Gargždiškė Genovaitė Rauktienė, gulėdama mirties patale, prisiekė: jei pasveiks, visiems pasakos apie tai, kaip reikia saugoti sveikatą. Pasveikusi moteris įkūrė sveikų maisto produktų parduotuvėlę ir jau aštuonerius metus kantriai ir atkakliai vykdo duotą pažadą.
Sunkiai susirgo
Genovaitė pasitiko su vaišėmis – žolelių arbata ir užtepu iš burnočių sėklų. Primygtinai ragino ragauti, o pati nieko nedėjo į burną, sakė antra diena nevalganti, mat kai truputį pabadauja, daugiau energijos atsiranda.
Ši moteris ne tik Gargžduose, bet ir aplinkiniuose rajonuose garsėja kaip sveikuolė, į ją patarimo kreipiasi daugybė žmonių, nebežinančių, kaip gelbėtis nuo užgriuvusių negandų ir ligų. Genovaitė gydo žodžiu, žolėmis ir maistu – kiekvienam pataria, kaip gyventi ir maitintis, bet svarbiausia – išsikuopti savo širdį ir galvą. Mat ligos prasideda galvoje.
„Mano įsitikinimų nepakeis nei farmacininkai, nei daktarai. Gulėjau ligoninėse, išgėriau daugybę vaistų ir nė vieni man nepadėjo, nors labai tikėjau“, – prisipažino moteris.
Kone prieš du dešimtmečius Genovaitė susirgo inkstų tuberkulioze ir ne bet kokia, o ta, kurios neišgydo jokie vaistai. Tiesa, kol ligą nustatė, moteriai teko nueiti kryžiaus kelius.
Tada Genovaitei buvo vos keturiasdešimt metų, tačiau kankino silpnumas, iš ryto kartais net iš lovos atsikelti negalėdavo, skaudėjo tai vieną sąnarį, tai kitą, tai gerklę. Gydytojai, atlikę tyrimus, moteriai įrodinėjo, kad ji sveika.
„Kartą sutikau homeopatą, kuris pasakė, kad sergu tuberkulioze, – prisiminė moteris. – Nepatikėjau. Nei rūkau, nei geriu, iš kur man ji gali būti?“
Bet Genovaitė užsispyrė ir atkakliai vaikščiojo į poliklinikas. Galiausiai sostinės gydytojai jai nustatė tuberkuliozę. Tai reiškė, kad 18 mėnesių teks gerti antibiotikus – kone po saują tablečių kasdien.
„Buvo laikas, kai dieną būdavo lyg ir lengviau, o naktį gulėdavau ir klausydavausi, kaip širdis plaka: stukteli ir sustoja. Per laiko tarpelį, kai ji stuktelėdavo dar kartą, spėdavau išsigąsti, ar ji dar kartą suspurdės“, – pasakojo moteris.
Tada ji pergalvojo visą savo gyvenimą. Vienas svarbiausių klausimų, į kurį teko atsakyti – kodėl ji susirgo?
Darbas tikrai nebuvo ligos priežastis. Įmonėje „Geonafta“ moteris triūsė kontoroje. Tačiau šeimoje buvo daug bėdų: vyras girtuokliavo, vaikai buvo maži, slėgė paskolos, po to – skyrybos. „Dauguma žmonių, su kuriais susipažinau ligoninėje, irgi buvo susirgę dėl išgyvenimų, – teigė Genovaitė. – Gulėdama lovoje prisiekiau, kad jeigu pasveiksiu, pasakosiu žmonėms, kad gydo ne vaistai, ne daktarai, o gyvenimas, kad negalima neatiduoti jėgų barniams, nesantaikai, kad iš kiekvienos situacijos galima rasti išeitį ir negadinti sveikatos. Visi mūsų išgyvenimai, skausmas niekur nedingsta, jie tarsi kietos kalkės nusėda mūsų gyslose ir trikdo gyvybinę energiją.“
Išleido numirti
Netrukus ligonei dėl suvartotų vaistų sutriko kepenų veikla, tad medikai moterį išleido namo pasakę, kad jai, deja, padėti nebegali. „Namie, kai vaikai išeidavo į mokyklą, likdavau viena, gulėjau lovoje ir galvojau: vaistai nebepadeda, pinigų nebėra, kažką reikia daryti, – pasakojo moteris. – Prisiminiau, kad mano mama ir močiutė mirė anksti ir paliko mažus vaikus.“
Genovaitė turėjo draugę medikę, kuri jai atkakliai pasakojo apie tai, kad nereikia gerti cheminių vaistų, kad antibiotikai yra nuodai, kad daugybė kosmetikos žaloją kūną. „Tuomet maniau, kad ji pamišusi, – prisipažino moteris. – Dar absurdiškesnė man atrodė jos mintis, kad reikia badauti. Juk kai žmogus serga, jam kaip tik reikia gerai maitintis. Bet aš neturėjau išeities, draugė kasdien atvažiuodavo iš Klaipėdos į Gargždus daryti man lašelinės, o neturėjau, iš ko jai sumokėti net už kelią.“
Tada draugė į Gargždus atvežė Paulio Braggo knygą apie badavimą. Ji buvo rusų kalba, atspausdinta labai smulkiu šriftu. Genovaitė verkdama pradėjo ją skaityti. Ir nė nepabaigusi ėmė badauti. Juokėsi prisiminusi, kad išsigandusi, jog numirs, jei neteisingai užbaigs badavimą, o badavo net dešimt dienų.
„Kai atsipeikėjau, nesupratau, kas su manimi vyksta, kam tiek daktarų, kam tiek vaistų, ir neprisiminiau, kada taip gerai jaučiausi: sąnarius atleido, galva prašviesėjo, atmintis pagerėjo, buvau kupina energijos“, – prisiminė gargždiškė.
Genovaitė tikino negalėjusi patikėti, kad daugybė mokslininkų sukūrė tiek daug vaistų, o žmogui gali padėti ne jie. Suprato ir tai, kad visuomenė eina ne tuo keliu, kuriuo derėtų eiti, kad žmogų reikia palaikyti psichologiškai, jį vertinti, o ne gydyti vaistais. Žmonės tapo vartotojais: per daug valgo, trokšta daiktų, drabužių, tada reikia labai daug dirbti, dėl to patiriama daug stresų, prarandamos dvasinės vertybės, tikėjimas.
Keiskis ir keisis pasaulis
Iš darbo Genovaitę atleido. Tad netikėtai pasveikusiai moteriai teko ieškotis naujo. Darbo biržos darbuotojos pasiūlė laikinai padirbėti ligoninėje. Kai Genovaitė pirmą kartą pamatė kančiose mirštantį žmogų, suvokė, kad gyvybę reikia saugoti ne tada, kai guli mirties patale, o kiekvieną dieną, ir dar kartą prisiekė, kad taip mirti nenori: geriau pakeis požiūrį į pasaulį ir mitybą.
„Dabar jau penkiolika metų gyvenu taip gerai, kaip niekada anksčiau,– tvirtino Genovaitė. – Gyvenu ramiai ir, galima sakyti, laimingai.“
Genovaitės gyvenime atsirado ir kitas vyras – Alfonsas Rauktys. Moteris sakė, kad iš pradžių jis nebuvo toks, koks yra šiandien, bet keitėsi kartu su ja.
„Daug kam juokingas pasakymas: keiskis ir keisis pasaulis. Tačiau tai tiesa. Jei nori, kad kitas žmogus kitaip elgtųsi, turi pats elgtis kitaip. Man pasikeitus, pasikeitė ir mano aplinka – ir draugai, ir vyras. Tik jis keitėsi lėčiau nei aš. Suprantu, kodėl – jam nebuvo taip blogai, kaip man, tai kam jam skubėti“, – juokėsi Genovaitė.
Pradėjo verslą
Padirbėjusi ligoninėje, Genovaitė sulaukė pasiūlymo dirbti prekyboje. Tačiau ir ten ji neužsibuvo, nes teko pardavinėti alkoholį ir cigaretes.
Kartą Genovaitė pamatė televizijos laidą, kurioje šilutiškė Virginija Milevičienė pasakojo apie kviečių želmenų sultis ir organizmo valymą. Genovaitė panoro su ja susipažinti, tačiau ieškoti nė nebandė. Netrukus rajono laikraštyje atsirado skelbimas, kad atidaromas kviečių želmenų sulčių baras, Milevičiai ieško žmogaus ten dirbti.
„Iš pradžių baras dirbo nuo ryto iki vakaro, ir žmonės sulčių laukė eilėse. Tačiau ilgainiui eilės išseko, – prisiminė moteris. – Jie manė, kad pagers tas sultis savaitę dvi ir vėl bus jauni. Bet taip neatsitiko, ir jie grįžo prie įprastos mitybos – dešrų ir bandų.“
Tada Genovaitė įsteigė mažą parduotuvėlę, kurioje iki šiol prekiauja arbatomis, vaistažolėmis, eteriniais ir aukštos kokybės maistiniais aliejais, įvairiomis sėklomis. Moteris prisipažįsta ilgai nesupratusi, kaip surasti geros kokybės produktų. Tačiau per aštuonerius parduotuvės darbo metus ji atsirinko gamintojus ir tiekėjus. Daugumą jų ne tik pažįsta, jie yra tapę šeimos draugais.
„Dažnai žmonės guodžiasi nusipirkę apkartusio aliejaus, nemoka atskirti, kuris geras. Iš tiesų reikia labai daug žinoti. Ir, deja, nei mokyklose, nei universitetuose gaunamos žinios nepadės. Sveikai gyventi lyg ir paprasta, bet ir labai sunku, nes apgauti taikosi labai daug žmonių“, – sakė Genovaitė.
Gargždai – mažas miestas, bet jame yra žmonių, kurie palaiko Genovaitės verslą. „Kartais imu galvoti, kad sunku sumokėti mokesčius, mesiu viską, bet, žiūrėk, kitą dieną ateina žmonės. Jie ima dėkoti, kad dirbu, kad esu. Apsąla širdis ir vėl dirbu“, – juokėsi Genovaitė.
Nevalgo mėsos
Taigi, Genovaitė, kai pasidaro sunku, nebėra nuotaikos ar reikia susikaupti, nieko nebeima į burną, tik geria vandenį: turi varinį ąsotėlį, į jį įmeta šungito gabalėlį, kartais citrinos griežinėliu paskanina. Tokiomis dienomis, pasak moters, geriausia išvažiuoti į mišką. Deja, ne visuomet pavyksta pabėgti iš miesto. Tad Genovaitė keliasi labai anksti ir daro mankštą, bėgioja miesto parke.
Valgyti norisi tik pirmą vakarą, kartais ir antrą. Bet kuo ilgiau badaujama, tuo mažiau norisi valgyti ir galva nušvinta. Stebėdama savo sveikatą ji nusprendžia, kiek ilgai badauti: jei darosi irzli, pikta, vadinasi, laikas liautis.
Jau daugybę metų Genovaitė yra vegetarė, be to, stengiasi kuo daugiau maisto rasti gamtoje. Geriausias laikas ieškoti – pavasaris, kai pradeda kaltis meškiniai česnakai, vėliau – garšvos ir kiaulpienės. Iš jų moteris išspaudžia sultis, išgeria ir bėga į darbą. Jei nedirba, važiuoja į laukus ir renka vaistažoles sau, draugams, pažįstamiems.
Genovaitė yra Gargždų sveikuolių klubo „Garizda“ pirmininkė. Šiame klube buriasi sveikai gyvenantys žmonės. Kartą per savaitę bičiuliai, kurių mažiausiam – vos keleri, o vyriausiam – 77-eri, daro mankštą – savivaldybė skyrė lėšų sumokėti už trenerio paslaugas.
Klubas rengia paskaitas, kurių metu specialistai moko sveiko gyvenimo, savaitgaliais važiuoja į pirtis, tačiau ne tas, kuriose lėbaujama. Klubo pirtyse periama, masažuojama, smilkoma.
„Mums daug geriau nei kokiose turkijose, – sakė Genovaitė. – Žmonės labai užsiteršę ir dvasiškai, ir energiškai. Jie lekia kuo toliau ir mano, kad ten patirs malonumą, nors jis yra čia pat.“
Greitai 60-metį švęsianti Genovaitė studijuoja Tibeto mediciną, medituoja, vasarą ir žiemą maudosi pro Gargždus tekančioje Minijoje. Moteris dalyvauja „Žolinčių akademijos“ veikloje. „Dauguma ligų atsiranda dėl baimės: žmogus suserga, kai išsimaudo šaltame vandenyje, nes bijo sušalti. Mano anūkė buvo šešerių, kai ją nusivežiau sausį į Palangą. Ji išsimaudė jūroje ir net neslogavo. Esu įsitikinusi, kad ne todėl, jog buvo labai stipri, o todėl, kad nebijojo – juk visi maudosi, tai kodėl jai negalima“, – pasakojo moteris.
Dabar Genovaitę palaiko ir miesto medikai. Kaip nepalaikys, kai jos ligos istorija guli Gargždų poliklinikoje, o moteris demonstruoja, kad galima išsivaduoti iš ligų be vaistų. Tad jei paaiškėja, kad oficialioji medicina bejėgė, gydytojai savo pacientus siunčia į Genovaitės parduotuvę įsigyti vaistažolių.
„Anksčiau ir mano tikslai buvo kiti – norėjosi gražesnio drabužio, geresnio baldo, o dabar supratau, kad ne tai laimė. Džiaugsmai labai paprastai pasiekiami. Bet daugumos žmonių akys tarsi užrištos: skundžiasi mažomis pensijomis, prasta sveikata. Ir man pensija artėja, bet žinau, kad išgyvensiu. Nes kuo mažiau reikia, kuo mažiau valgai, tuo esi sveikesnis.“
