Seime buvo svarstomas Atominės elektrinės įstatymo projektas. Po svarstymo projektui pritarta. Kitą savaitę įstatymą planuojama priimti. Praskleisti šio projekto esmę prašome Seimo ekonomikos komiteto narių Jurgio Razmos ir Ramūno Garbaravičiaus, kurie svarstymo metu išreiškė savo nuomonę. (Interviu atsiuntė Tėvynės sąjungos Spaudos tarnyba)
– Malonėkite pristatyti pačią Atominės branduolinės elektrinės įstatymo idėją, apie kurią visuomenė dar labai mažai žino.
– Ramūnas Garbaravičius: Įstatymo projektas, galima sakyti, susideda iš dviejų dalių. Mano nuomone, jų nereiktų išskirti, nes toks išskaidymas apsunkintų sprendimų priėmimą. Viena dalis – naujos atominės elektrinės statyba. Dauguma specialistų ir politikų sutinka, kad ji yra reikalinga. Be branduolinės jėgainės ne tik Lietuvos energetinė nepriklausomybė, bet ir saugumas yra labai abejotini. Jeigu neturime savo branduolinės jėgainės, mes šiame regione energetiniu požiūriu tampame nereikšminga ir neįdomi šalis. Tada net ir lenkus įtikinti pastatyti energetinį tiltą būtų labai sunku. Mes galime likti absoliučiai priklausomi nuo tiekimo iš Rusijos, išskyrus tai, kiek elektros gamina Kauno hidroelektrinė ir biokuru kūrenamos šiluminės elektrinės. Tačiau atominės jėgainės idėjos priešininkų yra ir bus daug, nes jei nebus elektrinės, pelnus gaus dujininkai, o tai reiškia, kad jie neteks milijardinių pelnų.
Kita akivaizdi realija – jei atsisakysim elektrinės, taip ir liksim priklausomi nuo Rusijos vamzdžio. Tai išties kur kas blogiau nei branduolinės energetikos ”baubai”, kuriais vis dar gąsdinama visuomenė. Nereikia užmiršti, kad Lietuva yra labiausiai pažeidžiama energetikos srityje: Lenkai turi savo anglies pramonę, latviai – gana stiprią hidroenergetiką ir lietingomis vasaromis gali beveik visus energetinius poreikius patenkinti patys, estai turi savo skalūną ir jungtį su Suomija. Kita vertus, Lietuva turi ir didžiulių privalumų, nes sukurta visa infrastruktūra, yra hidroakumuliacinė elektrinė, moksliniai institutai ir šios srities specialistai. Tereikia tik naujų reaktorių. Be to, lietuviai į branduolinę energetiką žiūri gana palankiai. Kitose šalyse taip toli gražu nėra.
Antroji įstatymo dalis, dėl kurios labai daug ginčijamasi, tai yra nacionalinis investuotojas. Pirmoji reakcija, – taip pat ir mano, – paprastai tokia: jeigu įsileidžiame privatų kapitalą, ir dar tokį agresyvų kaip "Vilniaus prekyba", kuri valdo Vakarų skirstomuosius tinklus, tas privatininkas potencialiai gali apgauti. Dėl to dabartinio įstatymo projekte padarėme gana daug pataisų, kurios minimizuoja tokią galimybę. Nesakau, kad visiškai įmanoma išvengti apgavystės, bet tada visos pusės turėtų norėti būti apgautos, taip pat ir Lietuvos vyriausybė. Tačiau tai jau būtų visiška kvailystė. Juo labiau, kad privatus partneris supranta, jog kur kas daugiau galima laimėti ne apgaudinėjant, o kūrybingai ir energingai dirbant. Be abejo, jis stengsis gauti pelną, bet Lietuvos valstybė visuomet gaus mažiausiai du kartus daugiau. Seimo užduotis – maksimaliai apginti galutinį vartotoją, kad nebūtų neteisėtai pelnomasi jo sąskaita.
–Bet ar tikrai nelieka vietos apgavystei?
– Ramūnas Garbaravičius: Kadangi privatus kapitalas įneš savo turtą, kaip mokestį už akcijas, labiausiai bijoma, kad jo turtas nebūtų įvertintas neteisingai. Nesunku taip galvoti, bet įstatymas numato labai griežtus reikalavimus turto vertinimui. Jį užsako Vyriausybė, o ne patys dalyviai. Be to, tas vertinimas dar turės būti patvirtintas pasaulinio lygio ekspertų. Jie tikrai nerizikuos savo geru vardu pasaulyje dėl mūsų menkučio (pasauliniu mastu) energetinio objekto. Todėl čia pavojaus nejaučiu.
Kita diskusijose kylanti abejonė: kodėl prisiimamas būtent tas privatininkas, o ne kitas, esą yra ir daugiau verslo struktūrų, kurios taip pat galėtų dalyvauti. Galima juk skelbti konkursą: kas pasiūlys geriausias sąlygas, tas ir ateis. Jeigu tai būtų paprastas komercinis projektas, tai būtų teisinga. Tačiau energetika yra kur kas daugiau nei tik verslas, tai ir politika, ir nacionalinis saugumas.
Įsivaizduokim Lietuvos energetiką kaip butą, kurio du kambariai, pavyzdžiui, "Lietuvos energija" ir Rytų skirstomieji tinklai priklauso valstybei, o vienas kambarys – Vakarų skirstomieji tinklai – privatus. Visi suprantame, kad komunaliniame bute tvarką palaikyti labai sunku, negana savo kambaryje pasidaryti ištaigingą remontą. Todėl pirmiausiai reikia, kad jis turėtų vieną pagrindinį šeimininką. Taip ir su Lietuvos energetika – ją reikia konsoliduoti, sujungti ir užtikrinti, kad valstybė, priimdama sprendimus, turėtų lemiamą žodį.
Įstatyme ir numatyta, kad sukuriamas Nacionalinis investuotojas, kuris valdo visas pagrindines elektros energetikos įmones, o valstybė turi turėti mažų mažiausiai kontrolinį paketą šiame naujame darinyje. Net jeigu privatininkas bandytų daryti kokius nors neskaidrius sandorius prieštaraujančius įstatymui, jie būtų niekiniai ir būti anuliuoti.
–O ar viena Lietuvos valstybė, neįtraukiant privataus verslo, nepajėgia pasistatyti branduolinės jėgainės? Būtent dėl to ir kyla daugiausiai abejonių.
– Ramūnas Garbaravičius: Tai būtų labai neracionalus žingsnis. Pirmiausiai reikėtų išpirkti Vakarų skirstomuosius tinklus, o tai didžiuliai pinigai. Nėra prasmės imtis tokio veiksmo. Lietuvos valstybės užduotis yra ne daryti biznį Lietuvoje, o mažiausiais kaštais garantuoti ir įmanomai pigiausiu būdu aprūpinti Lietuvos žmones elektros energija arba kitais energetiniais ištekliais. Sakykim, "Mažeikių nafta" nepriklauso Lietuvai, o lenkams, bet kompanija moka mokesčius Lietuvai ir jų moka beveik tiek pat.
Teoriškai Lietuva viena gal ir pajėgtų tai padaryti, bet sunkokai. Pagal dabartinę schemą Lietuvai reikėtų investuoti apie 7 mlrd.; iš viso projektas kainuotų apie 20 mlrd. Lt, o tai yra maždaug metinis Lietuvos biudžetas. Bet elektrinės prasmė nėra vien tik finansinė. Atsiranda galimybė sukurti regioninį energetinio bendradarbiavimo tinklą, į kurį įeitų keturios šalys. Tai jau toks blokas, kurį ne taip paprasta doroti. Mes garantuojame didesnį saugumą: Lenkija turi anglimi kūrenamas elektrines, Estija skalūnus, Latvija hidroenergetiką – iš esmės viena kitą papildantys generuojantys šaltiniai, rezervo galimybės ir kt. Tai iš esmės keičia saugumo situaciją. Bet svarbiausias pokytis yra mentalinis – atsiranda supratimas, kad galima apsisaugoti kartu su kaimynais, o ne bandyti uždirbti kaimynų sąskaita. Tapti saugesniems galima tik sutelkus jėgas. Derybos dėl procentų, kiek kokiai šaliai priklauso, kiek kuri turės naudos ar įsipareigojimų, nebus lengvos. Tačiau, jeigu visos šalys turės omeny, kad reikia užsitikrinti saugumą, tada mes susitarsim.
–Vis dėlto svarstant Atominės elektrinės įstatymo projektą Seimo posėdyje buvo pareikšta nemažai konkrečių pastabų. Kas, Jūsų nuomone, projekte taisytina?
–Jurgis Razma: Įstatymo projekte atominė elektrinė apibrėžiama kaip visuma įrengimų ir pastatų, skirtų elektros ir šilumos energijai gaminti, naudojant branduolinį kurą. Toks apibrėžimas, kai nenurodoma, kaip bus panaudojamas jau esamas turtas bei infrastruktūra, tikrai patogus investuotojams, bet jokiu būdu ne Lietuvai ir ne elektros energijos vartotojams, nes būtent tokia nuostata reiškia, jog tas turtas nebus įtrauktas į investuotojo bendrovės kapitalą. Kyla klausimas, kieno nuosavybėje tas turtas liks? Jei Lietuvos valstybės, tai Lietuva daug pralaimi finansiškai, neinvestuodama šio turto į investuotojo bendrovės kapitalą, nes tenka investuoti AB „Lietuvos energija“ ir AB “RST“ akcijas. Projekte turi būti vienareikšmiai konstatuota, kad visas esamas turtas, kuris bus panaudotas statant naująją elektrinę, nuosavybės teise priklausys investuojančiai bendrovei ir šį turtą ji įsigis pati iš nuosavų, skolintų ar kitokių lėšų. Visai nėra reikalo šiandien tiksliai žinoti, kokia tų pastatų ar įrengimų vertė bus įsigijimo momentu, bet svarbu tiksliai teisiškai reglamentuoti, kam nuosavybės teise turtas priklausys ir kas jį įsigis.
Investavus įstatymo projekto 17 straipsnyje nurodytą Ignalinos atominės elektrinės infrastruktūrą bei kitą Ignalinos atominės elektrinės turtą (nepažeidžiant pastarosios elektrinės saugumo) į investuotojo bendrovės įstatinį kapitalą, pagerėtų Lietuvos pozicijos (dalis įstatiniame kapitale), padidėtų nacionalinio investuotojo bendrovės įstatinis kapitalas, o tuo pačiu pagerėtų investuotojo bendrovės skolinimosi galimybės ir kiti rodikliai.
Apibrėžus, kieno nuosavybė yra naujai statoma atominė elektrinė bei įtraukus šį turtą į investuotojų bendrovių įstatinį kapitalą, finansiškai ir teisiškai visi be išimties investuotojai, tarp jų ir privatūs, be kriterijų ir garantijų, nurodytų įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse, atsakytų ir Atominės elektrinės turtu. Galbūt dabar projekte tokiu būdu paslėptas privačių investuotojų noras neprisiimti per daug atsakomybės. Pabrėžiu, tai labai svarbu.
Projekte pabandytas visiškai apeiti klausimas, kieno vardu bus išduoti leidimai atominės elektrinės statybai ir veiklai. Dabartiniame įstatymo projekto 6 straipsnyje tik nurodyta, kad visi investuotojai turi atitikti tam tikrus kriterijus ir turėti technines galimybes įvykdyti visus įsipareigojimus. Neišsprendus fundamentalaus klausimo dėl įrenginių ir infrastruktūros priklausomybės pakimba ir licenzijų bei leidimų gavimo ir atsakomybės klausimas. Žinoma, kad investuotojo bendrovė turėtų gauti visus leidimus ir licenzijas, tačiau, jei tie įrengimai ir pastatai jai nepriklauso, tai kaip ji tuos leidimus gali gauti?
Įstatymo projekto 6 ir 10 straipsniuose nurodžius nuosavybės dalis, priklausančias nacionaliniam investuotojui ir Lietuvos Respublikai (atitinkamai 34 ir 51 procentą), įstatyme būtina reglamentuoti, kokiu būdu Valstybė išlaikys savo nuosavybės dalį investuotojo bendrovėje, jei Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka tektų didinti investuotojo bendrovės įstatinį kapitalą. Blogiausiu atveju tai turėtų būti iš anksto susitarta dėl Vyriausybės teisės anksčiau nurodytu turtiniu įnašu padidinti investuotojo bendrovės įstatinį kapitalą. Bet kuriuo atveju, taip pat ir kito pasirinkto kelio atveju, tai privalu reglamentuoti būtent šiame įstatymo projekte.
Įstatymo projekto 6 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir 10 straipsnio 4 dalyje yra nurodytos sąvokos “Lietuvos perdavimo sistemos operatoriumi“, „Lietuvos elektros energijos perdavimo sistemos operatoriumi“ ir „rinkos operatoriaus“. Šios sąvokos ne tik kad nėra niekur teisiškai apibrėžtos, tačiau tokių „operatoriaus“ sąvokų Lietuvos bendrojoje teisinėje sistemoje iš viso nėra (kalbu apie Civilinį kodeksą, Administracinių teisės pažeidimų kodeksą ir kitus bazinius teisės aktus). Operatoriaus sąvoka yra įteisinta tik JAV teisinėje sistemoje, bet mes esam Lietuvoje ir turim vadovautis ES bei Lietuvos teise. Klausimas, kokiais teisės aktais vadovaujantis bus galima ir iš vienokio ar kitokio „operatoriaus“ pareikalauti atsakomybės, galbūt, esant reikalui nubausti administracine tvarka, jei tokio subjekto Lietuvos teisėje apskritai nėra? Manau, tai dar viena privačių investuotojų gudrybė. Tiesa, perdavimo sistemos operatoriaus sąvoka yra Lietuvos elektros energetikos įstatyme. Kritikuočiau tą aspektą, kad nėra vienodo sąvokų naudojimo, neaišku, kas yra Lietuvos ... operatorius. Sąvokos skirtingos ir nėra jokių apibrėžimų, tačiau Energetikos įstatymo, deja, nepakanka, reikia, kad ši sąvoka būtų perkelta į minėtus bazinius teisės aktus, bet tai sujauktų visą sistemą, nes tai JAV, o ne Europos principas. Geriau išbraukti tokią sąvoką iš Elektros įstatymo, nes ji „pakibusi ore“.
Jei keičiasi investuotojo bendrovės įstatinio kapitalo struktūra ir tuo labiau, jei yra pavojus, kad iškyla grėsmė sumažėti Lietuvos daliai bendrovės įstatiniame kapitale, tai sprendimus dėl naujos akcijų emisijos, akcijų ar turtinių įnašų įvertinimo, pritraukimo naujų akcininkų, kurių dalis įstatiniame kapitale didesnė nei, pavyzdžiui, 10 procentų, savo nutarimu turėtų aprobuoti ir Seimas. Šitoks kelias padėtų bent sumažinti galimų piktnaudžiavimų galimybę.
Iš dabartinio projekto visiškai neaišku, kokiomis sąlygomis formuojamas nacionalinis investuotojas. Vien nuorodos į Akcinių bendrovių įstatymą neužtenka, nes bendrovės įstatai ir akcininkų sutartis gali numatyti daugumą esminių dalykų. Reikėtų numatyti, kad šiems dokumentams pritartų Seimas.
Daug neaiškumų yra susiję ir su turtiniais įnašais (bendrovių akcijomis) formuojant nacionalinį investuotoją. Patirtis rodo, kad tokiuose procesuose valstybinis kapitalas beveik visada pralošia privačiam. Turto vertinimo procese yra didelė erdvė voliuntaristiniams sprendimams, o patikimos jungiamų bendrovių rinkos kainos neturime, nes šių akcijų rinka yra labai sekli. Reikia pritarti finansų analitiko R.Kuodžio minčiai, kad labai praskaidrintų procesą piniginiai įnašai.
Projekte įtvirtinta mintis, kad neįmanoma apsieiti be VST todėl, kad neva būtų neįmanoma normaliomis sąlygomis finansuoti projekto. Tačiau, bankai gali pasiūlyti pačių įvairiausių finansavimo variantų. Todėl šią vietą reikėtų sukonkretinti: kokiomis sąlygomis būtų finansuojamas projektas, jei nebūtų VST. Tai reikia numatyti dabartiniame įstatymo projekte nesėkmingų derybų su VST savininkais atveju.
Pažymėtina, kad įstatymo projekte visiškai pamiršti vartotojai, projektas jiems iš esmės nesuteikia jokių interesų gynimo galimybių. Teiginys, kad nacionalinis investuotojas turės siekti „socialiai atsakingo pelno sau“, yra neaiškus ir neapibrėžtas.
Įstatymo projekte neapibrėžta VST pagrindinio akcininko verslo, veiklos ir kt. kontrolė AE projekto vykdymo metu – jų pareigos, atsakomybė, galimybė įvairiais laikotarpiais atsisakyti dalyvauti projekte ir tuo atveju galimos sankcijos.
–Kitos valstybės, kai kurios Lietuvos partnerės, nenori Lietuvai suteikti didesnės dalies. Kodėl mes norime didesnės dalies?
– Ramūnas Garbaravičius: Mes įtraukiame į šį projektą ne tik pinigus, bet ir savo teritoriją. Kadangi jėgainė yra mūsų teritorijoje, tai ir pavojai mums tenka didesni. Mes jau esame sukūrę infrastruktūrą, kuri egzistuoja ir bus naudojama. Ir ne mažiau svarbu yra teigiama žmonių nuomonė – tai irgi turtas. Taigi mes įdedame kur kas daugiau, negu tie 7 mlrd. litų ar žemės sklypelis. Jeigu Lietuva prisiima tokį objektą, ji privalo jį ir kontroliuoti. Negali būti taip, kad mes jį pastatysim, o kontroliuos visai kita šalis. Tam, kad galėtum kontroliuoti, mažų mažiausiai turi turėti mažąjį akcijų paketą – 34 proc. Mano nuomone, tai net nediskutuotinas klausimas.
–Kiek jau turima garantijų, kad tos keturios šalys susitars?
– Ramūnas Garbaravičius: Be abejo, tai sunkus procesas. Reikia stengtis. Gal kuri nors nenorės pasirašyti, tada reikės žiūrėti, kaip pagal esamas realijas elgtis toliau. Štai šiame projekte jau pareiškė norą dalyvauti švedai. Tai irgi partneris, – o kodėl gi ne? Viskas įmanoma. Tik reikia labai aktyviai – greitai, bet ne paskubomis veikti.
–Kiek mes turime laiko?
– Ramūnas Garbaravičius: Iš tikrųjų jau gerokai vėluojame. Dar 2005 metais Tėvynės sąjunga buvo paskelbusi memorandumą dėl naujos atominės elektrinės statybos. Tada į mus visi žiūrėjo kaip į keistuolius, o dabar jau akivaizdu, kad tarp antrojo Ignalinos elektrinės bloko uždarymo ir naujos elektrinės darbo pradžios atsiras kelerių metų tarpas, ir tuo metu nebus lengva užtikrinti patikimą bei priimtinos kainos elektros energijos tiekimą. Pirmas etapas – įstatymas Seime, kurį mes turime priimti dar šioje sesijoje. Tai leistų pradėti procesus. Po to, kai visi projekto dalyviai susitars ir parengs galutinę sutartį, jos esmines nuostatas, Seimas dar kartą patvirtins. Taigi galutinis taškas vis tiek bus padėtas Seime. Kaip buvo ir dėl "Mažeikių naftos": mes leidome Vyriausybei derėtis dėl akcijų pardavimo, bet tvirtinome galutines nuostatas. Ir "Mažeikių naftos" pardavimas, sakyčiau, mums netgi labai pasisekė. Iš esmės ją valdo lenkai, euroatlantinės integracijos šalis, kartu su jais mes ginamės nuo Rusijos spaudimo, įmonė veikia. Jeigu būtume likę vieni, manau, kad "Mažeikių naftos" kaminai jau neberūktų. Reikia stengtis panašiai pasielgti ir su atomine elektrine, tik jos valdymas būtinai turi likti Lietuvos rankose.
Parengė A. V. Škiudaitė
