• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Giedrė POTELIŪNAITĖ

Pernai Naujojoje Zelandijoje pasirodžiusiame dokumentiniame filme „Nacių medžiotojas“ pasakojama lietuvio Jono Pūko, įtariamo karo nusikaltimais – būtent žydų žudymu istorija.

REKLAMA
REKLAMA

1990 metais Naujosios Zelandijos valdžia gavo informacijos, jog šioje šalyje gali gyventi po Antrojo pasaulinio karo iš Europos pabėgę 47 įtariami karo nusikaltėliai, nacių kolaborantai – daugiausia lietuviai ir latviai. Daugelis jų teigė, jog karo metu tarnavo armijoje, tik nė vienas neprisipažino, jog tarnavo vadinamuosiuose žudikų daliniuose.

REKLAMA

Kai Naujosios Zelandijos teisėsauga išsiaiškino įtariamųjų karo nusikaltėlių pavardes, didžioji dalis jų jau buvo arba mirę, arba sergantys senatvine silpnaprotyste, arba persikėlę į kitas šalis. Pagrindiniu karo nusikaltimų tyrėju ir nacių medžiotoju tapo policijos detektyvas Veinas Stringeris. Jam šis tyrimas buvo visiška aklavietė – jokių liudytojų ir daugiau kaip 60 metų senumo nusikaltimo vietos kitoje pasaulio pusėje. Pirmoji V. Stringerio užduotis buvo kruopščiai patikrinti iš Jeruzalės gautą informaciją ir surinkti visus galimus duomenis apie įtariamus karo nusikaltėlius, įsikūrusius Naujojoje Zelandijoje.

REKLAMA
REKLAMA

Iš 47 asmenų sąrašo pačiu svarbiausiu įtariamuoju tapo paskutiniu numeriu įrašytas Jonas Pūkas, gimęs 1914 metais Gudeliuose, Marijampolės apskrityje, o Naujojoje Zelandijoje iki to dokumentinio filmo kūrimo pragyvenęs daugiau kaip 40 metų. Po karo J. Pūkas pirmiausia atvyko į Australiją, tad jo pavardė prie kitų sąraše buvo pridėta paskiausiai.

Kruviniausias batalionas

Karo metu J. Pūkas tarnavo 12-ajame lietuvių policijos batalione, kuris siejamas su šimtų žydų nužudymu. Kaip matyti iš surinktų dokumentų, J. Pūkas buvo kulkosvaidininku ir galimai dalyvavo žudant žydus Baltarusijoje – Slucke, Borisove, Koidanove, Rudenske ir kitose vietovėse. Pasak žymaus nacių medžiotojo Efraimo Zurofo, 300 karių iš to 12-ojo bataliono vienaip ar kitaip prisidėjo prie žydų žudynių, o patį batalioną galima pelnytai vadinti pačiu kruviniausiu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Hitlerininkai siekė, kad visas 12-asis batalionas dalyvautų žudynėse ir visi jo kariai sąmoningai prie to prisidėtų. Be kita ko, 12-asis batalionas buvo išsiųstas į Slucką tam, kad per dvi dienas išžudytų visus 5900 žydų, kurie ten gyveno.

Sekdamas J. Pūko pėdomis ir besiaiškindamas galimai jo įvykdytus nusikaltimus, V. Stringeris buvo atvykęs ir į Lietuvą, taip pat aplankė Slucką ir kitas žydų žudynių vietas. „Labiausiai į atmintį įstrigo Slucko miškas vidury žiemos. Paukščių klyksmai ir staiga – absoliuti tyla. Aš tikiu, jog įtariamieji žinojo, jog tai, ką jie daro, yra nusikaltimas, tik jie netikėjo, kad kada nors kas nors tuos jų nusikaltimus tirs“, – sako V. Stringeris.

REKLAMA

Kai V. Stringeris pasirodė Naujojoje Zelandijoje esančiuose J. Pūko namuose, pastarasis visai nenustebo ir turėjo paaiškinimą, kodėl būtent jis išskirtas iš visų į šalį atvykusių emigrantų sąrašo. Anot J. Pūko, jis buvęs policijos pareigūnu, dėl to žmonės galėję jį gerai įsiminti. Apklausiamas V. Stringerio, J. Pūkas sakė, kad lietuviai bijoję rusų, jų nemėgę, o kai atėję vokiečiai, tai daugelis juos sutikę kaip išvaduotojus nuo rusų priespaudos. „Vokiečiai buvo gerokai inteligentiškesni žmonės“, – V. Stringeriui sakė J. Pūkas.

REKLAMA

Pamiršinėjo anglų kalbą

Dokumentinio filmo kūrėjams, siekiantiems išsiaiškinti J. Pūko praeities paslaptis, talkino ir Lietuvoje gyvenantis švedų tyrėjas Jonas Omanas. Lietuvos ypatingajame archyve jis mėgino rasti su J. Pūku susijusių duomenų. Pavyko aptikti, kad vienas 12-ojo bataliono kareivių – Jonas Davalga – sovietų valdžios buvo nuteistas mirties bausme už žudynes Baltarusijoje. Savo parodymuose J. Davalga teigė, jog gaudavęs nurodymus šaudyti kartu su kitais 12-ojo bataliono kariais. Kaip ir J. Pūkas, J. Davalga buvo eilinis kulkosvaidininkas. Po karo pastarajam nepavyko pabėgti – jis buvo sučiuptas ir nuteistas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Filmo kūrėjams pavyko pakalbinti ir dar vieną buvusį 12-ojo bataliono narį – jaunesnįjį seržantą Juozą Aleksinį. Šis papasakojo, kaip į Minską išsiųstas 12-asis batalionas šaudė žydus. „Mums nurodymus davė 12-ajam batalionui vadovavęs Antanas Gecevičius. Kareiviai suvarydavo žydus prie duobių, o tada – „Dėmesio!“ ir „Ugnis!“, – pasakojo J. Aleksinis. Tiesioginiai liudytojai taip pat atskleidė, jog A. Gecevičius tikrindavo, ar nėra likusių gyvų, o tokius aptikęs pribaigdavo šūviu iš savo ginklo. Apie šį karo nusikaltėlį dar rašysime, o dabar grįžkime prie J. Pūko.

REKLAMA

Taigi 1992 metų birželį, tiriant tamsią A. Gečo praeitį ir siekiant iškelti jam baudžiamąją bylą už karo nusikaltimus, į Naująją Zelandiją apklausti J. Pūko atvyko detektyvas Džonas Montgomeris. Jis tikėjosi, jog J. Pūką pavyks įtikinti duoti parodymus prieš buvusį savo viršininką ir tokiu būdu bus galima įrodyti tiek vieno, tiek kito kaltę.

J. Pūkas buvo apklaustas tris kartus. „Buvo momentų, kai atrodė, jog pagaliau jį pričiupome, tačiau tada jis staiga atsisukdavo į vertėją ir paprašydavo išversti, apsimesdavo kažko nesupratęs. 40 metų šalyje gyvenantis žmogus, išgirdęs tam tikrą klausimą, staiga užmiršdavo anglų kalbą, nors puikiai ją moka. Ir tomis akimirkomis jis vėl „išsprūsdavo“, – pasakojo J. Pūko apklausose dalyvavęs nacių medžiotojas V. Stringeris.

REKLAMA

Arklių prižiūrėtojas?

J. Pūkas tyrėjams papasakojo, kaip į Lietuvą įžengę vokiečiai pradėjo formuoti lietuvių policijos batalionus – tam dėdavo skelbimus į vietos laikraščius ir kviesdavo savanorius. Taigi jis įstojęs į tokį batalioną, bet atseit nedalyvavęs žydų žudynėse Kaune. Girdi, pagrindinis jo darbas buvęs tik areštuoti gatvėse girtus asmenis, o vėliau – prižiūrėti bataliono narių arklius. Tiesa, jis prisipažino girdėjęs šūvius iš forto, kuris buvo netoliese.

„Buvo žydai sušaudomi už miestų. Išsikasdavo duobes ir tada būdavo nušaunami“, – pasakojo J. Pūkas. Paklaustas, kas šaudė, J. Pūkas padarė ilgą pauzę. „Dažniausiai tai darydavo nuolatiniai kareiviai, vokiečiai. Žydų niekada nesaugojau, mačiau tik iškastas duobes, bet kaip šaudė – nemačiau“, – tvirtino J. Pūkas. – Girdėjau žudomų žydų klyksmus. Jie klykė kaip žąsys“. Visa tai jis pasakojo be emocijų, o imituodamas klyksmus pats keletą kartų sušuko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasak tyrėjų, tokie prisiminimai ir tikslūs, ryškiai atmintyje įsirėžę praeities fragmentai gali būti suprantami ir kaip prisipažinimas, jog tas asmuo ne tik matė ar girdėjo, bet ir dalyvavo atliekant nusikaltimą. „Nebūdavo taip, kad kas nors aplink žudymo vietas šiaip sau šmirinėtų ar tiesiog sustoję klausytų ar žiūrėtų – kad ir iš toliau. Žudymo vietose visi turėjo tam tikras pareigas ir dalyvavo procese“, – sako J. Pūko apklausą atlikę pareigūnai.

„Mūsų batalionas to nedarė. O tie, kurie darė... o tai ką jie? Jeigu jie nešaus, tai juos vokietis nušaus“, – lietuvių kalba pasakojo J. Pūkas.

REKLAMA

Sunkėsi kraujas

Dokumentuose užfiksuota, jog J. Pūkas tikrai buvo išsiųstas į pakaunėje esančius Užusalius vykdyti „specialios misijos“. Ten miške buvo išrikiuoti ir nušauti 48 vietos gyventojai – kaip pavyzdys likusiems, kas bus, jeigu jie nepaklus ar palaikys priešą. Pats J. Pūkas tikino nieko apie jokius Užusalius nežinantis.

J. Pūkas neigė ir savo buvimą Slucke, tvirtino, jog ten buvę nusiųsti tik kareiviai, o ne policininkai. „Buvo aišku, kad jis meluoja. Slucko žydų žudynės – bene geriausiai dokumentuotas Antrojo pasaulinio karo įvykis, o iš tų dokumentų akivaizdu, jog J. Pūkas ten buvo“, – sako V. Stringeris.

REKLAMA

Žydų žudynės Slucke, kaip teigiama, buvusios tokios baisios, kad už 12-ąjį batalioną atsakingas vokiečių pareigūnas skundėsi Berlynui lietuvių brutalumu ir prašė daugiau jo priežiūrai šito bataliono nebeskirti, nes jis nenorintis būti atsakingas už tokį jų elgesį. Dokumentuose užfiksuoti vietinių liudijimai, kad po lietuvių bataliono apsilankymo Slucke „kraujas sunkėsi iš žemės“.

J. Pūką apklausinėję pareigūnai filmo „Nacių medžiotojas“ kūrėjams sakė esantys tikri, kad jis dalyvavo žudant žydus, tik jiems nepavyko to visiškai įrodyti. Peržiūrėję tyrėjų surinktus įrodymus, Naujosios Zelandijos prokurorai nutarė, kad jų nuteisti J. Pūkui neužteks.

1994-aisiais, būdamas 80 metų, J. Pūkas mirė Oklande – taip ir nepatrauktas atsakomybėn už galimus savo nusikaltimus.

Kitame numeryje skaitykite:

Antanas Gecevičius tampa Antoniu Geču ir už teiginius, kad jis esąs karo nusikaltėlis, reikalauja milijono svarų sterlingų

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų