Visgi dalis istorikų griežtesni – politinė K. Škirpos atsakomybė už žydų žudynes esą akivaizdi.
Matydami vien antisovietinę karininko veiklą, jo palaikytojai esą užsimerkia prieš draugystę su naciais.
Daugiau apie tai – TV3 Žiniose.
Didžiulės grumtynės dėl K. Škirpos atminimo lentos kilo šį birželį. Sostinės centre, ant buvusio KGB rūmų pastato, atminimo lenta kabėjo vos dvi dienas, mat Nacionalinio susivienijimo atstovai ją įtaisė be savivaldybės leidimo. Miesto valdžia darbininkams nurodė ją nuplėšti, o tai pavyko tik įsikišus policijai.
Desovietizacijos komisija keletą mėnesių ieškojo sprendimo, ar leisti įamžinti K. Škirpos atminimą. Galiausiai komisija skelbia verdiktą.
„Atsižvelgiant į viešojoje erdvėje esančius prieštaringus vertinimus, raginame susilaikyti nuo naujų atminimo ženklų įrengimo tokioms prieštarą keliančioms asmenybėms. Manome, kad tokių įamžinimo ženklų įrengimas tik pagilins esamus nesutarimus visuomenėje, nepadės spręsti klausimo, kels aistras, bus naudojamas politiniams tikslams ir Lietuvos valstybės diskreditavimui tarptautinėje erdvėje“, – skelbia Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas.
Kazys Škirpa buvo prisitaikėlis
Tačiau komisija nesiima spręsti – prisidėjo K. Škirpa prie antisemitizmo sklaidos antrojo pasaulinio karo metais, ar ne. Esą trūksta istorinių tyrimų.
„Apibendrinantys, išsamūs, argumentuoti tyrimai – kur jie? Tai yra valstybės skola visai Lietuvos visuomenei“, – kalba Vitas Karčiauskas.
„Škirpa nebuvo herojus. Škirpa buvo tam tikra prasme prisitaikėlis“, – teigia istorikas Algimantas Kasparavičius.
Istorikas įsitikinęs – tyrimų ir faktų užtenka. Esą tie, kurie kelia K. Škirpą ant pjedestalo ir buvusios atminimo lentos vietoje kartais uždega žvakeles, nežino arba nenori žinoti viso šios asmenybės paveikslo.
Ką K. Škirpa tikrai nuveikė gero – tai 1926 m. pirmą kartą atliko kariuomenės auditą ir parengė kariuomenės reformą. Tačiau K. Škirpa, pavyzdžiui, net du kartus kertiniais momentais nepakluso Lietuvos Vyriausybės nurodymams.
„Jis 1918 m. pabėgo iš Vilniaus, pasitraukė, neįvykdęs laikinosios Vyriausybės įsakymo pasipriešinti ateinantiems bolševikams“, – pasakoja istorkas.
Vykstant 1926 m. gruodžio perversmui K. Škirpa buvo Vyriausiojo Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas, turėjo užduotį – arba užkirsti kelią perversmui, arba jį nuslopinti.
„Grįžo į Kauną, atidavė pistoletą ir pasakė: „Aš pasiduodu“. Toks yra Škirpos herojus“, – tikina A. Kasparavičius.
Labiausiai pasižymėjo kaip antisemitas
Visgi didžiausia K. Škirpos biografijoje – būtent antisemitizmo dėmė. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui jis jau buvo smarkiai persisėmęs nacistinių idėjų. Deleguotas nepaprastuoju pasiuntiniu Berlyne jis suorganizavo antisovietinį Lietuvių aktyvistų frontą, tačiau buvo įtikėjęs, kad išlaisvinti Lietuvą iš sovietų gali tik su Trečiojo Reicho pagalba.
Nors jokios Lietuvos nepriklausomybės nacistai jam net nežadėjo. Nacių valdžia Berlyne jam taikė namų areštą, o iš ten, būdamas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, formavo antisemitines nuotaikas, kovą prieš žydus iškėlė į politinį lygmenį.
„Laikinosios Vyriausybės trumpas protokolas, pasakyta: „Reikia išvalyti Lietuvą nuo bolševikų, komunistų ir žydų gaujų“, – pasakoja A. Kasparavičius.
Pakurstyti žmones karo sąlygomis sunku nebuvo, o to rezultatas – dešimtys tūkstančių nužudytų žydų per mažiau nei pusmetį.
„70 tūkst. išžudytų vietinių gyventojų, didžiąja dalimi – išžudyti vietinių rankomis, naciams tik vadovaujant, organizuojant ir vadovaujant. Politinė kaltė – be jokios abejonės. Ar Lietuvai reikia šito herojaus, ar jums reikia šito herojaus? Man nereikia, yra Lietuvos kitų herojų“, – kalba A. Kasparavičius.
„Nėra dokumentais įrodyta, kad Škirpa susijęs tiesiogiai su visais antisemitiniais pareiškimais, tačiau negalima neigti, kad jisai vadovavo LAF-ui, kurio vardu buvo tie pareiškimai pasirašomi“, – tikina Desovietizacijos komisijos pirmininkas V. Karčiauskas.
Desovietizacijos komisijos išvadoms dar reikės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pritarimo.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
