REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Po to, kai naujoji Libijos vyriausybė paskelbė, kad išlaisvintoje Libijoje galios šariato teisė, Vakaruose staiga suprasta, kad revoliucijoms, kitaip nei Holivudo filmams, ne visada būdinga laiminga pabaiga. Ir jau tikrai revoliucijos ne visada atveda prie demokratijos. Apskritai žvelgiant, tai aišku iš patirties. Revoliucijų pasaulyje kur kas daugiau nei demokratijų.

REKLAMA
REKLAMA

Tiesą sakant, kokia, tarkime tikimybė, kad šimpanzių būryje sunaikinus įsisiautėjusį alfa-patiną dėl to pasikeis būrio valdymo būdas? Atsakymas: nulinė. Be to, elgsenos specialistai nustatė, kad skirtingos šimpanzių grupės elgiasi įvairiai (kaip įvairiai sutvarkytos žmonių valstybės), ir jeigu lyderis buvo nepaprastai žiaurus, begėdiškas, tada didelė tikimybė, kad jo įpėdinis būs žiaurus ir begėdiškas. Šiuo požiūriu žmonių visuomenės yra sutvarkytos visiškai beždžioniškai.

REKLAMA

Visi mes Rusijoje irgi vienaip ar kitaip išauklėti pagal socialdemokratų legendą apie tai, kad žmonės, kurie nuvertė tironiją, būtinai įgis laisvę - kaip Jurijus Olešos pasakoje “Trys dručkiai„. Deja, jei galėtumėte parašyti “Trijų dručkių tęsinį“, jis būtų liūdnas. Lyno akrobatas Tibulas statytų prie sienos ir šaudytų liaudies priešus, ginklininką Prosperą išsiųstų į Gulagą, o mergaitė Suok taptų propagandos ministre. Tiesą sakant, sėkmingas revoliucijas žmonijos istorijoje galima suskaičiuoti ant pirštų, ir tai padaryti, deja, gali net vienarankis žmogus.

REKLAMA
REKLAMA

Be to sėkmingos revoliucijos buvo visai ne tos, kurios buvo nukreiptos prieš kruvinus režimus. Priešingai, kuo kruvinesni režimai, tuo blogesnės dažniausiai būdavo revoliucijų pasekmės. Kuo daugiau laimėjimų pasiekdavo liaudis iki revoliucijos – tuo geriau. Sėkmingiausia pasaulyje buvo Amerikos revoliucija, ir maištavo amerikiečiai ne prieš beviltišką tironiją. Visos Amerikos valstijos iki revoliucijos turėjo atstovų surinkimus, ir dėl pigios žemės Amerikoje buvo santykinai daugiau rinkėjų nei Anglijoje. Mokesčiai (nepaisant žinomų istorijų apie Bostono arbatėlė), taip pat buvo mažesni: jei vidutinis britas 1763 m. mokėjo 26 šilingus per metus, tai vidutinis mokesčių mokėtojas Masačiūsetse mokėjo 1 šilingą. Akivaizdu, kad amerikiečius papiktinę Didžiosios Britanijos parlamento aktai šio skaičiaus 26 kartus nepadidino. Kovose dėl Amerikos laisvės žuvo ne daugiau 4400 žmonių, ir kruvinasis britų režimas anaiptol nebuvo linkęs nuslopinti kolonijų maišto bet kokia kaina: vos ne trečdalis parlamento pasisakė prieš karą, ir vigų (Whigs)  partijos lyderis Foxas vaikštinėjo parlamente, pasipuošęs Vašingtono armijos spalvomis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Palyginkite Amerikos revoliuciją, pavyzdžiui, su Haičio, kuri įvyko 1804 m. Baltieji Haityje elgėsi su vergais kaip su galvijais, ir kada tie sukilo, jie patys ėmė elgtis kaip galvijai. Pirmiausiai išpjovė visus  baltuosius, paskui dėl viso pikto - visus nepakankamai juodus: taip atsirado apie 100 tūkst. lavonų. Šios revoliucijos pasekmes Haitis srebia iki šiol, tačiau būtent Haityje įprasta manyti, kad tai Haičio revoliucija parodė visam pasauliui kelią į laisvę ir kad žmonijos engėjai iki šiol negali Haičiui šito atleisti – dėl to atsiranda visos salos nelaimės: skurdas bei kančios.

REKLAMA

Net komunistai nepaisto tokių dalykų apie 1917-uosius metus. Socialdemokratiškai nusiteikusi publika, maniusi, kad revoliucija – tai būtinai pažanga, savo laiko su nuostaba sutiko Irano revoliuciją, per kurią pažangų šacho režimą pakeitė viduramžių papročiai. Tuščia tai nuostaba – nematau, kuo Irano istorija ypatingai skiriasi nuo, tarkime, Madrido sukilimo 1808 m. gegužę, kada Madrido minia sukilo prieš Josephą Bonapartą (kuris, be kitų dalykų, panaikino inkviziciją  ir apskritai padarė daug naudingų dalykų), kad paremtų vieną iš rečiausių niekšų ir reakcionierių, kada nors sėdėjusių Ispanijos soste, menančiame daug niekšų ir reakcionierių. Ispanijos elitas tuo metu klapsėjo akimis iš siaubo ir pelnė “nepatriotų" etiketę.

REKLAMA

Bet ką ten ispanai. Liaudies sukilimai – ar Žakerija Prancūzijoje, ar „Raudonoji kariuomenė“ Kinijoje – nuolatos nutikdavo istorijoje. Žinoma, tarp Kinijos ir Europos sukilimų buvo didelis skirtumas: pirmieji buvo organizuoti, ir todėl beveik visos kinų dinastijos žlugo dėl liaudies sukilimų, o europietiškieji buvo gryna sumaištis. Tačiau sukilimo idealų panašumas visada buvo stulbinamas, ir apskritai tikėjimas reiškėsi tuo, kad po sukilėlių pergalės mėlynas dangus virs geltonu, pasaulį valdys gyvas Buda Maitrėja, ir nebebus nei turtingų, nei vargšų, tik išrinktieji ir neišrinktieji.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atvirai kalbant, nei idealais, nei pasekmėmis visa tai nelabai skiriasi nuo Afrikos ir Lotynų Amerikos revoliucijų XX a., o dabar ir nuo „arabų pavasario“. Be abejo, istorijoje nėra savaime teisingų dalykų, viskas priklauso nuo aplinkybių. Pasaulyje buvo kelios sėkmingos revoliucijų – Amerikos revoliucija ir Rytų Europos revoliucija po Sovietų Sąjungos žlugimo. Atrodo, kad sėkminga buvo Gruzijos „rožių revoliucijos“. Dar prie viso to pelnytai galime pridurti tirono Pisistrato išvijimą iš Atėnų ir karaliaus Tarkvinijau nužudymą senovės Romoje.

REKLAMA

Tačiau dviejų tūkstančių metų fone ši statistika nėra įspūdinga. Žinoma, tai nesumenkina banalaus džiaugsmo dėl Gaddafio nužudymo: Libijos režimas buvo toks, kad nebus blogiau, kai ten įsiviešpatavus “Al Qaeda".  Aš apskritai už tai, kad kur nors būtų sukurta islamistų valstybė, nes tam, kad idėja numirtų, ji turi būti įgyvendinta. Kol laimėjusi revoliucija nepradės tvirtinti, kad dangus geltonas, liaudis nepatikės, kad dangaus negalima perdažyti.

Julija Latynina

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų