Gyvenimo prasmė, pomirtinis gyvenimas – nejaugi visa tai yra tik žiaurus pokštas? Tokius egzistencinius klausimus kelia Gustavas Mahleris savo Antrojoje simfonijoje, kuri kreipiasi ne tik į atlikėjų meistriškumą, bet ir į kritinį, filosofinį mąstymą.
Šį komplikuoto naratyvo kūrinį gegužės 3 d., šeštadienį, 19 val., Filharmonijos Didžiojoje salėje diriguos Justus Frantzas – batutos meistras, kurio vardas kaip mat sukimba su didžiausiais simfoniniais orkestrais, galingų klasikos kūrinių atlikimais ir besąlygišku atsidavimu muzikai.
Vokiečių pianistas ir dirigentas Justus Frantzas yra išskirtinė asmenybė ir savitas menininkas, atrandantis vis naujų būdų sudominti ir nustebinti žmones. Per keturis koncertinės veiklos dešimtmečius J. Frantzas apkerėjo milijonus klausytojų ne tik koncertų salėse, bet ir muzikos magiją skleisdamas per televiziją vaikams bei ja visai nesidomėjusiems žmonėms. Jo įkurtas Šlėzvigo-Holšteino festivalis išgarsėjo visame pasaulyje įžymybių koncertais daržinėse, pilyse ir bažnyčiose.
Didžiulį pasisekimą turėjo dirigento ZDF televizijos laida „Dėmesio! Klasika“, už kurią jis pelnė daugybę apdovanojimų. 1989 m. jis tapo Jungtinių Tautų ypatinguoju ambasadoriumi, o paakintas Leonardo Bernsteino svajonės apie profesionalų jaunimo orkestrą, 1995 m. J. Frantzas įsteigė Tautų filharmoniją. Šiandieną šiame daugiakultūriame orkestre groja jaunimas iš 40 pasaulio šalių.
Justus Frantzas nepabūgo koncertuoti Vilniuje iškart po 1991 m. sausio 13-osios įvykių ir po to į Lietuvą buvo atvykęs dar ne kartą. Gegužės 3 d. Vilniuje ir gegužės 2 d. Kauno Kultūros centre dirigentas viešės „Vokietijos kultūros pavasario Lietuvoje“ proga, kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Kauno valstybiniu choru ir solistėmis Inesa Linaburgyte (sopranas) bei Laima Jonutyte (mecosopranas), atlikdamas Gustavo Mahlerio „Prisikėlimo“ simfoniją.
1894 m. baigta Antroji Gustavo Mahlerio simfonija paneigia ir užbraukia filosofinę pasaulio sampratą, išreikštą jo Pirmojoje, po kurios kompozitorius išgyveno idiliškojo panteizmo (pagal Jeaną Paulį) žlugimą. „Prisikėlimo“ simfonijoje G. Mahleris vėl kelia gyvenimo prasmės klausimą. Pirma naujo ciklo dalis sugalvota kaip antitezė Pirmosios simfonijos finalui, kaip šiojo „herojaus“ žlugimas.
Apie jį autorius pasakoja su tragiška jėga. Į finalą – idėjinį Simfonijos centrą – veda tauri vokalinio intermezzo „Pirminė šviesa“ filosofinė lyrika. Čia pirmą kartą gimsta mintis apie nemirtingumą, tampantį visos Simfonijos šerdimi (Aš mirsiu, kad gyvenčiau!). Kankinančių gyvenimo ir mirties klausimų sprendimą, galimybę įveikti myriop pasmerkto žmogaus siaubą kompozitorius randa prisikėlimo idėjoje. Religinis prisikėlimo faktas tiesiog užvaldo G. Mahlerio mintis (didžiulė įsitikinimų jėga buvo būdinga jo aistringai ir nuolatos ieškančiai prigimčiai).
Antrosios „Prisikėlimo“ simfonijos finale verda įnirtinga kova dėl teisės išlikti po mirties. Kaip palaimingai raminantis atsakas į svarbiausius klausimus (Kodėl tu gyvenai? Kodėl kentėjai? Nejaugi visa tai – tik žiaurus pokštas?) simfonijos pabaigoje skamba ekstaziškas chorinis epizodas.
LNF inf.
