Oficiali statistika skelbia, kad skurdas Lietuvoje mažėja. Ar jūs, matydami, kiek žmonių kreipiasi dėl nemokamo maisto, galite tai patvirtinti? Ką rodo jūsų skaičiai?
Praeitais metais vienu metu skaičiavome apie 160 tūkst., vėliau 170, po to 180 tūkst. paramos gavėjų per mėnesį. Šiuo metu skaičiai jau yra perkopę 200 tūkst. žmonių. Matome padidėjimą.
Kokios tai visuomenės grupės? Ar būna, kad ir dirbantys žmonės ateina prašyti pagalbos?
Na, didžiausia grupė žmonių, kuri gauna mūsų paramą, yra senjorai, būtent vieniši senjorai. Jų pensijos padidėja, bet nepadidėja tiek, kiek produktų, elektros, šildymo kainos. Tai čia yra viena grupė žmonių.
Kiti grupė yra vieniši tėvai. Jie gal ir dirbantys žmonės, bet turi vieną, du, o kartais ir tris vaikus, o pajamų šaltinį tik vieną. Tokiems žmonėms labai padeda padidėję vaikų pinigai, išmokos, bet jos vis dėlto nespėja paskui kainas.
Yra ir kita žmonių grupė, tai tie, kurie augina vaiką su negalia arba prižiūri žmogų su negalia. Turime šeimų, kuriose abu tėvai dirbantys, vienam praradus darbą, šeimai iškyla iššūkių.
Būna šeimų, kuriose abu dirba, abu gauna minimalią algą ir turi tris vaikus. Tai būna gražios šeimos, bet atsiduria tarp paramos gavėjų.
Dar yra tie asmenys, kurie pateko į bėdą. Jie trumpam laikui atsiduria tarp paramos gavėjų, išsprendus problemą, jiems ta parama nebereikalinga.
Ar tiesa, kad sukilus kainoms, žmonės tapo mažiau išrankūs maisto produktams, paima tai, ko anksčiau neimdavo?
„Maisto bankas“ šiuo metu dalina jau suformuotą maisto davinį. Mes skatiname pasižiūrėti į davinį, jeigu yra produktų, kurių jiems nereikia arba turi namie, kad jų nesineštų namo, o tiesiog paliktų, gal kitas žmogus paims.
Anksčiau vietoje, kur yra paliekami produktai, rasdavome puskepalį duonos ar dar ką nors. Dabar ta vieta būna tuščia.
Įprasta manyti, kad yra vadinamosios dvi Lietuvos, jog vilniečiai gyvena geriau. Ką rodo jūsų patirtis?
Na, dėl dviejų Lietuvų aš tikrai sutinku. Yra žmonės, kurie susiduria su maisto nepritekliumi. Duomenys rodo, kad kas devintas Lietuvoje neturi galimybės nusipirkti pilnaverčio maisto.
Ir yra dirbantys žmonės, kurie gauna gerus atlyginimus, jų situacija gerėja, jie yra mūsų socialiniuose burbuluose, todėl susidaro įspūdis, kad iš tikrųjų visa situacija gerėja ir tai yra tiesa. Daliai visuomenės jinai gerėja, bet dalies žmonių situacija ženkliai skiriasi nuo kitų.
Aišku, yra ir nutolusios vietovės – kaimai. Anksčiau mes veždavome vaisius ir daržoves į kaimelius, žmonės ten sakydavo, kad jiems to nereikia, jie patys tų produktų užsiaugina. Šiuo metu kaimuose gyvena daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, kurie nebeužsiaugina daržovių, nebeturi to pieno ir jiems tas maisto poreikis yra dar labiau išaugęs negu miestiečiui.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
