Pasak režisierės, septintąjį jos filmą inspiravo rašytojos Vandos Juknaitės knyga „Tariamas iš tamsos“ apie realiai vykusį autorės bendravimą su socialinės rizikos vaikais. Tačiau naujasis filmas – ne šios knygos ekranizacija, juolab V. Juknaitės sutikti vaikai jau užaugę, tačiau didelio populiarumo sulaukusi rašytojos knyga šiomis dienomis išleista pakartotinai.
„Norėjau lyg veidrodyje pamatyti mūsų visuomenės vaizdą, todėl norėjosi surasti kuo įvairesnius vaikus. Savo filmui herojus rinkausi labai įvairiai – klausinėdama įvairių žmonių, gal pažįstantys įdomių vaikų, kurie norėtų su mumis kalbėti, važiavome į mokyklas – bendrojo lavinimo, menų, specialiųjų mokyklų, globos namų, socializacijos centrų, susitikdavome su mokytojais. Net užbaigus filmą, vis kirbėjo mintis – o koks įdomus vaikas, reiktų nufilmuoti“, – šypsosi režisierė.
Jos kalbintų vaikų ir paauglių amžius – nuo 8 iki 16 metų, tačiau filmą ji skirianti žiūrėti ne vaikams, o suaugusiems. „Viskas prasidėjo prieš kokius ketverius metus. Tada pradėjau “treniruotis„ su draugų vaikais – jiems priešais kamerą užduodavau kokį sunkų klausimą, pavyzdžiui, apie gyvenimo prasmę, meilę, draugus, patyčias, savo santykius su kitais, kūrybines kančias, Dievą. Filmavimo darbas užtruko – vaiką turi ne tik susirasti, bet ir su juo susipažinti, pabūti, nes negali taip tiesiai į kaktą, pirmą kartą susitikus žmogų, klausti, ką jis galvoja apie gyvenimo prasmę. Reikia su vaiku palankyti pamokas, pasėdėti viename suole, važiuoti troleibusais. Tai kokie pora mėnesių išeidavo susipažinimui su vaikais“, – pasakojo G. Beinoriūtė.
Vaikų psichologiją puikiai išmananti režisierė sako, kad kartais nepasakytos vaikų mintys gali būti daug įdomesnės ir svarbesnės už pasakytas, daug reiškia ir kūno kalba. „Jeigu būtų tik žodžiai, nebūtų kino, nebūtų į ką žiūrėti. Pavyzdžiui, man tikras atradimas buvo gestų kalba bendraujant su kurčiais, neprigirdinčiais vaikais“, – kalbėjo režisierė.
Ji neatskleidė, kokie vaikų atsakymai ar nutylėjimai ją asmeniškai labiausiai paveikė, tačiau iš savo herojų, kuriuos vadina ne vaikais, bet žmonėmis, sužinojusi, kad žmonės yra vieniši ir yra tik vienintelis svarbus dalykas – žmogaus ryšys su žmogumi.
Filmo herojais tapo dvylika vaikų, nors iš viso režisierė spėjo nufilmuoti 17, o pabendrauti – net porą šimtų mokyklinio amžiaus vaikų iš Vilniaus, Kauno, Elektrėnų, Klaipėdos ir kitų miestų.
Muziką valandos trukmės filmui sukomponavo Gediminas Gelgotas, kinui kūręs pirmą kartą. „Geriausia kino muzika yra ta, kurios publika visiškai negirdi filmo metu, tačiau ją žiūrovas išgirsta jau žiūrėdamas baigiamuosius titrus, ir gal net pagalvoja – oho, kokia muzika! Filme muzika, garso takelis turi suskambėti tose vietose, kur jos reikia, ją norisi išgirsti“, – kalbėjo G. Gelgotas.
Filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“ premjera Vilniuje rengiama spalio 12 dieną, vyks susitikimas su kūrybine grupe ir filme kalbintais vaikais. Vėliau filmas bus rodomas Kaune, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, o klaipėdiečiai filmo dar turės luktelėti. „Monoklio“ studijoje sukurtą filmą bus galima pamatyti ir Lietuvos kino festivaliuose.
