REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

“Naujasis Baltijos šokis ’03” programą baigė konceptualiais akcentais - Latvijos choreografijos moksleivių “Alisa” įtikino, kad prieš šiuolaikinio šokio plėtrą kapituliuoja ir klasikinės choreografijos ugdymo bastionai, o britų “Tai modernu” pateikė tokį šiuolaikinio šokio prasmių ir štampų pjūvį, kad tie, kurie matė ir suprato šį spektaklį, prieš imdamiesi naujų kūrinių turės gerai pagalvoti.

REKLAMA
REKLAMA

Vienos ryškiausių Latvijos šiuolaikinio šokio kūrėjų Olgos Žitluchinos “Alisa”, kaip ir daugelis didesnės apimties veikalų, konstatuoja esminę šiuolaikinio šokio spektaklių savybę - čia nebeužtenka choreografijos, ją užgožia papildomi sceniniai efektai, kurių arsenalas rygiečių pasirodyme pabrėžtinai platus.

REKLAMA

Pasitelkusi šiuolaikinės Latvijos kultūros avangardistų “isteblišmentą” - kompozitorių Andrį Vilcanį, scenografą Aigarą Ozolinį, kostiumų dailininkę Sheilą - bei šviesų meistrę Lusy Carter iš Didžiosios Britanijos, choreografė žinomą Lewiso Carrollo paradoksų pasaką apie mergaitę Alisą prisodrina naujausiais elektroninės muzikos ir multimedijos pasiekimais. Vietoj knygos Alisa klūpi prieš nešiojamąjį kompiuterį, kuriame rašomas dienoraštis projektuojamas ir ekrane scenos gilumoje. Mergaitės skeptiškas požiūris į suaugusiųjų pasaulį gana suprantamas: “Nenoriu gyventi taip, kaip mano seniai! Nenoriu viską pasaulyje matuoti baksais! Noriu, kad viskas pasaulyje būtų kitaip ir nesikartotų!” - latviškai rašo ir lietuviškai kalba Alisa, tačiau O. Žitluchinos kuriamame kosmose šiuolaikinio šokio pasikartojimų gana daug.

REKLAMA
REKLAMA

Dviejų dalių spektaklio siužetas pasakojamas gana padrikai - atkartojant daugelio matytų spektaklių žvilgsnį “pro pirštus” į šią “nešiuolaikinio” šokio atgyveną. Kai kurie spektaklio fragmentai perteikiami abstrakčiau, kiti - beveik paraidžiui. Gana įdomus ir vaizdiškai efektingas pripučiamų scenografijos elementų naudojimas - jų didėjimas ir bliūškimas publikos akyse suteikia spektakliui nemažai - kad ir nechoreografinės - dinamikos, o antrosios dalies pradžioje matomas didžiulis pripučiamas stalas su pripučiamu servizu ir pripučiamos kėdės kojos priartina spektaklio vaizdų struktūrą prie postmodernistinės scenografijos dydžių paradoksų koncepcijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Didelių objektų, perteikiančių Alisos pasaulio matmenų ir dydžių santykinumą, spektaklyje buvo ir daugiau - buvo naudojama ir miniatiūrinė Alisos lėlė, ir didžiuliai jos kūno dalių skydai - du sijono gabalai, liemuo, kojos ir galva, kuriuos scenoje mėgino dėlioti spektaklio veikėjai. Kai kurie personažai dėvėjo didžiulius kostiumus, po kuriais (sijonu, vėžlio kiautu) slėpėsi pustuzinis antraeilių herojų.

Multimediniai efektai nebuvo labai išradingi - stilizuota, nelyginant iš kompiuterinio žaidimo atkeliavusi Triušo olos kibernetinė bedugnė, abstraktūs rasoti vaizdai ir augalų kompozicijos, kuriose retsykiais šmėkšteldavo rusvos katės snukutis, o vienoje scenoje nuolat bėgančia eilute Latvijos sveikatos ministerija primygtinai teigė, kad rūkymas pavojingas sveikatai. Apšvietimas iš pradžių žadėjo nemažai - aklinoje scenos erdvėje vienas kitą gainiojo įvairiaspalviai šviesos ratilai, tačiau vėliau kokių nors įdomesnių kombinacijų lyg ir nebebuvo pademonstruota.

