Žurnalas „Foreign Policy“ pristato unikalų 2011 metų idėjų portretą ir šias idėjas sugalvojusius mąstytojus. Pirmąjį dešimtuką sudaro beveik vien tik iškiliausi Arabų pavasario dalyviai ir tik 10-oje vietoje atsidūrė trijų svarbiausių pasaulio centrinių bankų (JAV Federalinio rezervų banko (FED), Europos centrinio banko (ECB) ir Kinijos centrinio banko) valdytojai.
1. Alaa Al Aswany (rašytojas, Egiptas) už tai, kad metė iššūkį arabų negalavimams ir pasisako už arabų pažadinimą
Visos revoliucijos nori, kad jų istorijas išgirstų visas pasaulis, o niekas geriau neperteikė Egipto gyventojų vilčių ir svajonių kaip Alaa Al Aswany. Savo iškilumą jis iš pradžių panaudojo kuriant „Kefaya“ politinį judėjimą, kuris pirmasis išreiškė reikalavimus, vėliau suteikusius energiją Tahriro aikštėje susirinkusiam jaunimui. Tarp šių reikalavimų buvo padaryti galą korupcijai, panaikinti paveldėjimo įstatymą ir sukurti tikrą demokratinę kultūrą. Dėl aktyvaus savo dalyvavimo politiniame šalies gyvenime A. Aswany buvo uždrausta naudotis Egipto valdžios valdomomis spaustuvėmis, o saugumo pajėgos atakavo kavinės savininką, kurioje A. Aswany nuolat susitikdavo su jaunaisiais rašytojais.
A. Aswany buvo aktyvus Egipto revoliucijos dalyvis ir, kaip pats teigia, susirėmimų metu jam tris kartus buvo iškilęs mirtinas pavojus.
„Revoliucija yra tarsi meilės istorija, - vasario mėnesį sakė A. Aswany. – Kuomet esi įsimylėjęs, tampi kur kas geresniu žmogumi. Dalyvaudamas revoliucijoje, taip pat tampi kur kas geresniu žmogumi.“
2. Mohamedas El Baradei ir Waelis Ghonimas (demokratijos aktyvistai, Egiptas) už tai, kad nepakluso policinei valstybei ir įkvėpė prie jų prisijungi milijonus kitų gyventojų.
Mohamedas ElBaradei (Scanpix nuotr.)
Akiniuotasis teisininkas ir „Google“ marketingo guru gali neatrodyti kaip revoliucionieriai, tačiau Mohamedas ElBaradei ir Waelis Ghonimas padarė daugiau nei bet kuris, kad perteiktų politinius Egipto gyventojų reikalavimus į tarptautinę areną.
Pabaigęs savo generalinio direktoriaus karjerą Tarptautinėje atominės energetikos agentūroje (TATENA), M. ElBaradei praėjusiais metais grįžo į Kairą, kad pasiūlytų politinę alternatyvą nusistovėjusiam prezidento Hosni Mubarako režimui. Nors jis buvo vienas iš nedaugelio tikinčių, kad Egipte įvyks reikšmingi pokyčiai, tačiau sparčiai besikeičianti aplinka Egipte pranoko net didžiausius jo lūkesčius. Praėjus mažiau nei metams po jo sugrįžimo nuo valdžios buvo nušalintas H. Mubarakas, o M. Elbaradei iškilo kaip vienas iškiliausių revoliucijos šalininkų.
Waelis Ghonimas (nuotr. SCANPIX)
W. Ghonimas tapo pasauliniu Egipto revoliucijos veidu netrukus po to, kai ji prasidėjo. Jis tapo žinomu, kai ašarodamas davė interviu televizijai po to, kai buvo išleistas iš kalėjimo. Ten jis buvo patekęs dėl to, kad prisidėjo prie masinių protestų kurstymo, sukūręs populiarųjį prieš H. Mubarako režimą nukreiptą „Facebook“ puslapį. Nuo to laiko kartu su M. ElBaradei jis kritikavo valdančią Egipto karinę chuntą už tai, kad ši nesugebėjo pateikti aiškaus kelio, kaip valstybės valdymas bus perduotas šalies piliečiams ir už karinių teismo procesų naudojimą siekiant nutildyti protestuotojus. Egipto islamistams įgaunant vis daugiau įtakos, jiedu skatino Egiptą tapti pasaulietine ir demokratiška valstybe.
Dabar W. Ghonimas ketina įsteigti nevyriausybinę organizaciją, kuri skatins vietines iniciatyvas, o M. Elbaradei, pasinaudodamas W. Ghnonimo priemonėmis (socialiniais tinklais „Facebook“ ir „Twitter“), bandys laimėti šalies prezidento rinkimus. Pasak jo paties, tai padėjo jam pamatyti tikrąjį Egipto vaizdinį: „Jei visas jaunimas mano, kad [revoliucija] juda bloga linkme, jie žino kelią atgal į gatves, tačiau tai bus bjauru.“
3. Ali Ferzatas ir Razan Zaitouneh (karikatūristas ir žmogaus teisių advokatė, Sirija) už tai, kad skelbė tiesą apie kruvinąjį režimą.
Ali Ferzatas (nuotr. SCANPIX)
Ali Ferzatas jau daugiau kaip keturis dešimtmečius erzino Sirijos valdžią savo kandžiomis politinėmis karikatūromis. Kai šaliai pradėjo vadovauti Basharas al-Assadas, A. Ferzatui buvo leista pradėti oficialiai sankcionuojamą satyrinį žurnalą, kuris turėjo reikšti politinio atvirumo eros pradžią šioje Vidurio Rytų valstybėje, tačiau netrukus jis buvo uždraustas. Prasidėjus sukilimams šalyje, A. Ferzatas nusižengė savo nusistatymui piešti realius asmenis ir atvaizdavo B. al-Assadą panašų į napoleonišką beprotį.
Viena iš jo karikatūrų, kurioje šalies vadovas vaizduojamas bandantis pagauti išvažiuojantį Muammaro al-Qaddafio pabėgimo automobilį, Sirijos valdžios atstovams tapo paskutiniu lašu kantrybės taurėje. Rugpjūčio mėnesį A. Ferzatą sulaikė šalies saugumo pajėgos, sulaužė abi jo rankas ir paliko gulėti šalikelėje. Jo karikatūras išspausdinęs žurnalas buvo uždarytas.
34-erių teisininkė Razan Zaitouneh buvo aktyvi Sirijos opozicijos veikėja nuo tada, kai 2001 metais šalyje buvo įkurta Sirijos žmogaus teisių asociacija. Jos sukurta interneto svetainė, kurioje ji pateikia naujausius saugumo pareigūnų aukų sąrašus, tapo pagrindiniu iš šalies išvarytų žurnalistų šaltiniu. R. Zaitouneh slapstosi nuo tada, kai saugumo pajėgos apkaltino ją esant užsienio saugumo agente. Jos vyras buvo sulaikytas ir daugiau kaip tris mėnesius buvo kankintas kalėjime. Spalio mėnesį tarptautinė gynėjų grupė „Reach All Women in War“ suteikė R. Zaitouneh Anos Politkovskajos apdovanojimą.
4. Rachedas Ghannouchis ir Khairatas El Shateras (islamistiniai lyderiai, Tunisas, Egiptas) už savo pastangas bandant sutaikyti islamą ir demokratiją.
Rachedas Ghannouchis (nuotr. SCANPIX)
Pasaulis džiūgavo, kai taikūs prodemokratiniai judėjimai nuvertė autokratinius judėjimus Tunise ir Egipte, tačiau abiejose valstybėse iškilo baimė, kad ilgą laiką uždrausti islamistiniai judėjimai iškils į viršūnę, sukeldami pavojų moterų ir mažumų teisėms bei paskatins audringą ekstremizmą. Vis dėlto, šių judėjimų lyderiai yra pasiryžę įrodyti, kad islamo religija ir demokratija gali būti suderinami.
„Mes nuolat giname savitą gyvenimo stilių pasirinkusių vyrų ir moterų teises ir mes esame prieš reikalavimą moterims dėvėti skarelę vardan islamo“, - sakė 70 metų Tuniso islamistinės partijos lyderis Rachedas Ghannouchis.
Į Tunisą jis grįžo sausio mėnesį po 22 metų praleistų Londone, kur buvo priverstas pabėgti po dešimtmetį trukusių kankinimų ir kalėjimų savo šalyje. Laimėjusi 40 proc. daugumą šalies rinkimuose, R. Ghannouchio partija yra viena rimčiausių politinių jėgų naujai suformuotojo vyriausybėje.
Egipto musulmonų brolijos vyriausiasis finansininkas Khairatas El Shateras praleido daugelį metų kalėjime, kuomet šalį valdė Hosni Mubarakas. Savo straipsnyje britų dienraščiui „Guardian“ jis siekė užtikrinti Vakarus, kad „Musulmonų brolijos sėkmė neturėtų niekam kelti pavojaus: mes gerbiame visų religinių ir politinių grupių teises“. K. El Shateras yra laikomas būsimu brolijos lyderiu ir galbūt vieną dieną taps šalies vadovu.
Turint omenyje auditorijas, kurioms vadovauja šie lyderiai, yra mažai vilties, kad šalyse įsitvirtins demokratija, jei šie lyderiai nebus valdžioje. Kol kas jiems pavyksta to siekti ir reikia tikėtis, kad ateityje niekas nepasikeis.
5. Tawakkol Karman (aktyvistė, Jemenas) už tai, kad neįmanomomis sąlygomis sugebėjo išlaikyti Arabų pavasario dvasią.
Tawakkol Karman (nuotr. SCANPIX)
Kariniams lyderiams ir gaujų vadams užgrobus Jemeno revoliuciją yra lengva pamiršti, kad pirmuosius sukilimus į priekį vedė tie patys taikūs principai, kurie motyvavo protestuotojus visuose Vidurio Rytuose. Kitą dieną po to, kai demonstrantai sausio mėnesį nuvertė despotiškąjį antrąjį Tuniso prezidentą Zine‘ą el-Abidine‘a Ben Ali, 32 metų trijų vaikų motina Tawakkol Karman, kuri vadovauja saviraiškos laisvę ir žmonių teises ginančiai organizacijai, su keliais savo draugais susirinko šalia Sanos universiteto, kad pasveikintų Tunisą su šiuo įvykiu. Tai buvo pirmasis ženklas, kad Arabų pavasaris pasiekė Jemeną.
Protestams įgaunant pagreitį T. Karman žengė drąsų žingsnį į patriarchalinę šalies sistemą, skatino nesmurtines nuotaikas ir demokratijos principus. Nesugebėdami grasinimais nutildyti šios aktyvistės, valdžios atstovai įsakė ją sulaikyti. Galiausiai paleista iš kalėjimo ji teigė: „Tai ne ta pergalė, kurios aš siekiu. Aš buvau pasirengusi pasilikti kalėjime, jei demonstrantai būtų nuvertę šalies vadovą Ali Abdullah Salehą.“
Nepaisant to, kad T. Karman drąsa buvo aukštiname visame pasaulyje, o už savo pagalbą Arabų pavasariui ji pasidalino Nobelio taikos premiją, Jemene vis dar tvyro sumaištis, o politinis paralyžius šalies sostinėje Sanoje paliko šalį neapsaugotą nuo religinio ekstremizmo ir ekonominio nuosmukio.
6. Wadahas Khanfaras (buvęs „Al-Jazeera“ generalinis direktorius, Kataras) už tai, kad pavertė „Al Jazeera“ revoliucija tikrąją revoliucija.
Wadahas Khanfaras (nuotr. SCANPIX)
Pasauliui stebint Tahriro aikštėje susirinkusią egiptiečių minią, reikalaujančią nuversti H. Mubarako režimą, karščiausiais naujienas pranešinėjo Kataro valstybės valdoma „Al Jazeera“ televizija. Ir buvęs kanalo generalinis direktorius Wadahas Khanfaar (kuris paliko šį postą rugsėjo mėnesį) yra atsakingas už arabiškos kabelinės televizijos transformaciją į vieną įtakingiausių žiniasklaidos šaltinių Vidurio Rytuose.
2004 metais JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas smarkiai sukritikavo kanalo reportažus apie Irako karą, pavadindamas juos „baisiais, netiksliais ir nedovanotinais“. Sukilimo metu H. Mubarako pavaldiniai užpuolė televizijos biurą Kaire ir sulaikė kelis ten buvusius darbuotojus, kurie buvo apkaltinti revoliucinių nuotaikų kurstymu. Arabų pavasario įkarštyje „Al Jazeera“ internetinė svetainė anglų kalba sulaukė 2 tūkst. proc. išaugusio vartotojų skaičiaus.
7. Eman Al Nafjan ir Manal al-Sharif (aktyvistės, Saudo Arabija) už tai, kad paskatino Saudo Arabijos moteris vairuoti automobilius.
Eman Al Nafjan (nuotr. SCANPIX)
Šių metų gegužės mėnesį „YouTube“ tinklapyje pasirodė filmukas, kuriame Saudo Arabijos kompiuterių konsultantė ir ilgalaikė moterų teisių aktyvistė Manal al-Sharif Khobaro mieste vairuoja automobilį. Šalyje, kuri yra vienintelė pasaulyje draudžianti moterims vairuoti automobilius, šį filmuką greitai uždraudė šalies pareigūnai. Kiek vėliau moteris skatino savo šalies atstoves dalyvauti valstybinėje vairavimo dienoje ir taip išreikšti savo protestą prieš šį draudimą.
Filmukas ir vėliau įvykęs M. al-Sharif sulaikymas šalyje sukėlė masinį moterų judėjimą. Internete pradėjo atsirasti vis daugiau filmukų, kuriuose šalies moterys vairuoja automobilius. Tai buvo pirmasis žymus iššūkis griežtiems šalies įstatymams. Nors šalies valdžia suteikė moterims balsavimo teisę nuo 2015 metų (aišku, tik su artimo vyro sutikimu), tačiau neseniai moteris buvo nubausta nuplakimu už tai, kad buvo sulaikyta sėdinti už vairo (vėliau bausmė buvo sušvelninta).
Viena iš priežasčių, dėl ko moterys vis dažniau pažeidinėja įstatymus, yra Eman Al Nafjan, „Saudiwoman‘s Weblog“ tinklaraščio, kuris yra vienas iš įtakingiausių angliškų tinklaraščių Saudo Arabijoje, autorė. Ji išplatino vairuojančių moterų filmukus ir patalpino juos savo tinklaraštyje. Nors Saudo Arabijoje kol kas pavyko išvengti rimtesnių neramumų, skirtingai nuo kitų arabų valstybių, tačiau E. Al Nfjan mano, kad protestai prieš draudimą moterims vairuoti yra ženklas, kad ateityje gali kilti rimtesni sukilimai.
8. Fathi Terbilas (žmogaus teisių gynėjas, Libija) už tikėjimą, kad jokios masinės žudynės negali likti nenubaustos.
Tai buvo poetinis teisingumas, kuris sumenkino žlugusį Muammaro al-Gaddafio režimą Libijoje. Jam vadovavo 39-erių Libijos žmogaus teisių gynėjas Fathi Terbilas, kuris iškėlė bylą šalies vyriausybei, kaltindamas ją dėl žiauraus susidorojimo su 1996 metais Abu Salimo kalėjime kilusio sukilimu, kurio metu buvo nužudyta per 1,2 tūkst. žmonių. Kuomet M. Gaddafio saugumo pareigūnai vasario mėnesį sulaikė F. Terbilą, jis tapo pagrindiniu Libijos sukilimo veikėju.
Pirmieji protestuotojai, susirinkę prie kalėjimo, kur buvo uždarytas F. Terbilas, buvo Abu Salimo kalėjimo aukų giminės ir artimieji (F. Terbilo brolis taip pat buvo viena iš 1996 metų masinių žudynių aukų). Dabar jis yra vienas iš perėjimo vyriausybės tarybos narių ir atstovauja jaunimo judėjimus šalyje. F. Terbilas siekia ne tik atkurti teisingumą dėl praeityje padarytų nusikaltimų, tačiau nori sukurti vyriausybę, kuriai valdant būtų užkirstas kelias tokių nusikaltimų pasikartojimui ateityje.
9. Srdja Popovičius (aktyvistas, Serbija) ir Gene Sharpas (politologas, Bostonas) už tai, kad parašė vadovėlį šių metų revoliucijoms.
83 metų Bostono akademikas Gene Sharpas revoliucijų metu nebuvo nei Tunise ar Kaire, tačiau jo sukurtos strategijos neabejotinai buvo ten. Daugiau kaip 25 metus jis dirbo bandydamas perkelti nesmurtinių protestų idėjas į planą, kurį praktiškai galėtų pritaikyti aktyvistai visame pasaulyje. Per pastaruosius kelis dešimtmečius jo parašytas taikių sukilimų vadovėlis (1973 metais išleista knyga „The Politics of Nonviolent Action“) pasklido tarp protestuotojų nuo Birmos iki Zimbabvės, ja taip pat naudojosi „spalvotųjų revoliucijų“ organizatoriai buvusiose sovietinėse valstybėse. Visai neseniai jo darbu pasinaudojo ir jaunimo aktyvistų grupė „April 6“, organizavusi protestus Egipte, kurių metu buvo nuverstas šalies diktatorius H. Mubarakas.
Jaunimo grupė taip pat pasitelkė Taikomo nesmurtinio elgesio ir strategijų centro (CANVAS) idėjomis. Centrui vadovauja serbas Srdja Popovičius, organizavęs jaunimo judėjimus 90-aisiais, kurių metu galiausiai buvo nuverstas Serbijos lyderis Slobodanas Miloševičius. Šiandien S. Popovičiaus tikslas yra paskleisti jo judėjimo taikytą veiklos modelį po visą pasaulį. Kartu su kitais karo veteranais sukurta jaunimo grupė „Optor“ (serbiškai „pasipriešinimas“) tiesiogiai ir netiesiogiai įkvėpė Arabų pavasario protestuotojus.
Be abejo tiek S. Popovičius, tiek G. Sharpas skuba pažymėti, kad pagrindiniai Egipto revoliucijos architektai yra Tahriro aikštėje susirinkusios žmonių minios.
„Yra du dalykai, kurių reikia vengti nenorint, kad jūsų judėjimas būtų pasmerktas žlugti: pirmas yra smurtas, kitas – pasinaudoti užsieniečių patarimais“, - kalbėjo S. Popovičius.
10. Benas Bernanke, Jeaneas-Claude‘as Trichet, Zhou Xiaochuanas (JAV, Prancūzijos ir Kinijos centrinių bankų valdytojai) už tai, kad valdė pasaulį krizės metu.
Dūmams vis dar kylant iš pasaulio finansų sistemos nuolaužų, šie trys vyrai pasiryžo išgelbėti tai, kas iš jos dar liko. Kiekvienas iš jų bandė išvengti valiutų karų ir protekcionizmo, kurie kamavo pasaulį Didžiosios depresijos metu.
Zhou Xiaochuanas (nuotr. SCANPIX)
Kinijos liaudies respublikos banko valdytojas Zhou Xiaochuanas, kurio valstybei priklauso 1,44 trln. JAV dolerių JAV skolos, buvo priverstas susitaikyti su nemaloniu faktu, kad Kinijos įsipainiojimas JAV ir Europos rinkose daro šalį priklausomą nuo Vakarų ekonominės būklės. Dėl šios priežasties jis pradėjo vykdyti juanio vertės kilimo planą, taip bandydamas pamažu didinti vidaus vartojimą ir sumažinti Kinijos priklausomybę nuo užsienio rinkų.
Benas Bernanke (Reuters/Scanpix nuotr.)
Benas Bernanke, kuris tapo bokso kriauše JAV prezidento kampanijos metu, turėjo dar sudėtingesnę užduotį. FED pirmininko pastangas paskatinti banko kreditavimą, didinant monetarinę paramą, Teksaso valstijos gubernatorius Rickas Perry pavadino „išdavikiškomis“. Tuo tarpu B. Bernanke nepasidavė ir toliau siekė mažinti FED nustatytą palūkanų normą, kuri artėjo prie 0.
J.-C. Trichet pasisakė prieš Graikijos prašomas žemas paskolų palūkanų normas (Scanpix nuotr. )
Tačiau Kinijos ir JAV centrinių bankų valdytojų problemos nublanksta prieš tas, su kuriomis susidūrė buvęs ECB vadovas J. C. Trichet. Jam teko išgyventi įsisiautėjusią skolos krizę Graikijoje ir potencialų sulėtintą fiskalinį krachą Italijoje, Ispanijoje ir galbūt net Prancūzijoje. Spalį ECB vadovo postą palikęs J. C. Trichet padarė viską, ką galėjo, kad nuramintų krizę euro zonoje, prie kurios sukūrimo pats ir prisidėjo. Jis skyrė neribotą finansavimą euro zonos bankams ir supirkinėjo nuo krizės kenčiančių valstybių vyriausybines obligacijas.
„Mes išgyvename didžiausią krizę nuo Antrojo pasaulinio karo, – rugsėjo mėnesį spaudos konferencijoje savo nusivylimą išreiškė J. C. Trichet.
