tyrimų trūksta.
Pasak Vilniaus universiteto Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Paukščių ekologijos laboratorijos vadovo Mindaugo Dagio, vėjo jėgainės turėtų poveikį dugno bendrijoms, žuvims, paukščiams, žinduoliams ne tik eksploatacijos, bet ir elektrinių statybos bei išmontavimo metu.
Remiantis užsienio šalių tyrimais teigiama, jog tiesioginis mirtingumas, kai paukščiai žūsta atsitrenkę į rotorius, nėra svarbiausias faktorius jūroje. Skausmingiau tai, kad sudaromos kliūtys migracijai - paukščiai vengia vėjo jėgainių parkų, ir nėra duomenų, kad jie ten grįžtų po kurio laiko. Žiemą papildomai eikvojama energija pasitraukiant iš įprastų maitinimosi vietų, o buveinių pablogėjimas lemia prastesnę paukščių būklę ir veisimąsi.
Pasak M. Dagio, žuvims poveikis nedaug ištirtas, tačiau jos, taip pat ir ruoniai, reaguoja į triukšmą - menkės polių kalimą girdi net 80 km atstumu. Įtakos turi ir elektromagnetinis laukas. Danų tyrimai parodė, kad pasitraukia jūrų kiaulės ir per trejus metus nebuvo pastebėta, kad sugrįžtų.
„Priekrantės turime labai nedaug - vos 100 kilometrų. Žvejai bus išstumti. Kalant polius, jaučiantis vibracijai žuvys išeis, nukentės daugiausia žvejai. Danijoje ten, kur yra jėgainės, žvejybos nėra“, - sakė Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos pirmininkas Alfonsas Bargaila.
Anot jo, Vokietijoje prireikus išimti iš žvejybos akvatorijos tam tikrą plotą, nukentėjęs žvejys esąs maitinamas iki gyvenimo pabaigos.
Pasak T. Navicko, jūros vėjo elektrinių parkų poveikį aplinkai vertinantis KU galimas parkų vietas numato, be kita ko, ten, kur sugaunama mažiausiai žuvų. Be to, jėgainės bristų giliau - į 30-40 metrų gylį, o žvejojama, bent jau kol kas, iki 20 metrų.
Anot KU mokslininkų, rengiant poveikio aplinkai vertinimą susidurta ir su Palangos valdžios abejonėmis dėl jėgainių jūroje - kurorte baiminamasi vizualinės taršos. Tiesa, teigiama, kad toli jūroje išsidėsčiusių jėgainių nuo kranto nebūtų matyti.
Tačiau vėjo jėgainių jūroje nauda abejoja ir gamtosauginių problemų baiminasi ne visi. Diskusijos metu išsakyta ir gana kategoriškų nuomonių, palaikančių jūrinę energetiką.
Pasak KU Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto Ekologijos katedros docento Algimanto Petraičio, niekam ne paslaptis, kad paukščių daugiausia žūva žvejų tinkluose. Be to, baimintis dėl žvejybos pablogėjimo neverta, nes tai aktualu tik patiems žvejams, o ne eiliniam vartotojui – dėl didelio užterštumo Baltijos žuvys yra nevalgomos, o ant mūsų stalo daugiausia patenka okeaninės.
„Jėgaines reikia pastatyti, ir matysim, kokią jos daro žalą“, - per daug nesukti galvos siūlė A. Petraitis, pateikdamas naftos terminalų pavyzdį - naftos produktai vis išsilieja, tačiau veikia kaip veikę.
Pasak Lietuvos vėjo energetikų asociacijos prezidento Stasio Paulausko, dėl kuro deginimo žmogus praranda 17-20 proc. gyvenimo trukmės, be to, kasmet šildydamiesi gaisruose žūsta dešimtys žmonių - nereikia nė Černobylio.
„Valstybė jau seniai turėjo būti įvertinusi poveikį aplinkai, ir reikėtų kuo skubiau jūroje instaliuoti 3 tūkstančius megavatų“, - kategoriškas buvo ir žaliųjų atstovas Erlandas Paplauskis.
Anot jo, tai būtų vienintelis ginklas prieš potencialiai nesaugias Baltarusijos bei Kaliningrado srities atomines elektrines.
„Negali būti, kad pakitę stintų migracijos keliai pažeistų visą populiacijos struktūrą. Mums nereikia atominės. Ir tik tūkstančiai megavatų jūroje leistų pasakyti Baltarusijai, kad nepirksime mes iš jų energijos. Galėtume jiems uždaryti visus tinklus. Viena mažytė avarija Baltarusijoje ar Kaliningrado srityje, ir mūsų šalis bus nebetinkama gyventi“, - sakė E. Paplauskis.
