Ar daug menininkų gali pasigirti turintys savo enciklopediją, kurioje surašytos nuosavo „pasaulio” detalės ar savo įkurtą miestelį? Gyvenimas savame pasaulyje regimas ir jo kuriamuose filmuose, kur pasikartojantys motyvai – Gorano Bregovičiaus muzika, čigoniška dvasia. Naujuoju F. Feliniu vadinamas Emiras Kusturica nenusileidžia maestro talentui, o galbūt ir pralenkia.
Biografiniai elementai, galbūt padėsiantys atsekti fenomenalumo pėdsakus
Emiras Kusturica gimė 1954 metais, Sarajeve. Tėvas, nors ir būdamas musulmonas, turėjo atsisakyti savo tikėjimo ir tapti komunistu, kaip ir visi tuometiniai jugoslavai. Vėliau vienintelis sūnus, Emiras, atsisakė šeimos komunistinių pažiūrų, kad galėtų tapti režisieriumi. Kino meno mokėsi Prahoje, grįžęs namo, į Sarajevą, pamatė savo gimtinės galimybes, kaip pats minėjo, „tik tada supratau, koks turtingas yra mano kraštas, vaikystė ir asmeninė patirtis, iš kurių galima kurti įvairias istorijas.“
O buvo taip…
Dar būdamas studentu, startavo 1978 m., su trumpu filmu „Guernica“, pagal Pablo Piccaso paveikslą. Filmo siužetas susietas su žydų genocidu. Jau tada Kusturica pasižymėjo, kaip perspektyvus ir išsiskiriantis savo stiliumi, režisierius. Kitoks žvilgsnis į situaciją, kai mažam berniukui paaiškinama, kad žydai persekiojami dėl jų didelių nosių. Likęs vienas, jis pagal Piccaso paveikslą sudėlioja savo giminaičių nuotraukas, tik iškirpęs nosis. Trumpa ištrauka iš filmo:
Neilgai trukus jis sulaukė pasisekimo ir pripažinimo, kai Kanuose buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Tai buvo pagrindinis įėjimas į didžiojo kino pasaulį – didesni biudžetai ir galimybės kurti.
Kurdamas filmus, režisierius gilinasi į subtilius dalykus, daro tai, kas jam pačiam įdomu ir aktualu. Kurdamas filmą „Čigonų laikas“ (Time of the Gypsies“, 1988 m.), jis keletą mėnesių pragyveno viename didžiausių čigonų tabore, Makedonijoje, filmuodamas ir tuo pačiu pajausdamas tikrąjį buvimą ten. Žmogaus gyvenimo realijos persipina su mistiniais motyvais bei socialine problematika. Čigoniški ritmai, dainos pripildo visa Kusturicos filmo taurę, telieka ją išgerti.
Kilus neramumams Balkanuose, Kusturica kūrė New York‘e, ten gimė ir filmas „Arizonos svajonės“ („Arizona Dream“, 1993 m.), kuris nėra panašus į kitus režisieriaus filmus. Jame vaidina tokie aktoriai kaip Johnny Depp, Vincent Gallo, Faye Dunaway ir kiti. Filme sudėta visko po truputi ir gražiai sulieta į vieną visumą, su sveiko humoro doze (ko vėlesniuose filuome galima pasigesti, nes juose nepaisoma kai kurių ribų) , ironija, meilės istorijomis, amerikietišku gyvenimo būdu, psichologiniais simboliais ir žmogaus egzistencija. Tokiais atvejais tik iš nedaugelio dalykų galima atpažinti Kusturicą. Išskirtinis bruožas lieka muzika, kurios autoriai: Iggy Popas, Goranas Bregovičius. Be pastarojo neapsieina nei vienas režisieriaus filmas, tokiu būdu paliekamas ženklas, kad Kusturica čia buvo ir paliko savo kūrinį žiūrovų teismui, koks bebūtų nuosprendis.
Režisieriaus plaukimas prieš srovę ir tuo pačiu pasroviui, jo filmams suteikia prieštaringų pojūčių, ypatingai kino juostoje „Pažadėk!“ („Promise me this“ 2007 m.). Gėrio ir blogio supratimas čia neperskiriamas, tik skirtingų kultūrų įtakoti žiūrovai gali darytis sau išvadas ir interpretacijas - Kusturica jau būna atlikęs savo darbą. Meistras paperka laisvo humoro doze, kartais be jokių tabu, didžiuliame chaose.
Neilgai trukus, dar viena „Auksinė palmės šakelė“ už barokinį ir spalvingą filmą „Pogrindis“ („Underground“ 1995 m.) – genialu. Po šio filmo jo krašte atsirado nauji vertinimo kriterijai – kusturiciškas ir nekusturiciškas požiūris, kino juostoje vaizduojama buvusi Jugoslavija ir su tam tikra pagieža ironizuojama daug nemalonių realijų, tiek politinių, tiek socialinių. Sulaukęs kritikos iš prancūzų intelektualų, režisierius pasijuto nesuprastas ir net norėjo palikti režisūrą ramybėje, tačiau po kiek laiko, tiesiog pabandė dar kitaip žvelgti į kiną. Tada gimė vienas žymiausių jo darbų – „Katinėlis juodas, katinėlis baltas“ („Black Cat, White Cat”, 1998 m.), o jame tiesiog buvo pridėta daugiau optimizmo prieskonių ir mažiau tragiškų gyvenimo realijų.
Svajotojas, filosofas, realistas ir sąmokslininkas – visa tai apie režisierių pasakoja jo filmai. Jo pasaulyje išnykusi riba tarp tvarkos ir chaoso, tarp mistikos ir tikrovės, tarp gėrio ir blogio, tarp doros ir iškrypimo. Beprotybe kvepiantys filmai, paleidžiantys nuo virvelės bet kokius susivaržymo jausmus ir taiklus sarkazmas, turbūt daugelio viduje pažadina seniai užmigusį laukinį žmogų.
Tradicijų ir ritualų vaizdavimas filmuose sudomina žingeidžius žmonės, ypatingai Balkanų šalių mylėtojus, jaučiasi vakarietiškos kultūros invazija ir neįprastas jos pritaikymas vietinėje aplinkoje.
Keletas simbolinių bruožų, kaip atpažinti E. Kusturicos filmą
Pakaruokliai ar bent jau bandymas pasikarti. Gyvūnai, net keisčiausiose situacijose (zoofilijos motyvas filme „Pažadėk!“), religija, daug humoro ir kičo. Neapsieinama be skrydžio, pagarbos žymioms asmenybėms, kurios režisieriui išliko atminty, juos savo filmuose vaizduoja įvairiais būdai, kad ir anekdoto forma. Žmogiškos savybės, tokios kaip susitaikymas, blogiukai ir gėrienčiai paspaudžia vieni kitiems rankas ar susigiminiuoja. Dažnai galima pamatyti filmą filme, veikėjų pomėgiai geram kinui specialiai pavaizduojami. Kartais naudojama tam tikra simbolika ir tik ją supratus, galima įžvelgti, kai kurių dalykų esmę. Vestuvės – ryškus elementas, ir žinoma – čigonai ir muzika. Pastaroji visa permirkusi G. Bregovičiaus temperamentu ir muzikiniais sugebėjimais, dūdų orkestrai, kurie groja ir vestuvėse ir laidotuvėse, būgnai ir verksmingi Balkanų moterų balsai su periodiškai išgirstamu paties Bregovičiaus „opa opa“.
Visų galų meistras
Įdomu, ar įmanoma vienoje asmenybėje sutalpinti begales talentų, bet kalbant apie E. Kusturica, galima daryti išimtį. Muzikantas, režisierius, aktorius, humoristas, politikuojantis visuomenės veikėjas, scenaristas, dėstytojas, dizaineris ir miestelio meras.
Pirmiausia norisi papasakoti apie miestelį, kurio įkūrėjas ir yra Emiras Kusturica. Mažas miestelis Kustendorfas, netoli Belgrado, kuriame stovi 25 namai - ten gyvena Kusturicos šeima. Miestelis turi ypatingą dvasią, nes jo įkūrėjas yra pats Emiras, vien jo pavadinimas pažymi, kad jis priklauso charizmatiškajam režisieriui („Dorf“ – vokiškai „kaimas“, žodis „Kusten“ žymi patį savininką – E. Kusturicą). Ne veltui režisierius kuria tokias įspūdingas istorija, jis pats pasaulyje jaučiasi, kaip pasakų herojus, kuris užvaldė kažkieno žemes, įkūrė savo miestą ir tapo jo karaliumi. Realybėje istorija šiek tiek paprastesnė, bet nemažiau įspūdinga – Kusturica yra kaimelio meras ir jame kuria savo filmus bei rengia kūrybines stovyklas jauniesiems režisieriams ir menininkams.
Savam pasaulyje gyvenantis menininkas randa laiko ir muzikai. Jis turi savo grupę, pavadinimu „No Smoking Orchestra“ su cigarą dantyse laikančiu Kusturica priešakyje. Daug keliaujantis ir koncertuojantis su grupe bei kitais reikalais, jis tapo įkurto miestelio meru, savo pasaulio stebukladariu ir viso pasaulio gyventoju.
Vieno jo filmo pavadinimas - „Gyvenimas yra stebuklas“, tokią filosofiją ir gyvenimo būdą propaguoja pats režisierius. Pažiūrėjus bent vieną filmą, paklausius muzikos ar pasidomėjus Kusturicos biografija, galima tuo lengvai patikėti.
Lina Sabaitytė
