• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Neseniai visiems VDU dieninių kursų studentams ir daliai darbuotojų buvo žiemos atostogos. Ką jie veikė? Kaip atostogavo? Daugelis atsakytų: „ilsėjausi ir rinkau medžiagą diplominiam darbui“, „ilsėjausi ir važiavau pas bobutę į kaimą malkų skaldyti“, „ilsėjausi ir ėjau su draugais į barą gerti alaus“, „ilsėjausi ir nieko neveikiau, žiūrėjau televizorių ir skaičiau“, „(čia įterpkite savo atsakymą)“. Ar iš tiesų mes atostogų metu atostogaujame ir ilsimės? Kas yra tikrasis poilsis? Apie tai kalbame su VDU profesoriumi Gintautu Mažeikiu.

REKLAMA
REKLAMA

Kas, Jūsų manymu, yra atostogos? Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad jos būtų turiningos?

Atostogos man siejasi su sugebėjimu būti neprisirišusiam prie savo darbo. Man atrodo, kad svarbiausia yra mokėti nieko neveikti. Tai yra pakankamai sudėtinga. Tam, kad vasarą atsisėsčiau kavinėje ir žiūrėčiau į kitus žmones 3-4 valandas (kitaip sakant, nieko neveikčiau), man prireikia dešimties dienų pasirengimo. Tada aš jau galiu atsipalaiduoti, pajusti palaimą, išsilaisvinti nuo streso. Tik tada man prasideda tikros atostogos.

REKLAMA

Žiemos atostogų aš net nevadinu atostogomis, kadangi jos tiesiog per trumpos. Aš nespėju pasiekti to lygio, kad visiškai atsipalaiduočiau, o jei ir pasiekčiau, iškart ateitų laikas, kai jau reikia iš šio lygmens „išeiti“.



Kada ir kur paskutinį kartą atostogavote?

Vasarą su draugais keliavau po Lietuvą, taip ir praėjo laikas tarp ežerų, upių ir jūros…



Kaip jūs atostogų metu atsipalaiduojate?

Man tai nėra paprasta, tikriausiai nesugebėčiau to padaryti vienas. Tačiau turiu grupelę tokių draugų, kurie moka atsipalaiduoti ir nieko neveikti. Su šia kompanija darbo metu verčiau nebendrauti, tačiau per atostogas būtina iš karto su jais susitikti, nes tai yra pati puikiausia terapija nuo darbo.  



O kaip likusi lietuvių tautos dalis: ar ji moka atostogauti?


Manau, kad dauguma Lietuvos žmonių yra užkietėję darboholikai. Jie ‒ tikri ligoniai, jie patys nesugeba ištrūkti nuo savo priklausomybės darbui, jie neturi tam valios ir sugebėjimų, taigi jiems reikia psichologinės pagalbos, kitaip tariant, draugų ir kolegų, kurie juos atpalaiduotų.  

REKLAMA
REKLAMA

Ar Lietuvos studentai moka atsipalaiduoti?

Daugelis mano pažįstamų lietuvių studentų, su kuriais susitinku liepos viduryje, dar nėra pradėję atostogauti. Jie patys pasakoja, kad, susitikę vieni su kitais, jie išgeria ar pašoka, tačiau tai nėra jokios atostogos, nes tą galima padaryti ir studijų metu. O atostogos ‒ tai sugebėjimas visiškai atsipalaiduoti, atsiriboti nuo studijų ar to, ką veiki gyvenime. Aš labai retai tai matau.

Taigi galima sakyti, kad mūsų studentai – darboholikai?

VDU darboholikų yra bene daugiausiai iš visų Lietuvos mokslo įstaigų. Tai matyti iš to, kaip mūsų darbuotojai ir studentai neformaliai leidžia laisvalaikį. Jei žmonės laisvalaikio metu su džiugesiu lekia vienas pas kitą pakalbėti apie tai, ką jie veikia darbo metu, reiškia, kad jie nėra atsipalaidavę. Jie tiesiog nemoka kalbėti apie kažką kita, jie nemoka džiaugtis savo artimu, filmais, įdomiais pasaulio reiškiniais, nes visa tai užgožia jų beprotiškas prisirišimas prie darbo.  



Čia galėčiau paprieštarauti: o kaip prof. Leonido Donskio kino vakarai, paskaitų ciklas „Alus, aš ir dėstytojas“? Juk tai yra atgaiva nuo įprastos veiklos, paskaitų…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prof. L.Donskio kino vakarai yra integruoti į bendrą ugdymo procesą, ir aš nemanau, kad tai yra laisvalaikio praleidimo būdas. Įvairūs studentų susibūrimai – taip pat neformaliojo švietimo dalis, o ne atskiras nuo studijų dalykas, taigi – ir ne laisvalaikis. Įvairios studijų programos mielai palaiko neformalų ugdymą, todėl jis yra studijų dalis.

Tuomet kas turėtų vykti, kad galėtume pasakyti: „Va, šitie mūsų kolegos tikrai ilsisi“?

Jei studentų ir dėstytojų grupė nueitų pažvejoti, sutarusi, kad nebus kalbama apie darbą, štai tada jie tikrai ilsėtųsi.



Kaip pats atostogaudavote studijų laikais?

REKLAMA

Kaip ir visi studentai, turėjau vasaros ir žiemos atostogas. Studijavau Sankt Peterburgo universitete, tad, kai grįždavau birželį į tėviškę, pirmąsias dvi savaites adaptuodavausi, ir tik tada galėdavau pamažu pradėti atostogauti. Tačiau iškart apsižiūrėdavau: štai yra knygų, kurių studijų metu neperskaičiau, ir t.t., todėl tikrojo filosofinio atsipalaidavimo nepatirdavau. Iš esmės tais laikais dar neturėjau supratimo, kad atostogos yra nemenkas psichologinis lūžis, kurį reikia sugebėti pereiti. Nemokėjau atostogauti ir apie savo laikų studentiškas linksmybes ne kažin ką galiu pasakyti, nes tuomet maniau, kad atostogos susijusios su sportu arba kokia nors fizine veikla. Jei jau prasidėjo atostogos, reiškia, kad reikės lakstyti, daryti atsispaudimus, plaukti, tempti kažką… Bet ne ilsėtis.  



Kada išmokote ilsėtis?

REKLAMA

„Atostogų prašvitimą“ pirmą kartą patyriau tik po studijų, pradėjęs dirbti. Su kolegomis iškeliavome į žygį po Ignalinos ežerus valtimis. Tąkart su kolegomis ryte (man tai visai nebūdinga) išgėriau, atsiguliau prieš saulutę, ir niekas man netrukdė. Kiti atėję vis kuo nors pavaišindavo, treti šoko, dainavo arba darė kažką kita, ką aš gulėdamas galėjau stebėti. Būtent tada supratau, kas yra senovės graikų aprašytasis filosofinis simpoziumas, palaima. Pasak jų, tikrasis simpoziumas pasiekiamas tik gulint, o ne sėdint arba stovint, tik tada, kai aplink yra gražių moterų (o moterims – vyrų), ir nieko nereikia daryti, jokie rūpesčiai nevargina… Man tai buvo didžiulis atradimas, nieko neveikimo palaima.



Kaip iš tiesų vykdavo senovės graikų simpoziumai?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Filosofiniuose tekstuose yra daug aprašymų apie Antikos simpoziumus. Iš jų vėliau išsivystė mokslinės konferencijos, tačiau dabar tai neturi nieko bendro su graikiškaisiais simpoziumais. Jų metu vyrai pusiau gulom arba visai gulėdami žiūrėdavo, kaip gražios moterys šoka, jiems būdavo pilstomas labai silpnas vynas – tris, penkis ar dešimt kartų atskiestas, kad nepasigertų... Tuomet jie diskutuodavo muzikos, kultūros arba filosofijos temomis tris, penkias arba dešimt dienų. Homero „Odisėjoje“ yra aprašyta, kaip Itakėje, Odisėjo namuose, susirinkę žmonės iškylaudavo ištisą mėnesį arba daugiau…  

REKLAMA

Kokia buvo senovės graikų psichologija, kad jie sugebėdavo nieko neveikti taip ilgai, ir kodėl jiems tai neatsibosdavo?

Turbūt todėl, kad jie turėjo didelę simpoziumų organizavimo praktiką. Simpoziumas – turtingų, kultūringų ir išmintingų žmonių būdas labai turiningai leisti laisvalaikį nieko neveikiant… Kad dabar bent pusė Lietuvos gyventojų mokėtų šitaip turiningai nieko nedirbti…

Tai labai sunkiai įsivaizduojama…

Taip yra todėl, kad turiningas nieko nedirbimas yra dvasios palaima, o lietuviai yra darboholikai ir niekada jos nepatiria. Dirba dirba, o po to klausia savęs: „Vardan ko aš visa tai dariau“? Reikalas tas, kad dvasios palaima ateina ne tuo metu, kai specialiai dirbama, o tada, kai mėgaujamasi dvasios kūriniais. Sakoma: būkime dvasingi. Parodykite man Lietuvoje žmonių, kurie turi laiko, galimybių ir moka mėgautis dvasios produktais nieko neveikdami. Ar jūs rastumėte poetą, kuris tris dienas nieko neveikdamas klausytų poezijos? Gal ir yra vienas kitas toks…



Vis dėlto daugelis mano, kad atostogaujant, užuot nieko neveikus, verčiau kažkam padėti: tarkime, pervesti senutę per kelią, palaistyti jos pomidorus šiltnamyje ir panašiai…

REKLAMA

Aš šaipausi iš tų žmonių, kurie sako: „Turėdami daug laiko, mes padėjome senutėms, bendruomenių namams“. Tai tikrai nebuvo atostogos. Jie veikė kaip skautai, ateitininkai arba tarybiniai pionieriai. Bėgo, lėkė, skubėjo, kažkam padėjo… Jiems už tai – pagarba, jie turėtų gauti ordinus ir medalius, puikuotis garbės lentose už savo šaunumą, tačiau, gerbiamieji, nepainiokite to su savo laisvalaikiu – jūs jo tiesiog neturėjote. Jūs visą laiką dirbote…

Klausimas pabaigai: ar vis dėlto dabartinių ir jūsų kartos studentų supratimas apie poilsį ir atostogas skiriasi?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Niekuo nesiskiria. Anuo metu nemokėjau atostogauti ir matau, kad dabartinis jaunimas, studentija lygiai taip pat nemoka. Sovietmečiu ir Atgimimo laikotarpiu nebuvo tokios sampratos, kad nieko neveikimas galėtų būti vertybė. Atostogos būdavo apibrėžiamos kaip „kitokia veikla, nei turėjai darbo metu“, o laisvė ‒ kaip „suvokta būtinybė“.

Tai – dvi Didžiosios Nesąmonės. Tas, kas suvokia laisvę kaip suprastą būtinybę, yra vergas par excellence, o tas, kuris atostogų metu dirba kitus darbus, niekada nežinojo, kas yra atostogos ir atsipalaidavimas, neprisirišimas, neįpareigotas džiaugsmas ir neįpareigotas buvimas. Toks žmogus neturi teisės kritikuoti tų, kurie yra nepriklausomi ir nieko neveikia. Tai – ypatingas menas.

Jonas PETRONIS

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų