Lietuva sparčiai artėja link šiukšliadėžės statuso, ypač gražiausios jos vietos - parkai, miškai, ežerai, upės. Paradoksas, tačiau bene didžiausia ekologine rykšte tampa pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjęs turizmas. Gal kas pamena, pernai dalinausi įspūdžiais iš baidarių žygio Merkiu. Tuomet mane sukrėtė “vaizdialis”, kuomet šalia manęs plaukęs jaunas, išsilavinęs, gerai uždirbantis žmogus, nekreipdamas jokio dėmesio nei į mane, nei į aplinkinius, ramia sąžine sumetė butelius ir maišelius į upę, o po kiek laiko stovyklavietę pavertė “mini Kariotiškėmis”.
Šiemet kažką panašaus teko patirti jau dviračių žygio metu važinėjant po Dzūkijos nacionalinį parką. Šįkart labiausiai pribloškė net ne pilnas šiukšlių miškas, o sakyčiau “lietuviškoji ekologija”, kuomet šiukšlės yra surenkamos į maišelį, o šis tvarkingai paguldomas prie kelio. Šalia pastarojo dar išrikiuojama plastikinių bambalių eilė. Ir tokia, “tvarkingai surūšiuota” atliekų procesija, nepatikėsit, nenutrūkstamai tęsiasi kilometrų kilometrus. Akivaizdu, kad šiukšles šalikelėje “tvarkingai” palikę poilsiautojai širdies gilumoje dar suvokia, kad šiukšlinimas nėra gerai, tačiau realizuoti iki galo misijos – nešiukšlinti, jau nebepajėgia.
Šiukšlintojų porūšiai
Drįstu tvirtinti, kad Lietuvoje taip ekologiją suprantančių tautiečių yra absoliuti dauguma. Jų suvokimas apie šiukšlinimą užsibaigia šiukšlių surinkimu į maišelį arba butelio numetimu į “natūraliai” atsipūtusių poilsiautojų suformuotą šiukšlių krūvą. Ir nors tokia “ekologija” apgailėtina, visgi tikiu, kad šie šiukšlintojai nebeviltiški. Tiesiog jų “susirūpinimas” aplinka nepakyla aukščiau savęs apsikuopimo. Nors palyginti su tais, kurie nesukdami galvos į kairę ir į dešinę švaistosi šiukšlėmis, tai jau progresas. Pastaruosius šiukšlintojus, kuriems taikytinas gal ir nelabai gražus, tačiau tikslus posakis: “kur š...ko, ten ir paliko”, laikau ekologiniais aborigenais, kurių jau niekas nebepakeis – nei policinės, nei moralinės priemonės. Skaudu tik tai, kad tokių beviltiškų šiukšlintojų nuošimtis Lietuvoje vis didėja. Jiems atsvara yra panašiai tapatūs keli procentai žmonių, sutvarkančių ne tik savo, bet ir pašalinių šiukšles. Deja, tokių ekologinių “šviesuolių” užtenka tik tiek, kad bent iš dalies neutralizuotų beviltiškųjų žalą, tuo tarpu Lietuvą šiukšliadėže verčia, anksčiau minėta pilkoji masė, kuri nors dar ir supranta, kad šiukšlinti yra blogai, tačiau jau nebepajėgia to nedaryti.
Ekologinis Talibanas?
Kokią gi matyčiau išeitį iš vis prastėjančios padėties? Pirma į galvą lendanti banali analogija “Karas keliuose”. Manau, kad reikia panašios visuotinės tęstinės nepakantumo akcijos prieš šiukšlintojus. Reikia drastiškų veiksmų, nes akivaizdu, kad ligšiolinės priemonės neduoda jokių rezultatų. Gal todėl, kad praktiškai Lietuvoje neįmanoma nubausti šiukšlintojo. Beje, ar žinote kiek kainuoja numesti tiesiog ant šaligatvio nuorūką ar saldainio popierėlį? Tokių baudų tiesiog nėra. Nėra ir baudžiančiųjų, nėra ir informacijos apie baudas. Abejoju, ar jei ant šiukšliadėžes rastumėte užrašą, jog ne vietoje numesta šiukšlė jums kainuos, be jokių kalbų, kaip Singapūre, tarkim mažiausiai 100 Lt, jūs drąsiai sriegtumėte nuorūką ant šaligatvio. Tačiau nei prevencinės informacijos apie baudas už šiukšlinimą, nei ekologinės informacijos, tokios kaip kaimyninėje Lenkijoje, jog bananai sunyksta per 6 mėnesius, popierius – per 2 metus, konservų dėžutė – per 90 metų, plastikinis butelis – per 200 metų, o stiklinis – kone per visą amžių, Lietuvoje ir su žiburiu nerasite. Kaip ir nepamatysite policininko, sudrausminančio šiukšlintoją. Kaip, deja, neretai nerasi ir pačios šiukšliadėžės.
Todėl Lietuvai reikia savotiško “ekologinio Talibano”, kuomet pavyzdžiui už viešą šiukšlinimą čia pat vietoj, kaip už narkotikų pardavinėjimą Afganistane, būtų ...nukertama ranka. Aišku, tokia viduramžiška bausmė, vargiai pritaikoma XXI amžiaus Lietuvoje, tačiau kažko šokiruojančio prieš šiukšlintojus reikia imtis, nes pastarieji tik iš pirmo žvilgsnio “nerimtais” veiksmais, iš esmės griauna ateinančių kartų gyvenimus. Todėl ir poveikio priemonės turi būti adekvačios nusikaltimui. Turbūt reikėtų, kad Policija internete šalia girtų vairuotojų duomenų skelbtų ir šiukšlintojų pavardes, o TV atsirastų laidos ir socialinės reklamos panašios į tas, kuomet laimingos šeimos akyse, pro mašinos langą drastiškai išlekia ir žūsta jų dukra.
Reiktų keisti ir baudų dydžius bei jų taikymo neišvengiamumą.
“Miegančioji gražuolė” – Aplinkos ministerija
Ir jei ekologinės nuovokos visuomenėje nebuvimą iš bėdos dar galima pateisinti bloga sovietmečio patirtimi, prastu aklėjimu, ar sistemų ir vertybių kaita, tai totalus valdžios abejingumas ekologijai yra niekuo nepateisinamas.
Kaip ir klausimas, kur dingsta biudžetiniai, o iš tiesų, iš mokesčių mokėtojų surinkti, šimtai tūkstančių litų, skirtų ekologinio švietimo programoms, akcijoms ir panašiems projektams? Vieša paslaptis, kad šie nemenki pinigai “nusėda” įvairias studijas rengiančių ir deja, jas pačias vienas kitam teskaitančių aplinkosaugininkų kišenėse. Ką visuomenė žino apie tokius darbus, kokia iš jų naudą ir praktinis pritaikymas, - klausimai, kurie atrodo domina tik klausiančiuosius. Deja, Lietuvoje Aplinkos ministerija be konkurencijos nugalėtų konkurse dėl pačios nykiausios, mažiausiai žinomos, menkiausiai informuojančios visuomenę, Vyriausybės žinybos titulo, o pati Lietuva “drąsiai” artėja link šiukšliadėžės statuso.
Algis Čaplikas, Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Liberalų ir centro sąjungos vicepirmininkas, buvęs Aplinkos ministras.
