Praėjus dviem dienoms po Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Ilo mirties, Pietų Korėjos valdžia vis dar nieko apie tai nežinojo. JAV valdžios atstovai atrodė taip pat pasimetę, o Valstybės departamentas tegalėjo patvirtinti, jog spaudoje pasirodę pranešimai apie Šiaurės Korėjos lyderio mirtį gali būti teisingi.
Pietų Korėjos ir JAV žvalgybos agentūrų nesugebėjimas išsiaiškinti realios Šiaurės Korėjoje besiklostančios situacijos rodo ne vien pačios Šiaurės Korėjos režimo izoliacinį pobūdį, bet ir JAV bei Pietų Korėjos žvalgybos veiklos trūkumus. JAV lėktuvai ir palydovai stebi Šiaurės Korėją dieną ir naktį, o abiejų Korėjų pasienio zonoje yra vykdoma aukščiausio lygmens žvalgybinė veikla. Nepaisant to, apie tikrąją Šiaurės Korėją mes žinome itin mažai, nes visa gyvybiškai svarbia informacija šioje valstybėje disponuoja labai siauras lyderių ratas, kuris, be kita ko, yra apsėstas saugumo ir konfidencialumo išsaugojimu.
Šalies lyderių kaita Šiaurės Korėjoje vyksta itin neparankiu metu. Visiems žinoma, kad Kinijos valdžia labai tikėjosi, jog Kim Jong Ilas Šiaurės Korėjos lyderiu išliks kuo ilgiau. Tol, kol galiausiai sugebės konsoliduoti visų šalies elito grupių politinę paramą savo sūnui ir būsimajam lyderiui Kim Jong Unui.
Visi simboliai Šiaurės Korėjos vado atributai jaunajam Kim Jong Unui jau buvo perduoti. Ir tai buvo atlikta itin staigiai – dar trisdešimties neturintis naujasis šalies lyderis staiga tapo šalies Karinės Komisijos vadu ir jau yra laikomas aukščiausiuoju valdančiosios partijos atstovu. Bet toks simbolinis valdžios perėmimas dar mažai ką reiškia, mat realios valdžios įgijimas šalyje, kur itin didelę įtaką turi įvairūs karinių struktūrų vadai, Kim Jong Unui gali būti labai nelengvas.
Šiaurės Korėjos ekonominė padėtis išlieka labai prasta, o nemažai šalies gyventojų beveik badauja. Tai neišvengiamai kels iššūkius ir Kim Jong Unui. Tai, jog ekonominė situacija Šiaurės Korėjoje turėtų kelti pagrįstą susirūpinimą, puikiai atskleidžia du pavyzdžiai: per paskutiniuosius porą dešimtmečių ryžių kaina šalyje išaugo tris kartus, o elektros energijos suvartojimas sumažėjo dviem trečdaliais.
Kita vertus, žvelgdami į praeitį, turime prisiminti, kad kažkada būta ir didesnį optimizmą keliančių akimirkų. Štai 2002 metais Europos Sąjunga prisijungė prie abiejų Korėjų ir JAV inicijuoto susitarimo, kurio pagrindu turėjo būti vykdoma Korėjos energetikos sektoriaus vystymo programa. Sutarties tikslas buvo įtikinti Šiaurės Korėją sustabdyti savo branduolinę programą. Mainais į tai šiai šaliai buvo pažadėta įrengti elektros energiją efektyviai gaminančius lengvojo vandens branduolinius reaktorius. Be to, Šiaurės Korėjai buvo pažadėta tiekti didelius kiekius naftos. Europos Sąjunga prie projekto turėjo prisidėti, Šiaurės Korėjai teikdama humanitarinę pagalbą. Tuo metu derybos su Kim Jong Ilu iš tiesų atrodė daug žadančios.
Deja, toks susitarimas truko neilgai. 2003 metais Šiaurės Korėja pasitraukė iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Nuo to momento visas optimizmas išgaravo. Kita vertus, dialogo su Šiaurės Korėja galimybės vėl atsirado, kuomet pradėjo veikti šešių šalių bendradarbiavimo iniciatyvos formatas (Kinija, Rusija, JAV, Japonija ir abi Korėjos). Visgi ir ši iniciatyva tetruko vos kelerius metus – iki 2007 metų pabaigos. Vėliau bet kokio lygmens bendradarbiavimas su Šiaurės Korėja tapo itin sudėtingas ir ribotas.
Atsižvelgiant į tai, kaip Šiaurės Korėja buvo pratusi elgtis pastaruosius dešimt metų, galime manyti, kad staigi lyderio kaita tik sustiprins šalies neprognozuojamumo keliamas grėsmes. Tad siekiant, kad tokios grėsmės būtų kuo geriau kontroliuojamos, reikalinga, jog būtų palaikomas tvirtas bendradarbiavimas su Kinija. Kinija yra iš esmės vienintelė valstybė, su kuria Šiaurės Korėja dar palaiko platesnės apimties dvišalius santykius. O tai galėtų tapti svarbiu veiksniu, siekiant atkurti šešiašales ar kito formato derybas su Šiaurės Korėja.
Kinija suvokia, kad Šiaurės Korėja tiesiog negalėtų išgyventi, jei šalyje nebus vykdomos reformos. Be abejo, Kinija taip pat tikisi, kad Šiaurės Korėjos ekonominės reformos gali būti įgyvendinamos ir be žymesnių politinio lygmens permainų. Bet ar tai yra iš tiesų įmanoma? Ar įmanoma užtikrinti, jog ir be politinio režimo permainų Šiaurės Korėja taps labiau prognozuojama ir sugebės įgyti pasitikėjimą?
Dėl savo istorinės patirties ir dabartinio politinio režimo pobūdžio Kinija į šią problemą žvelgia kiek kitaip, nei Vakarų pasaulis. Vakarų pasauliui, ypač JAV, kiekviena problema turi turėti savo sprendimą, kuris privalo būti įgyvendinamas per konkrečiai apibrėžtą laiką. Tuo tarpu Kinija politinio turinio problemas yra linkusi spręsti neskubėdama, vertindama tai kaip ištęstinį procesą, kuriam konkretaus sprendimo galima net ir nesurasti.
Taigi reikalingas ne tik šešiašalio formato derybų atnaujinimas. Būtina sukurti bendradarbiavimo pagrindą, kuriuo galėtų vykti konstruktyvus dialogas tarp JAV ir Kinijos. Vienas žymiausių JAV derybininkų Christopheris Hillas yra pabrėžęs, kad JAV privalo įtikinti Kiniją, jog nesugebėjimas rasti Korėjos pusiasalio susiskaldymo problemos sprendimo pačiai Kinijai reikštų milžinišką geostrateginį praradimą.
Toks požiūris galėtų būti vienas efektyviausių kelių, siekiant stabilizuoti neužtikrintumo slegiamą regioną. Be abejo, gali būti ir kitokių kelių. Situacija dabartinėje Birmoje rodo, jog potencialiai reikšmingos politinės permainos nebūtinai keltų ir regioninį nestabilumą. Šiaurės Korėjos atveju, kuomet yra pagrįstai tikėtina ir branduolinių išpuolių grėsmė, tokio regioninio nestabilumo kaina gali būti pernelyg didelė.
Javieras Solana yra buvęs NATO Generalinis Sekretorius bei buvęs Europos Sąjungos Vyriausiasis įgaliotinis bendrajai užsienio ir saugumo politikai, šiuo metu einantis „ESADEgeo“ prezidento pareigas.
