Naktį iš penktadienio į šeštadienį (keista, bet ir vėl naktį), Europos Sąjungos valstybių vadovai Lisabonoje susitarė dėl Bendrijos Reformų sutarties. Didelė tikimybė, kad gruodžio mėnesį ji bus galutinai patvirtinta ir perduota valstybėms - narėms ratifikuoti.
Taigi, artėja prie pabaigos didžiulis darbas, kuris pradėtas prieš 5,5 metų. Šis laikotarpis tikrai buvo labai kritiškas Bendrijai, nes akivaizdžiai demonstravo nesugebėjimą efektyviai veikti ir perprasti ES piliečių poreikius. Nepaisant to, pavadinime parašiau, kad ES sugeba efektyviai veikti. Taip rašau todėl, kad šios sutarties kūrimo istoriją verta skirti į 2 dalis.
2002 m. pradžioje ES nutarė sukviesti vadinamąjį Konventą, kuriam buvo pavesta kurti Konstitucinę sutartį Europos Sąjungai.Konventas darbavosi 2,5 metų, jo sudėtyje dirbo ir Lietuvos Seimo nariai. Gimė didžiulis dokumentas, kurio vertimai , priklausomai nuo konkrečios ES kalbos, apėmė nuo 700 iki 850 puslapių. Šios Sutarties projektas buvo pasirašytas 2004 m. spalio pabaigoje Romoje ir perduotas ratifikuoti šalims - narėms. Kaip jau žinome, tuometinis Lietuvos Seimas pademonstravo milžinišką euroentuziazmą ir jau po 12 dienų ratifikavo Konstitucinę sutartį. Nepasitarus su piliečiais ir net patiems neskaičius to teksto, tas euroentuziazmas buvo labiau panašus į eurobukumą. Kai kurie ano Seimo kadenciją baigiantys nariai net darė pareiškimus, kad nori būti savotiškais Europos Konstitucijos signatarais ir pan.
Vėlesni įvykiai parodė, kad Lietuvoje skubėta labai stipriai. Nors Sutartis ratifikuota kelių šalių parlamentuose bei visuotiniu referendumu Ispanijoje, paties dokumento analizė rodė, kad jis nepakankamai atitinka ES gyventojų lūkesčius. 2005 m. gegužę Sutartį referendumo būdu atmetė Prancūzija, o birželio mėnesį ir Nyderlandai. Po to dar kelių šalių parlamentai ratifikavo šį dokumentą, bet tapo aišku, kad kažką reikia daryti kitaip. Tokiu būdu, 18-ai valstybių iš 27-ių pritarus Konstitucinei sutarčiai, buvo paskelbtas apmąstymų periodas. Eurobiurokratai suprato, kad ES piliečiams bet kokio dokumento neįkiši. Prasidėjo kritiškas priežasčių analizavimas ir padaryta daug svarbių išvadų - dokumentas per ilgas, perdaug biurokratiškas, numato beveik vieningos valstybės kūrimą ir t.t.
Nors ir neturiu konkrečių duomenų, bet verta atskirai paminėti, kad Konstitucinės sutarties projekto propagandai buvo skirta labai daug lėšų. Įvairūs Europos fondai skyrė daug lėšų diskusijoms apie Sutartį visose šalyse organizuoti, buvo net patvirtinta programa D - Debatai, Dialogas, Demokratija. Europinės partijos, Europos Parlamento frakcijos skyrė pinigus pasiruošimui referendumams ir diskusijoms įvairiose šalyse. Štai, prieš referendumą Prancūzijoje trečia pagal dydį ALDE frakcija skyrė 100 tūkst. eurų agitacijai už Sutartį.Briuselyje ir kitur surengta daugybė diskusijų ekspertams bei politikams. Nesakau, kad nereikia investuoti į piliečių švietimą, supažindinimą su Europos Sąjunga, ir netgi palaikau nuolatinį žmonių supažindinimą su ES politikos aktualijomis. Tačiau šiuo atveju buvo bandoma girti tai, ką pati eurobiurokratija turėjo pripažinti nelabai geru kūriniu. O dar blogiau, kad piliečių akyse ES ėmė atrodyti kaip neefektyviai, o kartais net ir neracionaliai veikianti biurokratiška sistema.
Laimei, 2007 m. pirmąjį pusmetį pirmininkauti Europos Sąjungai atėjo eilė Vokietijai - didžiausiai ir įtakingiausiai bloko valstybei. Sakau "laimei", nes ko gero kita kuri valstybė nebūtų žengusi taip ryžtingai, kaip tai padarė Vokietija. Vaizdžiai tariant, Vokietija tiesiog "suglamžė" Konstitucinės sutarties projektą, visus buvusius svarstymus atidėjo į šalį ir pasiūlė rengti Tarpvyriausybinę konferenciją ir ruošti naują Bendrijos reformų sutartį. Kartu buvo pateikti ir tokios Sutarties principai, o Vokietijos kanclerė A. Merkel naujus siūlymus apibendrino labai lakoniškai - "Mes atsisakėme visko, kas verčia galvoti apie ES kaip apie valstybę".
Štai čia ir baigėsi 5 metus ir keletą mėnesių trukęs maratonas, visiems prikišamai demonstravęs, kokiais klystkeliais kartai nusuka Europos Sąjunga, jos bei atskirų šalių vadovai.
Vokietijos pasiūlyta Tarpvyriausybinė konferencija labai greitai baigė savo darbą ir Lisabonos susitikimui jau po 3 mėnesių pateikė naujos Sutarties projektą. Nežiūrint kai kurių prieštaravimų, valstybių vadovai rado kompromisus, galbūt suprasdami, kad pradėti dar vieną , keletą metų besitęsiantį vajų, reikštų tiesiog nepagarbą visiems europiečiams , o kartu rodytų visišką ES viršūnių atotrūkį nuo relybės.
Tad, atrodo, lenktynėse su socialistiniu biurokratizmu bei noru viską reglamentuoti į priekį išsiveržė sveikas protas bei pagarba valstybėms narėms. O ir pati ES vėl pradeda atrodyti , kaip efektyviai veikianti valstybių sąjunga. Sakant stipriau, atsiranda daugiau tikėjimo Europos Sąjunga.
Baigiu optimistiškai, tikėdamasis , kad Reformų sutartis bus ratifikuota visose ES šalyse. Kartu noriu pasakyti dabartiniam mūsų Seimui, - nebūtinai kas pirmesnis, tas gudresnis... Neapsijuokime dar kartą.
Dr. Eugenijus Gentvilas yra Europos parlamento narys