REKLAMA

Sceniniai efektai rėmėsi veikėjų galynėjimusi su pripučiamomis formomis ir kilimu į viršų - visada gražu matyti ant lyno kabančią balerinos pūsta suknele figūrą, tačiau tokį triuką pasirenkant derėtų labiau pagalvoti ir apie plastiką, antraip kabojimas lieka tik kabojimu. Ryškesnių choreografinių sprendimų trūko visam spektakliui - be vieno kito įdomesnio grupinio kūlvirsčio plastinė spektaklio materija nesuintrigavo, o Latvijos choreografijos mokyklos mokiniai šoko ir vaidino su užsidegimu, bet be didesnės koordinacijos, į šiuolaikinės choreografijos pasaulį atsinešdami nešiuolaikinę senųjų baleto spektaklių gestikuliaciją ir minas.

REKLAMA

Truputėlį suneramino spektaklio pabaiga - ji pasirodė ištęsta, mažai artikuliuota. Tik pats finalas viską sustatė į savo vietas - Alisa vėl grįžo į savo pasaulį, kuriame liko ir jos patirtų nuotykių štrichas: užsikimšusi ausis ji girdi aplinkinių veikėjų klegesį, o atsikimšusi mato tik žiopčiojančias burnas. O stojus tamsai staiga nušvitusiame ir vėl užgesusiame lopinėlyje vėl akimirką pasirodė baltas triušis, kuris ir pradėjo Alisos nuotykių maratoną. Be to, iš orkestrinės vėl pradėjo kilti gigantiška dar vienos - šį kartą pripučiamos - Alisos figūra.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Britų trupės “New Art Club” spektaklio “Tai yra modernu” vaizdo įrašas ir jo tekstas turėtų būtį privalomai įtrauktas į šiuolaikinio šokio studijų programas - Tomas Rodenas ir Pete’as Shentonas preciziškai ir negailestingai preparuoja nuo XX a. pradžios galvą keliančias modernaus ir šiuolaikinio šokio pastangas, sukurdami nepaprastai juokingų situacijų virtinę, demaskuojančią šiuolaikinio šokio plastikos ir filosofijos štampus.

“Tai yra šviesa” - taip pradedamas spektaklis, kuris vyksta niekuo nepridengtoje Mažojoje salėje. Tokiomis ir panašiomis frazėmis žiūrovus moko paprastais džinsais ir marškinėliais apsivilkę, bet nepaprastai aštrų humoro jausmą išlavinę aktoriai. “Tai yra graikiška vaza”; “Tai yra teatras” - teiginiai atveda prie šiuolaikinio šokio ištakų, kurias Isadora Duncan be jokių skrupulų nusižiūrėjo nuo Luvre saugomų graikiškų vazų piešinių. Vėliau scenoje pasirodo ir pati vaza, o po kiek laiko mandagus britiškas balsas “už kadro” įspėja: “Ponią iš Amerikos prašome nešokti aplink graikiškas vazas. Šiandien Luvre ne šokio diena, be to, jos gali sudužti. Ačiū”.

REKLAMA

Šiuolaikinis šokis išnarstomas ne tik originaliai primenant jo pradininkus - kalbama ir apie jo plastinę struktūrą (“Šokimas atskirai”, “Šokimas kartu” - jis, pasirodo, gali būti pavojingas, nes gali vienas už kito užkliūti, vienas kito neišlaikyti arba net ir seksualiai susijaudinti) bei grupinių judesių formas (“Unisonas”, “Kanonas”, o kai šios priemonės išsisemia, galima padaryti netikėtą judesį - staiga sutrypti kojomis ar nukristi ant žemės).

“Kaip remiantis negausiais judesiais galima daugiau nei minutę išsaugoti publikos dėmesį?” - šis klausimas aktualus daugeliui šokio kūrėjų, o “Tai yra modernu” autoriai siūlo keletą sprendimų: “Keisti kostiumus” (akimirkai užgesus ir užsidegus šviesoms, jie pasirodo jau su akiniais ir dirbtinėmis barzdomis), “naudoti scenografiją” (viena po kitos į sceną įmetamos dvi kėdės).

REKLAMA

Spektaklio veikėjai bendrauja nepaprastai organiškai ir gyvai, lengvai parodijuodami šokį, bet nepaversdami jo klounada. Judesių demonstravimas netikėtai išprovokuoja ir kelionę laike - frazė “grįžkime į pradžią” (turint omenyje ką tik buvusią šokio poziciją) įžiebia diskusiją, ar apskritai galima grįžti atgal filosofine prasme, o erdvinis grįžimas atgal (ėjimas atbulomis) staiga veikėjus perkelia atgal laike - balsas “už kadro” praneša, kad jie atsidūrė Paryžiuje 1913 metais vykusio ir skandalingai nušvilpto Igorio Stravinskio ir Vaclavo Nižinskio baleto “Šventasis pavasaris” premjeroje, be to, tapę prancūzais - grebluodami prancūziškai, jie ginčijasi apie spektaklį ir taikliai bei šmaikščiai atkuria prieštaringomis nuomonėmis paženklintą sunkaus modernaus šokio kelio pradžią.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atskiros spektaklio scenos jungiamos su pavydėtinu išradingumu, visi spektaklyje dalyvaujantys negausūs daiktai išnaudojami maksimaliai - kalbėdami apie žodį šokio sistemoje, aktoriai pademonstruoja senovišką baleto pantomimą, kuria manipuliuodamas paštininkas su tarnybine kepurėle, atnešęs siuntinį, ilgai mėgina paaiškinti, kad reikia už jį pasirašyti, kol jam pabosta rodyti gestus, ir jis tiesiog išrėkia: “Man reikia jūsų parašo”.

Siuntinys lieka gulėti scenos gilumoje, kol per vieną iš gausių intermedijų likęs vienas spektaklio veikėjas jį praplėšia ir nedrąsiai mėgina atidaryti. Veriant aptrintos kartoninės dėžės šonus ji nušvinta raudonai ir pasigirsta į angelų giedojimą panaši muzika.

REKLAMA

Spektaklio pabaigoje kartoninė dėžė vėl “suveikė” - žydrai žaliais triko persivilkę herojai (tiesa, vienam, apkūnesniam, aptemptų kelnių klynas buvo gerokai nusmukęs, todėl jo kolegai su gražesne figūra teko akimis parodyti bičiuliui, kad jis susitvarkytų kostiumą) vėl atvėrė paslaptingą siuntinį ir drauge su angelų giedojimu iš jo išėmė tą pačią Isadoros Duncan kadaise įkvėpusią graikišką vazą - sustoję į apoteozinę kompoziciją, jie ją iškėlė ir tinkamai pagerbė, tačiau vėliau vienam iš šokėjų pasmalsavus, kas yra vazos viduje, ranka įstrigo jos kaklelyje, ir finalinius sinchroniškus šokius jam teko atlikti mosikuojant ir mataruojant vazoje įkalinta ranka.

Šokio informacijos centro www.dance.lt surengtas festivalis “Naujasis Baltijos šokis ‘03” pristatė itin plačią ir įvairią programą - nors šiuolaikinis šokis tebėra Lietuvos kultūros marginalija, jam skirtas festivalis tapo neabejotinu metinių teatrinės kultūros įvykių lyderiu, ištobulinęs organizacinius ir vadybinius įgūdžius bei dominantis teatro ir šokio profesionalus bei vis didėjantį žiūrovų skaičių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų