REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvoje daug kalbama apie be priežiūros paliktus emigrantų vaikus, esą daugelis tėvų nesusimąsto, kokią traumą patiria lengvabūdiškai seneliams palikti mažamečiai. Lietuviai.co.uk nusprendė pažvelgti į šią problemą iš kitos pusės. Kaip iš tiesų jaučiasi motinos, kurios dėl emigracijos yra priverstos palikti savo vaikus neribotam laikui? Keletas emigrančių istorijų.

Lietuvoje daug kalbama apie be priežiūros paliktus emigrantų vaikus, esą daugelis tėvų nesusimąsto, kokią traumą patiria lengvabūdiškai seneliams palikti mažamečiai. Lietuviai.co.uk nusprendė pažvelgti į šią problemą iš kitos pusės. Kaip iš tiesų jaučiasi motinos, kurios dėl emigracijos yra priverstos palikti savo vaikus neribotam laikui? Keletas emigrančių istorijų.

REKLAMA

Su vyru išvykome 1999 m. gruodžio 30 d., Naujųjų metų švęsti nebuvo kada, užgriuvo pernelyg didelės finansinės bėdos. Palikome vienuolikmetę dukrą ir šešiametį sūnų mano mamai, nes dėl nepritekliaus rizikavome visa šeima jau pavasarį atsidurti gatvėje. Tuo metu mums rodėsi, kad visas problemas išspręsime per pusmetį, užsidirbsime pakankamai pinigų ir grįšime, galvojome, kad šeši mėnesiai – tai labai ilgas laiko tarpas.

Kai dabar atsimenu, suprantu, kad buvome labai naivūs, mažai težinojome, ko emigrantui apskritai tikėtis ir kam pasiruošti. Nuvykome beveik kaip turistai, teturėdami keletą daiktų, išlipome iš autobuso ir net neįsivaizdavome, kur teks tąnakt nakvoti. Laimė, tuometiniai lietuviai vienas kitam buvo draugiškesni, svetingesni, autobuso vairuotojas davė keletą kontaktų, radome, kas mus priglobė nakčiai, o vėliau tie patys žmonės mums parūpino ir gyvenamąjį būstą. Vėlgi, apsistojome su kitomis dviem šeimomis viename kambaryje, visi buvome nelegalai, tais laikais tokia emigracijos pradžia tikriausiai buvo normali, nors dabar ir skamba kaip blogas sapnas.

REKLAMA
REKLAMA

Tad jei manęs paklaustumėte, ar gerai pasielgiau palikdama savo mažus vaikus, atsakyčiau, kad taip, tokiomis aplinkybėmis tai buvo vienintelis teisingas sprendimas. Juk ir įsikūrus dar pora mėnesių negalėjau rasti darbo, vyrui pavyko įsidarbinti kiek greičiau. Netrukome suprasti, kad per planuotą pusmetį neuždirbsime pakankamai, neuždirbsime ir per metus.

REKLAMA

Labai bijojau, kad su vaikais nenutrūktų ryšys, stengėmės dažnai skambinti į Lietuvą, susirašinėjome laiškais. Nepastebėjau, kad vaikams būtų likusi kokia ilgalaikė trauma, mokslai jiems sekėsi, bendravome artimai. Žinoma, didžiausia netektis yra atskirai praleistas laikas, to jau mums niekas nesugrąžins. Vaikus į Angliją gyventi atsivežėme 2002 m. Jaunėlis adaptavosi lengviau, dukrai paauglei buvo gerokai sunkiau priimti svetimą šalį, ji ne sykį prašėsi grįžti namo, į Lietuvą. Bet dabar, praėjus vienuolikai metų, visi esame laimingi, mūsų gyvenimas stabilus, vaikams patinka Anglijoje, dabar čia – mūsų namai, savo ateities su Lietuva nesiejame.

Esu dėkinga savo šeimai, už tai, kad padėjo ir palaikė sudėtingu metu. Juk buvo ir žmonių, piktai besistebinčių, esą kokia gi aš motina, kokia normali moteris paliktų savo vaikus? Džiaugiuosi, kad nesulaukiau kaltinimų iš savo pačios vaikų, jie supranta, kad taip teko pasielgti nenoromis, kaip sakoma, ne iš gero gyvenimo. Aišku, nelinkėčiau tokio išbandymo jokiai šeimai, šeima juk tam ir yra, kad palaikytų vienas kitą ir būtų kartu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų