Pone Jonavičiau, ar galime sutarti, kad pakvietimas Vilniuje Ukrainai prisijungti prie NATO yra menkai tikėtinas?
L. Jonavičius: Vienas iš dviejų: arba bus pakviesta, arba nebus. Visą laiką galima nusistatyti, kad čia menkos galimybės ir dėl to nedirbkime, bet tai nėra teisinga taktika.
Geriau gailėtis nepabandžius, negu nepabandyti iš principo. Argumentavimas ir derybos dėl to dar nėra pasibaigusios, yra visokių kalbų, bet Lietuvos pozicija yra labai aiški – mums būtų naudinga, kad Ukraina būtų pakviesta į NATO.
Pone Antanaiti, jūs užsiminėte, kad šalis, kuri turi teritorinių disputų su kita valstybe, natūraliai negali tapti NATO nare. Ar jūs tikite, kad Ukraina gali atsikovoti visas užimtas teritorijas?
D. Antanaitis: Aš netikiu, kad karinėmis priemonėmis galima atsikovoti visą okupuotą teritoriją, tačiau karas nėra tik mūšio laukas. Paprastai karą sudaro keturios dimensijos: diplomatinė, informacinė, karinė ir ekonominė. Kartais pamirštame, kad yra ir socialinė karo dimensija. Aš netikiu, kad karas gali būti sėkmingai laimėtas be vidinių neramumų Rusijoje.
Kiekvienas Rusijos pralaimėjimas mūšio lauke iškelia Jevgenijų Prigožiną, kuris turi konfliktą su Ramzanu Kadyrovu ir su Rusijos gynybos ministerija ir tai skatina konfliktą. Mes turime skatinti, kad ukrainiečiams sektųsi mūšio lauke, tada atsirastų trintis pačiame Kremliuje, nes tai įrodys, kad Putinas nebėra stiprus, jis nebesugeba valdyti situacijos ir tada iškils vienas arba keli kiti galimi diktatoriukai.
Mūšio laukas yra tik galimybė sukelti neramumus Rusijoje. Jeigu rusai supras, kad karas ateis pas rusus, tada ir bus pasikeitimai. Idealus atvejis – fizinis Putino likvidavimas pačių rusų rankomis.
Kokia to tikimybė?
D. Antanaitis: Kad Putinas galėtų būti eliminuotas, šiai dienai tikimybė yra 50 procentų, kadangi jo sarginis šuo Prigožinas atvirai gali kažką pasakyti prieš jį, Kadyrovas taip pat.
Visą įrašą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
