Henrikas Daktaras atvirai: „Paauglystėje galiojo jėgos dėsnis – jei buvai stiprus, reiškia buvai ir protingas“

Komentuoti

Henrikas Daktaras Aleksandras Savickis/Fotodiena

2024-02-17 19:15

Kauno mafijos autoritetu tituluojamas Henrikas Daktaras sutiko atskleisti itin retai matomą savo gyvenimo pusę. Jis pasidalijo asmeniniais prisiminimais apie vaikystę, tėvą, kuris, anot jo, niekada nepriklausė nusikalstamam pasauliui ir tragiškai žuvusį jaunėlį brolį.

REKLAMA

Henytė pasakoja, kad vaikystė prabėgo sename Kauno Vilijampolės mikrorajone, kuriame gyveno praktiškai visa giminė: „Gyventi visiems greta buvo ir linksma, ir baugu. Vykdavo baliai, visi gerdavo, nuolat kildavo muštynės. Taip ir augau, tokioje paprastoje šeimoje. Kartais būdavo, ką pavalgyti, o kartais ir nebūdavo.“

H. Daktaras tikina, kad užaugo baimėje, nes aplinkui vieni kitus mušė, plėšė ir pjovė. Augdamas matė daug muštynių, o draugų ratą sudarė vien chuliganai. „Galvodavau, kad toks pasaulis ir turi būti. Man sakydavo, kad čia mes geri, o visi kiti – blogi. Tik užaugęs supratau, kad viskas buvo atvirkščiai“, – atvirauja Henytė.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Henrikui Daktarui – 66-eri Aleksandras Savickis/Fotodiena

Henrikas Daktaras (Žygimantas Gedvila/ BNS nuotr.)

Pravieniškių 2-asis kalėjimas, įstaigos teritorija

(64 nuotr.)

Pravieniškių 2-asis kalėjimas Aleksandras Savickis/Fotodiena

+60

Pravieniškių 2-asis kalėjimas Aleksandras Savickis/Fotodiena

FOTOGALERIJA. Pravieniškių 2-asis kalėjimas, įstaigos teritorija

+60

Papasakokite apie savo vaikystę, šeimą, kurioje augote? – pokalbį pradėjome su H. Daktaru.

Gimiau 1957 m. gruodžio 12 d., 12 val. Gyvenau Vilijampolėje, sename Kauno rajone. Netrukus gimė ir mano brolis Mečislovas. Jis buvo 1,5 metų už mane jaunesnis. Šeimoje augome dviese. Mūsų tėvai buvo paprasti darbininkai. O Vilijampolėje praktiškai visa giminė gyveno – tėvo broliai ir seserys. Tad gyventi visiems greta buvo ir linksma, ir baugu.

REKLAMA

Kas iš vaikystės laikų man labiausiai įstrigo atmintyje? Kas, kas. Vykdavo baliai, tėvas gerdavo, visi gerdavo, nuolat kildavo muštynės. Taip ir augau, tokioje paprastoje šeimoje. Kartais būdavo, ką valgyti, kartais nebūdavo. Jaunystė tokia visokia buvo. Ir gerai, ir blogai. Bet iš esmės gyvenome prastai.

REKLAMA

Užaugau baimėje. Vieni kitus mušė, plėšė, pjovė. Tėvai, jų broliai buvo agresyvūs. Nuolat kildavo muštynės. Draugų ratas buvo vien chuliganai. Todėl galvodavau, kad toks pasaulis ir turi būti. Augau ir nežinojau, kad yra inžinierių, inteligentų, studentų ar direktorių. Vaikystė bėgo tarp plėšikų, banditų bei paprastų darbininkų. Man sakydavo, kad čia mes geri, o visi kiti – blogi. Tai ir augau galvodamas, kad esu tarp tų visų „gerų“ žmonių. Kai užaugau, supratau, kad yra atvirkščiai. Kad iš tikrųjų mes esame tie blogieji visuomenės atstovai.

REKLAMA

Koks buvo jūsų tėvas?

Tėvo niekada nelaikiau nusikalstamo pasaulio atstovu. Jis tikrai toks nebuvo, tik tiek, kad bendravo su nusikaltėliais. Baliavodavo drauge, bet pats nusikaltimų nedarė. Jis buvo linkęs supirkinėti daiktus iš nusikaltėlių. Toks buvo jo stilius. Alkoholį mėgdavo laikyti bei juo prekiauti. Taip pat batus, tiek vyrams, tiek moterims pardavinėdavo. Ir sugebėdavo remonto darbus atlikti. Jo nusikaltimas buvo tik tas, kad supirkdavo vogtus daiktus.

Kokie prisiminimai išlikę apie žuvusį brolį?

Nėra ką daug pasakoti. Jis vos 16 metų sėdo į kalėjimą. Sulaukė 9 metų įkalinimo bausmės. Ją atlikęs išėjo į laisvę, bet po dviejų mėnesių žuvo per avariją. Tiek ir tegyveno, 25 metų žuvo. Brolio gyvenimas greitai praėjo. Tada likau vienas.

REKLAMA

Kaip vyko jūsų kova dėl vietos po saule?

Pas mus galiojo jėgos dėsnis. Jei tu esi stiprus, reiškia tu esi protingas. Net jei iš tikrųjų buvai protingas, bet silpnas, tu būdavai „durnas“. Kiekvienas turėdavo parodyti savo jėgą. Todėl augau ir svarsčiau, kaip čia man tapti ir protingu, ir stipriu.

Visi draugai rūkė ir gėrė, o aš praktiškai niekada gyvenime nerūkęs. Todėl daugiau dėmesio skyriau sportui. Norėjau būti geresnis už juos. Netrukus pasiekiau tokį lygį, kai galėjau duoti visiems „malkų“.

Ypač tiems, kurie gerdavo ir rūkydavo. Reikia paminėti, kad fiziškai visi iš gamtos buvo pakankamai stiprūs, tad tik blogi įpročiai juos padarydavo silpnesniais. Būtų negėrę, nerūkę – būtų buvę itin stiprūs konkurentai.

REKLAMA

Būdamas 22 metų jau visus „numušiau“. Tiesa, ne viskas buvo taip paprasta. Dvejus metus sėdėjau Pravieniškėse ir ten labai daug sportavau. Kai buvau 16-18 metų, tai nuo tų pačių gaudavau „malkų“. Jiems tada buvo apie 22 metai, tai mane 16-metį primušdavo.

Negalėjau su tuo taikstytis. Norėjau jiems atsikeršyti. Todėl patekęs į Pravieniškes už chuliganizmą, treniravausi kiekvieną dieną. Grįžau į laisvę visiškai pasikeitęs. Buvau fiziškai stipresnis. Pamenu, vėl kilo konfliktas, sakė, kad dabar užmuš mane. Ėjom išsiaiškinti ir daviau jiems „malkų“.

Pravieniškių 1-asis kalėjimas, TOG skyrius

(79 nuotr.)

Pravieniškių 1-asis kalėjimas, TOG skyrius Aleksandras Savickis/Fotodiena

+75

Pravieniškių 1-asis kalėjimas, TOG skyrius Aleksandras Savickis/Fotodiena

FOTOGALERIJA. Pravieniškių 1-asis kalėjimas, TOG skyrius

+75

Ar tikitės, kad ateityje jums dar prasivers vartai į laisvę?

Dalis ir dabar sako, kad jau laikas senelį išleisti. Bet kiti sako, kad gerai, tegul sėdi. Piktybiški „kosmonautai“, kiekvienas turi savo nuomonę. Vieniems aš Tadas Blinda, kitiems banditas.

REKLAMA

O pats sau koks esate?

Aš? Aš normalus. Blogai, kad užaugau Vilijampolėje, nusikalstamo pasaulio apsuptyje. Pas tėvą buvo 8 broliai, kurie sėdėjo. Užaugau tarp nusikaltėlių. Tėvas sakydavo, kad mes, nusikaltėliai, esame geri, o tie visi inžinieriai, virėjai yra blogi. Būtent taip, būdamas jaunas, galvodavau ir aš. Kai užaugau, sėdau už grotų, supratau, kad mes čia blogi, o ne jie.

Vienas kalėjimo viršininkas klausė manęs, ar jį prisimenu. Sakau, kad ne. Jis sako, kai buvo studentas, jie susirinkdavo į „Viliją“, sėdėdavo atokiau, o mes prie pirmų staliukų ir nuolat mušdavomės. Sako, tu manęs neatsimeni, o aš tave taip. Aš dabar viršininkas, o tavo draugai išdavė ir paliko tave vieną. Pritariau jam, nes teisingai pasakė. Gyvenime nežinojau, kad taip gali būti. Pasakė skaudžią tiesą. Mane visi išdavė. Likau tik su žmona. Jei gyvenčiau antrą gyvenimą, viskas būtų kitaip, eičiau, pavyzdžiui, į verslą. Man proto tam tikrai užteko, bet...

REKLAMA

Dažnai mintimis sugrįžtate į praeitį?

Taip, pasitaiko. Faktiškai buvau verslo srityje, bet nuėjau „bachūrauti“. Galėjo viskas būti kitaip. Bet susiklostė taip, kaip susiklostė. Norėjau būti ir „bachūras“, ir „biznierius“. Paskui atėjo 1990-ieji. Žiūrėjau, kur geriau. Turėjome ir „Viliją“, kitų verslų. Bet tada viskas baigėsi. Norėjau gyventi geriau, ėjau ten, kur viskas „ant bangos“. O dabar, kai pagalvoju, turiu organizacinių sugebėjimų. Galėčiau pirkti-parduoti žemes, namus.

Kaip nusikalstamumas pasikeitė 1990-siais ir dabar?

Kas dabar susiję su verslu, tai mes „varėm“ kontrabandą, cigaretes, metalą, nekilnojamąjį turtą. Dabar viskas persimetė į narkotikus. Kuriami fabrikai, naujos gaujos. Daug narių sėdėję užsienyje, viskas susimaišę. Čia į zoną atvažiuoja jaunosios kartos „biznieriai, bachūrai“, pas juos viskas kitaip. Pas juos viskas eina „ant pinigų“. Kur pinigai, tą pusę ir palaiko. Žiūri, kaip greičiau padaryti kuo didesnius pinigus.

REKLAMA

Tik vienetai dar laikosi garbės kodekso. Pirmoje vietoje pinigai. Jiems nieko nereiškia apgauti. Viskas atėjo iš Vakarų. O rusų laikais dar egzistavo garbės kodeksas. Anksčiau pasakydavai žodį ir jo turėdavai laikytis. O dabar pasako, kabina makaronus, kažką trina. Mano laikais, pasakei, tai laikykis žodžio, nes gausi į galvą arba mokėsi. O dabar, tai negalėjo, tai susirgo brolis, pusseserė.

Man čia yra pareiškę, kad aš senas, durnas ir mano „paniatkės“ pasenusios. Ir eina sau „užsikačialinęs“ visas. Būdamas 26-30 metų, man aiškina apie „paniatkęs“. Tai jis žiūri į mane kaip į antikvarą. Bet yra ir jaunų „bachūrų“, kurie supranta ir rodo pagarbą. Nei aš „ožys“, nei „gaidys“, gyvenu savo gyvenimą.

REKLAMA

Jei patenka koks jaunas į zoną, tai stengiesi jam padėti. Negalima tik žeminti ir diskriminuoti. Kiekvienas esame žmogus. Norinčiųjų pažeminti visada bus, nes galvos, kad kažkur pakils. Jaunimas ir mane nori pažeminti, ieško mano „kasiakų“. Nori nužeminti, kad per mano vardą pakiltų. Čia Pravieniškėse, yra naujų privažiavusių. Linkę į „bezpridielą“. Eina pro šoną ir nori „įkąsti“.

Pabaigai keli trumpi klausimai. Koks jūsų mėgstamiausias filmas?

Nuo jaunystės mėgstu filmus apie indėnus arba vesternus. Taip pat patinka pagal tikrus faktus sukurti filmai.

Kokia pamoka mokykloje H. Daktarui labiausiai patiko?

Istorija. Amžiai, piratai, plėšikai, karaliai. Visu tuo labai domėjausi.

Koks yra jūsų laimingas skaičius?

12. Nes tą mėnesį, dieną ir valandą esu gimęs (H. Daktaras gimė 1957 m. gruodžio 12 d., 12 val.).

REKLAMA

Koks yra H. Daktaro geriausias vaikystės prisiminimas?

Nieko vaikystėje tokio nebuvo. Džiaugdavausi, kai mama valgyti pakviesdavo. Patenkintas būdavau. Nes būdavo, kad valgyti kartą per dieną tekdavo. O dabar vaikai nevalgo, atsikalbinėja.

Negailestinga kova už išlikimą, su kruvinu kriminaliniu prieskoniu, verda ir Edmundo Malūko romano motyvais paremtame draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“. Kol vieni serialo herojai bando išgyventi šiukšlyne, kitiems tenka ragauti kalėjimo duonos, o išėjus į laisvę suvokti, kad grįžti į doros kelią yra itin sudėtinga. To padaryti nepavyksta ir vienam pagrindinių serialo herojų Tadui (aktorius Marius Repšys), kuris atsidūręs laisvėje tęsia savo juodus darbus. Stebėkite serialą „Šiukšlyno žmonės“ tik per „Go3“ televiziją.