Nors dabar 27-erių sportininkė gyvena džiugiomis nuotaikomis ir ruošiasi artėjančiai olimpiadai, jos kelias iki šios vietos nebuvo lengvas.
V. Senkutei teko ir kuriam laikui palikti irklavimą, tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad sportininkė sugrįžo pilna pasitikėjimo savimi ir pasiruošusi parodyti visam pasauliui, ką sugeba.
Iš džiaugsmo lūžo valtis
Su naujienų portalu tv3.lt bendravusi sportininkė pasakojo, kad pasiruošimas kitų metų vasarą vyksiančiai olimpiadai jau prasidėjo, tačiau nuo Lietuvoje spaudžiančio šalčio irkluotojai bėga treniruotis svetur.
„Kai dabar sniegas už lango, tai treniruojamės daugiausiai salėje, bet rytoj (penktadienį – aut. past.) jau išvykstame į Turkiją, kur prasidės pirmasis pasiruošimas Paryžiaus olimpinėms žaidynėms ant vandens.
Turėjome vieną bendrą fizinę stovyklą Trakuose, kur visi kartu sunkiai dirbome salėje. Turime irklavimo treniruoklį–ergometrą, tai ant jo tikrai nemažai kilometrų surinkome, „štanginėje“ stiprinome raumenis, bet sušalome ir važiuosime į Turkiją“, – šyptelėjo V. Senkutė.
Visa tai – išsipildžiusi V. Senkutės svajonė, kurią pasiekė šių metų rugsėjį, kai pasaulio irklavimo čempionate sportininkė pateko į A finalą ir tokiu rezultatu iškovojo savo šaliai bilietą į olimpines žaidynes.
Sportininkė juokėsi, kad paklausus apie šią triumfo akimirką viskas galvoje tarsi išsitrynė, tačiau pasakojo, kad džiaugsmas tada liejosi per kraštus.
„Praeitais metais labai daug dėmesio skyriau psichologiniam pasiruošimui ir aš taip tikėjau, kad viskas pavyks, kad tada, kai papuoliau į A finalą, net nesupratau, kokio dydžio šis pasiekimas.
Man tuo metu net į galvą neatėjo mastas to pasiekimo. Pajaučiau tai, ką jau ruošiausi pajausti. Kai iškovojau bilietą Lietuvai į Paryžiaus olimpines žaidynes, buvo neįtikėtina“, – prisiminė ji.
V. Senkutė pasakojo, kad begalinis jos ir visos komandos džiaugsmas turėjo ir pasekmių, tačiau tuo metu niekas nerūpėjo.
„Kolegos iš to džiaugsmo net mano valtį sulaužė. Visi ant tiltelio užlipo, taip džiaugėsi, kad tiltelis mano valtį prispaudė ir skylę išmušė, – juokėsi pašnekovė. – Bet nebuvo gaila, tiesiog juokiausi, nes buvo labai laiminga akimirka tiek man, tiek visai komandai. Nekantrauju ruoštis ir patekti į tą vietą.“
Darbas išgelbėjo sportinę karjerą
Nors dabar sportininkė su šypsena treniruojasi ir kaupia jėgas kitų metų vasarai, kelias iki čia neapsiėjo be duobių. V. Senkutė pasakojo, kad buvo metas, kai federacija jai nutraukė finansavimą ir iš sporto teko pasitraukti.
Visgi tuo metu susirastas darbas informacinių technologijų sektoriuje moteriai išėjo tik į naudą.
„Šitas darbas išgelbėjo mano sporto karjerą. Aš pradėjau dirbti dėl to, kad neturėjau iš ko pragyventi. Tuometinis federacijos vadovas su taryba nusprendė, kad esu neperspektyvi sportininkė, neapsimoka ant manęs leisti pinigus ir pan. Nebeturėjau finansavimo ir federacijos, ir LTOK, kai mokėdavo 300 eurų stipendiją.
Išėjo taip, kad reikėjo susirasti darbą ir kai jį radau, supratau, kad sportas nėra visas gyvenimas. Visi sportininkai mes esame ir žmonės. Tas darbas man suteikė ne tik finansinį stabilumą, bet ir pasitikėjimą savimi, kad aš galiu daug daugiau ir jei man nepasiseks su sportu, nieko tokio“, – pasakojo V. Senkutė.
Irkluotoja kalbėjo, kad galimybė dirbti jai išeina į naudą, nes per didelis spaudimas atletams kartais gali ir pakišti koją.
„Kai sportas tau visas gyvenimas, tai atrodo, kad kiekviena detalė yra tiek svarbi, kad viską per daug pergalvoji, per daug stengiesi, o dėl to kartais ir neišeina. Pradėjus dirbti pasikeitė mąstymas apie save kaip apie žmogų, apie sportininkę ir tas pasitikėjimas darbe persidavė į sportą.
Kolegos sako, kad iš sporto atsinešu savo discipliną ar dėmesį į detales, bet aš galvoju, kad iš darbo daug dalykų nusinešu į sportą“, – šypsojosi ji.
Atrodytų, kad suderinti profesionalų sportą ir darbo dienas įmonėje – misija neįmanoma, tačiau V. Senkutė išreiškė dėkingumą, kad yra būtent tokioje kompanijoje ir apsupta palaikančio kolektyvo.
„Kadangi aš dirbu operacijų skyriuje ir tiesiogiai nebendrauju su klientais, turiu užduotis, kurios turi būti padarytos ir aš galiu tas 8 darbo valandas išsiskaidyti per visą darbo dieną. Pradedu anksčiau ir baigiu vėliau nei kiti, bet kai man yra treniruotės, aš pasiimu pertraukas.
Taip pat mano komanda, su kuria dirbu, yra labai, labai supratinga ir visa kompanija džiaugiasi mano sportiniais pasiekimais. Visi kolegos padeda man suderinti darbą ir sportą. Darbe jaučiuosi labai vertinama ir mano komanda pasistengė, kad galėčiau sportuoti“, – džiaugėsi V. Senkutė.
Svajonės siekti bandė ir dviračiu
Palikusi irklavimą V. Senkutė be sporto nebuvo. Koronaviruso pandemijos metu moteris, kaip ir nemaža dalis kitų bendražygių, įsigijo dviratį ir išbandė save šiame sporte. Plento dviračių čempionatuose dalyvavusi sportininkė sakė, kad iš to laikotarpio prisiminimai yra patys geriausi.
„Kai teko pasitraukti iš irklavimo, atsisukau į tą sportą, kuris irgi visai neblogai sekėsi. Vis tiek mintyse galvojau apie olimpines žaidynes ir kaip aš noriu išvažiuoti į Paryžių, atrodo, bet kokia kaina, jei ne šitame sporte, tai kitame.
Tik patys geriausi prisiminimai apie tai, kaip jie (dviračių sporto bendruomenė – aut. past.) mane šiltai priėmė ir leido man pabandyti tą svajonę įgyvendinti. Iki šios dienos turiu labai didelį palaikymą iš jų ir tą laiką atsimenu labai smagiai.
Labai gerai ten jaučiausi išskyrus tai, kad neturiu to nutrūktgalviškumo nuo kalnų leistis, tai to ir pritrūko, kad iki galo prisijaukinčiau dviračių sportą“, – šypsojosi ji.
Nepaisant to, kad ant dviračio V. Senkutė jautėsi neblogai, viduje vis tiek kirbėjo noras sugrįžti į valtį, o meilė irklavimui dar nebuvo išblėsusi.
„Visą laiką buvo toks jausmas, kad aš dar ne viską padariau, kad dar yra manyje potencialo. Tuo metu geriausias mano rezultatas buvo Europos čempionato 8 vieta, tai galvojau, negi čia yra viskas, ką aš galiu, – prisiminė moteris. – Man tai viduje vis kirbėjo, pradėjau dirbti, atsirado pasitikėjimas savimi ir pagalvojau „Viktorija, o kodėl ne?“
Galvojau, gal pabandyti dar kartą, nes pinigų jau niekas neatims, nes turiu darbą, niekas nepagrasins, kad kažką negerai darai. Todėl savo noru sportu pradėjau užsiimti kaip hobiu iš naujo ir atsirado ta meilė ir vėl.“
Diagnozė neišgąsdino
Tituluota sportininkė nevengia viešai kalbėti ir apie savo ligą, kuri visuomenėje vis dar sunkiai priimama – epilepsiją.
Epilepsijos simptomus V. Senkutė pradėjo jausti būdama penkiolikos – naktimis prasidėjo traukuliai, įsitempdavo rankos, kojos, o apie tai mergina papasakojo mamai.
„Pasidarėme visus tyrimus ir sužinojome, buvo diagnozuota židininė epilepsija – sutrinka elektros impulsai tam tikroje smegenų dalyje. Mano atveju, sutrikimas yra dalyje, kuri atsakinga už motoriką“, – apie savo pažintį su liga yra pasakojusi irkluotoja.
Visgi dabar sportininkė teigia, jog ši liga ne tik, kad netrukdo sportuoti, tačiau apskritai savo gyvenime jos bene nejaučianti.
„Atsimenu, kad į gydytojus kreipiausi savaitę to po to, kai pradėjau irkluoti. Mes nuėjome pas gydytojus ir mama pradėjo sakyti, kad man negalima sportuoti. Ji taip jaudinosi už mane, o aš buvau tokia užsispyrusi, kad irkluosiu. Tada gydytojai pasakė „Mama, dabar truputį palaukit, viskas jai galima“.
Mano užsispyrimas buvo toks didelis, kad aš neleidau tai ligai užvaldyti viso mano gyvenimo. Tai nėra labai didelis nepatogumas mano gyvenime. Aš radau vaistus, kurie man tinka, aš juos vartoju ir epilepsijos netgi nejaučiu savo gyvenime“, – kalbėjo ji.
Nekantraudama pasiruošimo olimpiadai laukianti V. Senkutė aiškių tikslų žaidynėms išduoti nenorėjo, tačiau teigė, kad noras įrodyti, ką gali, niekur neišnyko.
„Kaip prieš tai galvojau, ar 8 vieta Europoje yra viskas, ką galiu, tai dabar tą patį galvoju apie 6 vietą pasaulyje. Tikrai esu pasiruošusi sunkiai dirbti, svajonės didelės. Norisi dabar dar geriau pasirodyti. Norisi visų pirma išvažiuoti ir labai stipriai pakonkuruoti“, – ryžtingai sakė V. Senkutė.
Pastangos atsiperka
Sportininkei pasiektas olimpinis kelialapis teikia dar daugiau džiaugsmo ir dėl to, kad bilietą į olimpiadą Lietuvai yra iškovojęs ir jos partneris Simonas Maldonis.
Jis vos kelių savaičių skirtumu nuo V. Senkutės pasaulio kanojų ir baidarių irklavimo čempionate su dar 3 baidarininkais iškovojo olimpinį kelialapį šaliai keturviečių baidarių 500 m finale.
„Labai, labai geras jausmas, – paklausta, koks jausmas dalintis džiaugsmu su artimu žmogumi, šyptelėjo pašnekovė. – Tikiuosi, kad kartu važiuosime į Paryžių ir galėsime pasidalinti visais išgyvenimais ir įspūdžiais ten. Mes matėme vienas kito kelią ir visas nesėkmes nuo tada, kai tik pradėjome sportuoti.
Realiai, matai tą žmogų kiekvieną dieną ir matai, kiek darbo jis įdeda, kaip stengiasi. Natūraliai norisi, kad jam pasisektų. Tiek iš jo, tiek iš mano pusės yra ta mintis, kad pagaliau tam žmogui atsipirko visas jo darbas, kurį tu matai iš arti kiekvieną dieną.“
V. Senkutės pastangas įvertino ne tik jos partneris, tačiau ir Lietuvos sporto apdovanojimų taryba, kuri irkluotoją Lietuvos sporto apdovanojimuose nominavo kaip „Metų proveržį“.
Sportininkė juokėsi, kad šiemet į apdovanojimų ceremoniją apskritai neplanavo vykti, tad nominacija gerokai pribloškė.
„Šiemet net negalvojau eiti į apdovanojimus. Šiaip labai mėgstu nešioti treningus, tai galvojau, kad reikės ieškoti, ką apsirengti, tai sakiau „Ai, gal šiemet neisiu“. Bet kaip tik po dviejų dienų paskelbė, kad esu nominuota…
Aš visiškai nesitikėjau, nesupratau net, kas vyksta. Pusę dienos negalėjau atsigauti, kad iš tikrųjų esu nominuota. Dabar jau ateisiu į apdovanojimus“, – juokėsi pašnekovė.
V. Senkutė buvo atvira – toks įvertinimas yra itin svarbus, tačiau daugiau reiškia ne apdovanojimas, o aplinkinių palaikymas:
„Net nesitikėjau, kad išvis galėčiau būti nominuota, labai nustebino. Tai reiškia ir man labai daug, bet pastebėjau, kad ir kitiems žmonėms svarbu.
Jie sako, kad tiek daug dirbau ir pagaliau atsiperka viskas. Man kitų žmonių tikėjimas manimi yra net svarbiau nei tas apdovanojimas.“
Iškilminga Lietuvos sporto adovanojimų ceremonija įvyks gruodžio 21 dieną. Nuo 19:30 val. ją tiesiogiai transliuos TV3 televizija. Atiduoti savo balsą už nominuotus sportininkus iki gruodžio 11 d. galima LTOK puslapyje.
