Valstybinį jaunimo teatrą gruodį sudrebino “Geltonosios neūžaugos” premjera - žymaus šiuolaikinio Rusijos kino scenaristo Olego Danilovo komedija apie mūsų gyvenime pasitaikančias kryžkeles, staigius posūkius ir pasikeitimų troškulį ne tik surinko pilnas žiūrovų sales, bet ir sukėlė lietuviškos teatro kritikos atmetimo reakciją. “Omni Laiko” skaitytojams siūlome pokalbį su O. Danilovu.
Režisierius Kostas Smoriginas savo sugrįžimui į Jaunimo teatrą pasirinkęs pjesę apie amžiną tėvų ir vaikų problemą, kuri išsprendžiama netradiciniu meilės trikampiu, ir subūręs tikrą žvaigždžių komandą - aktorius Algirdą Latėną, Vidą Petkevičių, Dalią Storyk, Dalią Brenciūtę - tikriausiai tikėjosi tokios spalvingos reakcijos. Jaunimo teatro kvietimu Vilniuje svečiavosi ir “Geltonąją neūžaugą” žiūrėjo pats pjesės autorius Olegas Danilovas.
Nuo aštuntojo dešimtmečio sėkmingai pjeses ir kino scenarijus kuriantis menininkas (tarp jų pats O. Danilovas išskyrė pjeses “Tris rašome - du mintyse”, “Padovanok man mėnulio šviesą”, scenarijus filmams “Tu mano vienintelė”, “Viskas bus gerai”, “Izidi” ir šiuo metu TV serialui “Vilčių fabrikas” rašomą scenarijų) sutiko atsakyti į keletą klausimų.
Kokį įspūdį parsivežate į Maskvą apie paskutinį 2003 metų vakarą Vilniaus jaunimo teatre žiūrėtą “Geltonąją neūžaugą”?
Spektaklis man labai patiko ir visų pirma todėl, kad niekada neįdomu, kai teatre tiesmukai vaidinamas tekstas ir siužetas. Įdomu tik tada, kada pjesėje atrandama nauja, netikėta net autoriui gelmė. Ir aš manau, kad jūsų teatro “Geltonojoje neūžaugoje” tai pavyko, nes išėjo ne buitinė istorija su tik paviršiniu siužeto sluoksniu apie tai, kas ką myli, kas kam yra neištikimas, ar kas su kuo miega... Išlaikydamas šį siužetą teatras sugebėjo išreikšti ir ilgesį, vienatvę, skausmą, giluminius, gal net pasąmoninius šeimyninių santykių sunkumus. Galiu pasakyti, kad aš pats save po spektaklio labai pradėjau gerbti - dėl to, kad aš, pasirodo, sukūriau sudėtingą, filosofinį kūrinį, tapusį puikaus spektaklio pagrindu, kokio gal ir nesitikėjau išvysti važiuodamas į Vilnių.
Ar kurdamas šią pjesę galvojote apie ją kaip apie tekstą į masinį žiūrovą orientuotam, komerciškai sėkmingam spektakliui?
Suprantate, taip nebūna, negalima sukurti komercinio spektaklio arba pjesės. Bet kokiame kūrinyje, kuris atrodo komercinis, lyg ir sukurtas “plačiam vartotojų ratui”, galima aptikti jame įdėtą visą autoriau širdį ir tikėjimą, kad jis sukūrė didį meno kūrinį...
Vien šiaip užsimanius apskaičiuoti būsimo kūrinio komercinę sėkmę negalima. Taip nebūna. Bet kuris autorius iš pat pradžių privalo manyti, kad kuria didį meno kūrinį. Kitaip neįmanoma. Jei kūrinys nepatinka pačiam autoriui, tai tiesiog nepadoru savo kūrybą pristatyti publikai. Patikrinta sėkmės formulė - jei tau pačiam nepatinka tai, ką sukūrei, negali tikėtis, kad tai patiks ir kitiems. O dėl šios mano pjesės likimo - žinoma, širdies gilumoje aš tikėjau, kad man pavyks prasiskverbti į žmogaus sielos gelmes, sužinoti jo esmines paslaptis. Ir jei jau “Geltonoji neūžauga” sudomino tokį rimtą, gerbiamą Vilniaus jaunimo teatrą, vadinasi, man pavyko. Įvertino mano darbą ir jūsų publika, žmonės ne tik juokėsi - mačiau publikos reakciją - jie ir suklusdavo, ir įsiklausydavo būtent ten, kur reikia.
Vilniaus publika puikiai priėmė spektaklį. Deja, to negalima pasakyti apie mūsų teatro kritikus, kurie turėjo daug pretenzijų ir pastatymui, ir pačiai medžiagai. Ar jūsų nežeidžia toks paradoksas?
Kritikas irgi žmogus... Kai teatre gimsta geras spektaklis, kurį mėgsta žiūrovai - t.y. jie viską supranta, išgyvena kartu su aktoriais, žavisi, verkia, juokiasi, tada kritikui nebelieka ką daryti. Jis tampa nebereikalingas. Šiuo atveju kritikas instinktyviai junta arba net ir sąmoningai supranta, kad jis paprasčiausiai išstumiamas iš proceso, jam nebėra ką veikti, jis tampa tuo “trečiu atliekamu”, kaip sako rusai. Ne veltui kritika mėgsta perdėtai intelektualius, nerišlius kūrinius, į kuriuos patekę žiūrovai sėdi ir kankindamiesi bando suprasti, kas gi čia vyksta? Štai tada gali įbėgti kritikas ir prileisti tokios išprotautos miglos, taip paaiškindamas tai, ko kiti, o gal ir jis pats nesuprato, bet kaip profesionalas į šią meninę tuštumą jis visada gali įmontuoti tam tikrą koncepciją. O “Geltonojoje neūžaugoje” tiesiog viskas aišku - ir kritika tiesiog išsigąsta, patiria egzistencinio siaubo priepuolį.
Ar susilaukiate išpuolių iš Rusijos kritikų pusės?
Juos dažnai erzina, kaip publika priima mano pjeses ar scenarijų filmams. Pavyzdžiui, kai buvo pastatytas spektaklis Peterburgo Komedijos teatre pagal mano pjesę “Alchemikai”, publika tiesiog raitėsi iš juoko, o recenzijose kritikai rašė: “publika žvengė fiziologiniame lygmenyje”. Vadinasi, atėję į Komedijos teatrą žmonės juokiasi, o kritikai tai vertina vos ne kaip nusikaltimą... Juo labiau kad kritikas dažniausiai yra žmogus be atsakomybės - jei jis gerą spektaklį apšauks blogu, o po to paaiškės, kad jis suklydo - kritiko juk niekas už tai nenubaus. Pavyzdžiui, Amerikoje toks kritikas automatiškai prarastų savo statusą, jo rekomendacijomis niekas nebetikėtų. O Rusijoje ir pas jus, kaip supratau - prašom, nieko nebus, rašyk, kaip norisi ir kaip išeina.
Lietuvoje nėra aukštosios mokyklos, ruošiančios dramaturgus, scenaristus. Jūsų pjesės tekstas, be viso kito, žavi ir tuo, kaip profesionaliai jis yra sukonstruotas. Gal galite pasidalyti vadinamuoju “gerai padarytos” pjesės, scenarijaus receptu? Ar apskritai toks egzistuoja, kaip ir dramaturgo, scenaristo profesija?
Yra, prašom, visada mielai galiu visiems papasakoti apie tokį receptą. Norint, kad rašymas teatrui, kinui taptų profesija, reikia visų pirma įsisąmoninti, kad teatre dirba ne tekstas, o situacija. Pats savaime tekstas gali būti puikiai literatūriškai parašytas, bet statyti jo negalima, nes nėra net elementarių situacijų - kas ko iš ko nori ir kas kaip to siekia. Pats receptas arba visos geros pjesės taisyklės labai išsamiai ir paprastai buvo išdėstytos prieš 2000 su trupučiu metų Aristotelio “Poetikoje”. Ir tik atidžiai jas perskaičius ir suvokus bei laikantis šių taisyklių, gali kažkas pavykti rašant pjesę. Esminė ir pagrindinė dramaturgo taisyklė - žiūrovo teatro suvokimas ir pats žiūrovas per tuos tūkstantmečius visiškai nepakito. Tuo įsitikinti galima sulyginus Šekspyro - labai siužetišką, aiškiais priežastiniais ryšiais pagrįstą, ir Čechovo - atmosferinę, kalbamąją, lyg ir beveiksmę dramaturgiją. Abu dramaturgai iki šiol jaudina teatrą ir žiūrovus, nes jų abiejų pjesės turi geležinę konstrukciją - čia yra aiški seka konflikto, poelgių, priežastinių ryšių, viena iš kitos išplaukiančių situacijų.
Dramaturgijos kūrimo reikia labai rimtai mokytis ir labai rimtai mokyti. Man pasisekė su pedagogais - vienas iš jų žymus dramaturgas Ignatijus Dvoreckis, autorius andai garsios pjesės “Žmogus iš šalies”. Jis buvo tikras meistras, tobulai įvaldęs dramaturgo amatą geriausia to žodžio prasme. Be to, jis buvo ir tikras kūrėjas. Šiuo metu ir Rusijoje nėra kryptingai dramaturgus ruošiančios aukštosios mokyklos, išleidžiančios tokio masto kūrėjus, koks, pavyzdžiui, buvo Vampilovas. Tai dramaturgas, tapęs unikaliu dar sovietinio teatro reiškiniu. Nors jį vertino kaip naujo žodžio, atradimų teatre skleidėją, išties būdamas puikiu dramaturgu Vampilovas nieko nauja neišrado, o būtent grįžo prie to, ką dar prancūzai vadino “gerai padaryta pjese”, išplėsdamas ją gyvais, žmogiškais personažais, gilia, įdomia situacija.
“Geltonojoje neūžaugoje” net du mūsų teatro grandai Algirdas Latėnas ir Vidas Petkevičius kuria stulbinantį pagrindinio herojaus rašytojo Modesto personažą. Kokį herojų įsivaizdavote jūs, rašydamas pjesę, ir ar jis atitiko Vilniuje pamatytą personažą?
Geroje pjesėje turi būti herojus, kurio likimas prikaustytų žiūrovo dėmesį tas dvi sceninio veiksmo valandas. Aš niekada nerašau pjesės galvodamas apie konkretų aktorių. Turiu tik jo vidinį įsivaizdavimą, kurį labai tiksliai šiuo atveju atliepia Algirdo Latėno sukurtas personažas. Taip, jis jaudinantis, juokingas, jis vaikiškai naivus žmogus, bet už to slypi kažkas mums labai svarbaus. Teatre juk turime ne tik juoktis iš herojaus naivumo ir šiek tiek iš aukšto žiūrėti į šį juokingą žmogų. Mes turime pergyventi kartu su juo, jį užjausti, pamilti ir nuoširdžiai linkėti jam laimės.
Nežinau, kokiu būdu (aišku, pasitelkus aktorinio meno paslaptis), Algirdas Latėnas sugebėjo parodyti, kad jo herojus yra giliai padorus žmogus. Juk jo gyvenimo tragedija - tai padorumo tragedija. Būtent todėl, kad jis padorus, geras žmogus, jis ir kenčia. Žmogus, kuriam nepatogu, gaila, kaip jis sako, elgtis niekšiškai, kaip visi. Ir visas jo blaškymasis, išgyvenimai kyla iš to, kad jam visų gaila, juk visi jį supantys yra žmonės ir visi nusipelnė laimės. Jam tiesiog rūpi kitų žmonių likimai. Ką reiškia, kad jis bijo žmonos - būdamas fiziškai ir morališkai, net materialiai stipresnis, jis bijo ją įskaudinti, bijo, kad kitas žmogus dėl jo kentės, verks, kankinsis. Jo išgyvenimas, rūpinimasis kitais žmonėmis, o ne savimi priverčia tą naivų pigių romanų rašytoją pamilti. O čia ir yra pagrindinė spektaklio sėkmė - jei herojus būtų tik juokingas ir kvailokas, to būtų tikrai per maža.
Kalbėjosi Ingrida Daunoravičiūtė
