Televizijos intelektiniuose žaidimuose garsėjęs Eugenijus Januševičius - mokytojas. Jis 23 metus dirba mokykloje, kurią, kadaise vadintą Papilio vidurine, baigė. Buvęs mokyklos auklėtinis ir mokytojas nuo šių metų rudens tapo Papilio pagrindinės mokyklos direktoriumi. Pašnekesys su juo – ne apie vadybą. Kalbėjomės apie mokyklą, joje dirbančius žmones ir meilę. Aiškėjo paprasta tiesa, kad mokytojas savo darbą ir vaikus turi mylėti. O nemylintis žmogus negali būti mylimas ir aplink save skleidžia nemeilę.
Nuo Kupreliškio kaimo važiuojant į Miegonių pusę yra Apaščios kaimas. Jame telikusios dvi sodybos, o vienoje iš jų gyvena Rena Marė Januševičienė. Ji yra Papilio pagrindinės mokyklos direktoriaus 44 metų Eugenijaus Januševičiaus mama. Tėčio Alfrido Eugenijus neteko prieš 15 metų. Januševičių šeimoje augo du vaikai. Šešeriais metais už brolį jaunesnė Aušra jau daugiau nei dešimt metų gyvena JAV, Čikagoje. Gimtinėje jos viešnagės nėra dažnos. Kauno politechnikos instituto diplomą turinti moteris užjūryje turi savo verslą, užsiima Rytų medicinos praktika, akupunktūra, herboterapija. Kupreliškio aštuonmetę ir Papilio vidurinę mokyklas baigęs Eugenijus dvejus metus studijavo radioelektroniką. Supratęs, kad ši sritis – ne jam, pasuko į pedagogikos studijas. Įgijo du Vilniaus pedagoginio instituto diplomus – geografijos ir biologijos mokytojo. Studijuodamas dirbo Kvetkuose ir Papilyje. Iš pradžių vedė darbų ir kūno kultūros pamokas, vėliau – geografijos ir biologijos.
- Jaunoji karta gal nebežino, jog Biržų kraštą garsinote kaip pirmųjų intelektinių žaidimų dalyvis? - Teko dalyvauti žaidime „Taip ir ne“, „Kelionė į Eridaną“, „Sėkmės keliai“. Man sekėsi, teko gauti įvairių prizų. Pats geriausias iš jų - 1997 metais žaidime „Kelionė į Eridaną“ laimėta kelionė į Romą dviem žmonėms.
- Su kokiu žmogumi vykote į Italiją? - Su brangiausiu – žmona Vita. Ji pradinių klasių mokytoja. Mudu santuokoje gyvename jau nuo 1991 metų. Šeimos atžala – sūnus Rokas, žurnalistiką studijuojantis trečiakursis.
- Žinau, kad jums gerai sekėsi ir Biržuose, muziejuje „Sėla“, vykusiuose proto mūšiuose. - Į pirmo sezono gimnazistų komandą, sustiprintą suaugusiais, pakvietė sūnus Rokas. Antrajame sezone komanda, kurioje aš žaidžiau, tapo nugalėtoja. Nuolatiniai komandos nariai buvo Papilio seniūno Reno Čygo šeimyniška trijulė - Renas, žmona Eglė, sūnus Aras Ąžuolas. Epizodiškai žaidė ir daugiau žmonių. Dalyvavimas „protmūšiuose“ neleidžia apkerpėti smegenims. Kiekvienas žmogus iš esmės žino labai daug, tačiau netreniruojant smegenų protinės galios silpnėja. Artimiausios sritys, kuriose jaučiuosi geriausiai, – geografija, kelionės, literatūra. Ir „visiška tragedija“ - muzika. Į klausimus apie šiuolaikinę muziką mūsų komandoje atsakinėjo jaunimas.
- O kokios muzikos klausotės? - „Queen“, „Metallica“, „Scorpions“, „Apocalyptica“, klasikinė muzika. Esant tam tikrai nuotaikai gali būti ir „Rammstein“. Iš lietuvių atlikėjų patinka Vytauto Kernagio, Virgio Stakėno, grupės „El Fueggo“ atliekamos dainos.
- Jūsų manymu, geram mokytojui svarbiausios savybės yra… - Mokytojas nėra profesija. Tikras mokytojas yra talentas. Gal prieš 7 – 8 metus viena jauna mokytoja manęs klausė, ką aš darau, kad manęs vaikai klauso, su manimi bendrauja, šnekasi. Aš tada nežinojau, ką atsakyti. Nežinau ir dabar, kokios savybės mokytojui svarbiausios. Jas sudaro visas mokytojo elgesys, poelgių seka, jų istorija. Mokytojo vaikai neturi bijoti – jį turi gerbti. Tik tada mokytojas galės sėkmingai dirbti, perteikti žinias. Dirbdamas mokykloje jau 23 – ius metus galiu sakyti, kad atėjus į mokyklą jaunam mokytojui po pusmečio matosi, ar jis bus Mokytojas, ar tik pedagoginis darbininkas.
- Savo gyvenime sutikote mokytojų, kėlusių pagarbą, ir kurių pavyzdžiu norėjote sekti? - Taip, sutikau. Tegu tai nenuskamba kaip įsiteikimas rajono vadovams, tačiau viena iš tokių buvo lietuvių kalbos Kupreliškyje mokiusi Irutė Varzienė. Jai atėjus į mokyklą tarsi atsivėrė kažkas naujo. Man tai buvo kaip atradimas – lietuvių kalbos pamokos pasidarė įdomios! Mes buvome tiesiog sužavėti. Iki šiol prisimenu organizuojamus literatūrinius teismus… I. Varzienė buvo puiki mokytoja. Antroji įspūdį palikusi mokytoja – Kupreliškio mokyklos direktorė Stasė Eitavičienė. Tai buvo žmogus, kuriuo galėjai pasitikėti, paskui kurį norėjosi sekti, būti kartu su juo. S. Eitavičienė vadovavo turistų būreliui, kartu su ja pėsčiomis išmaišėme pusę Lietuvos. Turistai jaunučiai kupreliškiečiai buvo stipriausi rajone, vykome į respublikines varžybas. Ir dar vienas mokykloje sutiktas žmogus, lėmęs posūkį mano gyvenime. Tai savo darbą įsimylėjęs Papilio vidurinės mokyklos biologijos mokytojas Stasys Kalvelis. Po jo pamokų biologiją ir aš tiesiog įsimylėjau. Šio dalyko žinių man prireikė po vidurinės mokyklos baigimo bandant stoti į medicinos studijas. Deja, vyravusioje tuometinėje sistemoje, norint mokytis gydytojo profesijos, vien žinių nepakako…
- Daugelis vyresnių žmonių ilgisi praėjusių laikų. Ką Jūs iš savo gyvenimo patirties norėtumėte perkelti į šių dienų mokyklą? - Perkelti norėčiau du dalykus. Pirmasis būtų vaikų pagarba mokytojui. Antrasis - tėvų ir sykiu vaikų požiūris į mokymąsi. Motyvacija mokytis, įgyti žinių kiekvienais metais mažėja. Dėl visų kitų dalykų - tai pasaulis per daug yra pasikeitęs, kad būtų galima ką nors perkelti ar grąžinti.
- Ką mote apie mokytojų išprusimą? - Kartais būna, kad vaikai žino daugiau negu mokytojas. Tuomet mokytojui reikėtų susimąstyti apie savo kvalifikacijos kėlimą. Kalbėdamas apie bendrą mokytojų išprusimo lygį vis tik manau, kad gyvybingo mąstymo, plataus akiračio, protingų mokytojų yra dauguma. Šituo klausimu esu optimistas (šypsosi – aut.).
- Žaviausia mokytojo darbe yra tai… - Tas žavesys ateina vėliau, kai iš buvusių mokinių išgirsti: „Mokytojau, mes prisimename jūsų pamokas – buvo faina.“ Jeigu prisimena, ačiū jiems. Vadinasi, ne veltui dirbta. Nedėkingiausias dalykas dirbant mokykloje - akivaizdžiai matomas bėgantis laikas. Kai ateina buvusių tavo mokinių anūkai, vadinasi, laikas susimąstyti… Ačiū Dievui, anūkai iki manęs dar neatėjo.
- Mokytojo darbas – kaip scena, nuo kurios pasitraukti laiku yra menas? - Sutinku. Iš tiesų būdamas mokytoju gyveni ir kiekvieną dieną esi ant scenos – tave vaikai vertina, myli arba neapkenčia… Baisiausia – kai nekenčia. Vaikų neapykanta, nemeilė yra baisus dalykas - juk vaikai ir myli, ir nekenčia maksimaliai, jiems tarpinio varianto nėra.
- Gal menate vaikystės įvykį, kurį galėtumėte pavadinti sukrečiančiu ar baisiausiu? - Iš savo mokyklinių laikų tokio nepamenu, o šių dienų baisiausią galėčiau įvardyti. Tai prieš pat rugsėjo 1- ąją viename interneto portale pasirodęs rašinys „Neduok, Dieve, vėl į mokyklą“. Anoniminis mokytojas rašo, kaip baisu yra dirbti mokykloje, kurios jis vis labiau nekenčia. Tad jeigu nekenti savo darbo, kodėl jį dirbi? Taip ir norisi šaukti, kad kuo greičiau trauktųsi iš jo, nes taip žudo ne tik save.
- Ar darbo ir vaikų nekenčiantis mokytojas netolygus nusikaltėliui? - Jeigu mokytojas mylimas, tai ir jo dėstomą dalyką galima pamilti. Savo darbo ir vaikų nemylintis mokytojas aplink save sėja nemeilę… Paskui mes stebimės, iš kur tokie vaikai žiaurūs.
- Jūsų nuomonė apie mokyklos gebėjimą skiepyti patriotizmą, tautiškumą? - Tą mokykla daro ir tam galimybių turi. Tačiau vien mokyklos pastangų maža – labai svarbus visuomenės, kurioje vaikas auga ir bręsta, požiūris. Jeigu aplinkui dėl visko kaltinama valdžia, tokią nuostatą perima ir vaikai. Būtent iš šeimos, artimos aplinkos jie perima pagrindinį požiūrį į pasaulį, tautos istoriją, visuomenę. Žiauru girdėti pradinuką sakant, kad jis užaugęs niekuo nenori būti, nes gali gyventi iš pašalpų, kaip ir jo tėvai.
- Bet ar dar labiau nėra gąsdinantis turtingų ūkininkų ar verslininkų atžalų niekinantis požiūris į Lietuvą - valstybę, kurioje jie gyvena? - Iš tiesų žmogus gali gyventi, kur tik nori. Tai yra jo teisė. Tačiau jeigu gyveni čia, turi būti savo šalies patriotu. Galimybė rinktis yra, žmogus pats renkasi, gyventi čia ar išvykti. Ar tas pasirinkimas visada būna teisingas - jau kitas klausimas.
- Kas jūsų gyvenime pasikeitė tapus mokyklos direktoriumi? - Kuo pasikeičiau aš, klausti reikėtų su manimi dirbančių mokytojų. Man liko mažiau laiko, atsirado daugiau atsakomybės. Pasikeitė ir santykis su kolegomis – ne visiems lengva priimti, kad buvęs kolega tapo vadovu. Tai, kad tapau direktoriumi mokyklos, kurioje dirbau, yra pliusų ir minusų. Gerai, kad pažįstu žmones, žinau, ko ir kiek iš kiekvieno galiu tikėtis. Minusas – jau minėtas kolegų požiūris į direktoriumi tapusį vakarykštį pedagogą. Bet viskas eina į gerąją pusę. Tikiuosi.
- Labai knieti paklausti apie knygų vietą jūsų gyvenime. - Skaitau daug. Knygų skaitymas skatina mąstymą, nes, pavyzdžiui, filmai jau yra sugromuluotas ir paduotas produktas. Knygas perku, nors pastaruoju metu tą darau rečiau – jos yra labai brangios. Perku dėl paprasto dalyko – jei knyga tikrai gera, ją skaitau ne vieną kartą. Pavyzdžiui, Balio Sruogos „Dievų mišką“ esu gal penkiskart perskaitęs. Žavi autorius, jo talentas pasitelkus aštrią ironiją ir sarkazmą perteikti pragarišką patirtį. Labai gerbiu šį rašytoją, žvėriškoje aplinkoje išlikusį žmogumi. Tarp patinkamų knygų – ir Džono Irvingo, Ericho Marijos Remarko romanai, fantastikos kūriniai.
- Pakalbėkime apie aistras. - Tai yra kelionės. Geriausios jos mums keliaujant trise – su žmona ir sūnumi. Mūsų meilė – Skandinavijos šalys (Suomiją, Švediją, Norvegiją esame išmaišę skersai ir išilgai) ir Vidurio Europa (Vokietija, Austrija, nekalbant jau apie Pabaltijį). Esame pamišę keliautojai – į keliones leidžiamės patys, be grupių. Sugalvojame ir sėdę į automobilį visi kur nors išvažiuojame. Laisvai galime keisti maršrutus, lankytinus objektus. Net neplanuojame, kur nakvosime. Tai irgi yra nuotykio žavesys.
- O jūsų gyvenimo žaviausias nutikimas yra… - Mano šeima ir su ja susijusios nuostabiausios akimirkos. Mes mylime vieni kitus ir gražiausia yra tai, ką esame patyrę kartu.
Alfreda Gudienė
