Pasakojimas apie verslą ir ekonomiką Baltarusijoje, paskelbtas rusiškojoje Maskvoje leidžiamo JAV žurnalo „Forbes“ laidoje, tarpais labai primena įspūdžius, patirtus keliaujant laiko mašina.
Sustojęs laikas
Baltarusijos automobilių gamyklos „BelAZ“ surinkimo ceche žmonių nedaug. Iš tolimesnio kampo kyla dūmelis – dalis kolektyvo pasidarė pertraukėlę parūkyti. Vaikinai juodos ir raudonos spalvos kombinezonais nepiktai keiksnojasi bandydami prie keltuvo kablio prikabinti žmogaus ūkio dydžio ratą. Keli bandymai baigiasi nesėkmingai. „Pas mus nėra automatinių linijų, viską specialistai surinkinėja savo rankomis“, - sako cecho viršininkas Stanislavas.
„BelAZ“ – Baltarusijos pasididžiavimas. 10 tūkstančių žmonių kolektyvas, trečdalis pasaulinės karjerų savivarčių rinkos, daugiau nei 300 mln. dolerių per metus pajamos.
Atlyginimai gamykloje ne kažin kokie – vidutiniškai 810 000 Baltarusijos rublių (apie 950 Lt - red.). Užtat profsąjungos rūpinasi darbuotojais iš visų pusių. Prie kontrolinės iškabintas už įvairias paramos sritis atsakingų gamyklos padalinių sąrašas: socialinės apsaugos skyrius skirsto panaudotos medienos atliekas ir rūpinasi krovininio transporto paslaugomis, statybos skyrius – paminklų gamyba, valgyklų susivienijimas – patalpomis iškilmingiems pobūviams, remonto ir energetikos cechas – tvoromis ir kitais gaminiais iš metalo.
Gamyklos vadovų prioritetas – žmonių sveikata. Dalyvavimas gamyklos spartakiadoje yra privalomas, prizai nugalėtojams – sportinis inventorius, kuris pravers kitose spartakiadose.
Tokį reportažą iš „BelAZ“ buvo galima parašyti ir prieš 10, ir prieš 20 metų, teigia „Forbes“. Ne tik čia, bet ir visoje Baltarusijoje laikas tarsi sustojo. Kaimyninėje Rusijoje jau tris kartus pasikeitė valdžia, du karus buvo dalijama nuosavybė, išaugo karta, nežinanti žodžio „Leninas“, o Baltarusijos herbe po senovei spindi penkiakampė žvaigždė.
Paskutinė Europoje planinė ekonomika
Po trumpo demokratinės netvarkos periodo 1994 m. į valdžią atėjo pirmasis ir kol kas vienintelis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Grigorjevičius Lukašenka. Buvęs Mogiliovo srities valstybinės žemės ūkio įmonės „Gorodec“ direktorius įkūnijo sovietinės sąjunginės respublikos lyderio idealą – jaunas (gimė 1954 m.), energingas, nepaliaujamai besirūpinantis liaudies gerove.
Pirmiausia naujasis respublikos vadovas sustabdė strateginių šalies įmonių privatizaciją: darbo kolektyvo nuosavybėn perėjo tik atskiros lengvosios, maisto pramonės, prekybos bei medžio apdirbimo įmonės.
Baltarusija – paskutinė valstybė Europoje, kurios ekonomiką kontroliuoja valstybės aparatas.
Sovietų sąjungos laikais Baltarusijoje buvo sukurtas galingas pramoninis kompleksas. Atiduoti didžiąsias automobilių, traktorių, trąšų, televizorių, naftos perdirbimo gamyklas į privačias rankas – tolygu dalytis savo asmenine valdžia, o Lukašenka to negali net įsivaizduoti, teigia „Forbes“. Be to, privatizavimas ir perėjimas prie veiklos rinkos sąlygomis – didelis sukrėtimas, ne visos įmonės išgyventų tokią revoliuciją. Baltarusijos vadovas išsirinko labiau įprastą ūkininkavimo kelią.
Kiekvienai valstybinei įmonei srities vykdomasis komitetas (tai yra, regiono vyriausybė) pateikia gamybinį planą, už kurio nuolatinį nevykdymą direktorius gali prarasti kėdę. Kad toks modelis efektyvus, negalima pasakyti – pats Lukašenka šį pavasarį pripažino, kad iki 80 proc. valstybinių įmonių rentabilumas žemas. Nuostolingos įmonės metų metais gauna tikslinę paramą iš biudžeto(pernai tokioms išmokoms buvo išleista daugiau nei milijardas dolerių). Kai kuriais atvejais vyriausybė remia visą ūkio šaką: antai dar visai neseniai į šalį buvo draudžiama įvežti pigias cigaretes, kad vietinės tabako gamyklos galėtų nesukti galvos dėl konkurentų.
Fondų tokiai ekonominei politikai vykdyti Lukašenka pagal seną tradiciją „išmušė“ Maskvoje, rašo „Forbes“.
„Neturtingai, bet švariai“
Jau beveik 15 metų Lukašenka vilioja Rusiją sąjunginės valstybes idėja. Už gerus žodžius ir palankumą dėkinga Rusija broliškos šalies ekonomikai atvėrė savo rinką: baltarusiškus traktorius ir sofas, drabužius ir batus, televizorius ir sviestą įvežti galima be muitų. Pernai Baltarusijos eksportas sudarė 20 mlrd. dolerių (60 proc. visos pramoninės gamybos apimties), trečdalis šio srauto keliavo į Rusiją.
Rusiškas dujas Baltarusija pernai pirko po 47 dol. už tūkstantį kubinių metrų (Lenkija , pavyzdžiui, po 200 – 250 dol.). Pati pelningiausia ūkio šakas – naftos perdirbimas: naftos perdirbimo gamyklos Mozyriuje ir Novopolocke naftą gaudavo vidinėmis Rusijos kainomis, o produkciją eksportavo į užsienį. Vien tik per praėjusius metus naftos produktų iš Baltarusijos eksportuota už 7,5 mlrd. dolerių. Baltarusija – vienintelė šalis pasaulyje, neturinti didelių naftos išteklių, tačiau eksportuojantį tokį benzino ir mazuto kiekį.
Politikas, kuris sugebėjo išrūpinti savo šaliai tokias prekybos preferencijas, pelnė žmonių pagarbą. Baltarusijos BVP auga po 10 -11 proc. per metus. Nominalus priskaičiuotas darbo užmokestis, perskaičiuotas į dolerius, nuo 2000 m. išaugo 4 kartus (iki 290 dol. 2006 m.).
Apklausos rodo, kad 79 proc. šalies gyventojų savo materialinę padėtį vertina tarp „vidutinės“ iki „labai geros“, ir tik 20 proc. skundžiasi, kad yra neturtingi (Rusijoje nepasiturinčiais save laiko 32 proc.
70 proc. baltarusių patenkinti gyvenimu savo šalyje, ir šis skaičius nuolat didėja – 2004 m. patenkintų buvo 44 proc.
„Gyvenam nors neturtingai, bet švariai“, - su nesuprantamu pasididžiavimu aiškina verslininkas Sergejus B. Už pajamas, gautas iš prekybos šildymo įranga, jis pasistatė namą Minsko priemiestyje, bet biurą įsirengė miesto centre – čia jam patinka viskas. Na, nebent tik drabužių tenka nusipirkti Europoje. Padorios drabužių parduotuvės Minske atsirado tik visai neseniai.
Svarbiausia – prieš neturtingų baltarusių akis nešmėkščioja turtingi tėvynainiai. „Liaudis tiki, kad visoje likusioje buvusioje SSSR arba baisus skurdas, arba taukais apaugę oligarchai, o pas mus – „tvarka“. „Tvarka“ ta prasme, kad labai turtingų verslininkų Baltarusijoje iš pažiūros nematyti“, - sako Sergejus.
Tipiškas Baltarusijos verslininkas – nedidelės įmonės, gaminančios atitinkamai rinkos nišai skirtą produkciją, savininkas. Svarbu nekonkuruoti su valstybe, saugotis „strateginės produkcijos“, bėgti nuo didelių kolektyvų su jų profsąjungomis ir darbo liaudies poreikiais. Didelių užsienio investicijų Baltarusijoje taip pat nėra. Strategiškai svarbiose infrastruktūros įmonėse užsieniečiams leidžiama valdyti tik nedidelius akcijų paketus. Net 51 proc. mobiliojo ryšio kompanijos MTC Baltarusijos padalinio akcijų priklauso valstybinei įmonei „Meždugorodnaja sviaz“. O jei užsienietis pageidauja investuoti į antraeilės svarbos ūkio šakos įmonę – mielai prašom, tik jis turės pereiti visą baltarusiško biurokratizmo pragaro ratą.
Permainų slenkstis vėl nutolo
Praėjusią žiemą atrodė, kad Baltarusija stovi ties permainų slenksčiu. Nuo sausio 1 d. Rusija padidino jai tiekiamų dujų kainą iki 200 dolerių ir galų gale ėmė taikyti 180 dolerių muitą už kiekvieną į Baltarusiją įvežamą žalios naftos toną. Ši žinia sukėlė emocijų audrą.
Vyriausybė pareiškė, kad ekonomika patirs milijardinius nuostolius, o opozicija ėmė tvirtinti, kad Lukašenka bus priverstas parduoti svarbiausias šalies įmones užsienio investuotojams, kad užkištų biudžeto skyles.
Tačiau ekonomistai, tvirtinę, kad Lukašenka iki galo laikysis valstybinės nuosavybės, nes rinkos ekonomikos tiesiog nesupranta, buvo teisūs. Jis laikėsi jos įsikibęs visą praėjusią žiemą. Apeliavo į broliškus rusų jausmus, grasino eisiąs nusilenkti Vakarams, įvedinėjo muitus per Baltarusiją į Europą tiekiamai naftai.
Ir ką? Galų gale jam pavyko išsisukti su minimaliais nuostoliais. Naftos muitas – ne 180, o 53 doleriai už toną. Dujos kainuoja ne 200, o 100 dolerių, be to, dabar Baltarusija moka tik 55 dolerius. Likusią dalį „Gazprom“ gaus vėliau iš būsimo Rusijos suteikto 1,5 mlrd. dolerių techninio kredito – iš esmės, pardavėjas pats sau ir susimokės.
Gali būti, kad ekonominis klimatas Baltarusijoje pablogės. Tačiau Lukašenka jau dalija nurodymus, kaip išvengti sunkumų. Energetikams – statyti atomines elektrines. Koncernui „Belarusneftj“ – siurbti naftą Azerbaidžane ir Venesueloje. Gyventojams – statyti dujų ir vandens skaitiklius, taupyti ir dar kartą taupyti. Visiems – dirbti geriau ir dar geriau.
Kito varianto nėra: „artimiausioje įžvelgiamoje ateityje Baltarusijos prezidentu bus Aleksandras Lukašenka“, - užtikrintai pareiškė jis balandį surengtoje spaudos konferencijoje, rašo „Forbes“.
