Statistika kartais paslepia esmę. Rašytojas Erichas Maria Remarque’as yra taikliai pasakęs, kad po sausais žuvusiųjų ir sužeistųjų kare skaičiais pranyksta asmeninės tragedijos ir žlugę gyvenimai. Politikoje skaičių poveikis dažnai būna toks pat.
Sekmadienį kaimyninėje Baltarusijoje įvyko referendumas dėl teisės prezidentui Aleksandrui Lukašenkai trečią kartą siekti valstybės vadovo posto ir rinkimai į parlamentą. Oficiali statistika paprasta - 90 proc. šalies piliečių dalyvavo rinkimuose, 77,3 proc. pritarė Konstitucijos keitimui ir išrinko į parlamentą lygiai 0 opozicijos atstovų. Demokratinių šalių stebėtojų ir nepriklausomų sociologinių tyrimų agentūrų dėka žinome ir kitokius skaičius. Bet visa tai tik lakoniškas matematinis šydas, slepiantis kur kas įdomesnį turinį.
Apsilankius Baltarusijoje apskritai ima kirbėti jausmas, kad čia vienokia išorė slepia visiškai kitokį turinį. Minskas, pradedant traukinių stotimi, baigiant gatvėmis ir skverais, gerai sutvarkytas, pakankamai modernus. Miesto širdyje žvilganti geležinkelio stotis dvelkia anaiptol ne sovietmečiu, o XXI amžiumi. Gatvėse nemažai jaukių kavinių, restoranų. Tačiau įėjęs į vidų jauti, kad kažkas ne taip. Tartum tokiai stočiai dar pati visuomenė nebūtų subrendusi. O išorišką kavinių jaukumą greitai sugriauna nemalonus aptarnavimas, primenantis, kad atsidūrei šalyje, kuri dar tik mokosi elementariausių laisvosios rinkos principų.
Toks išskirtinai paviršutiniškas grožis būdingas ir Baltarusijos politinei sistemai. Per sekmadienio balsavimą jis išsiliejo absurdiška politine parodija, kurią buvo galima regėti visur. Rinkimų apylinkės, įrengtos daugiausia mokyklose, virto miniatiūriniais pramogų ir prekybos centrais. Išvakarėse į juos sunkvežimiais gabentas alus, egzotiški vaisiai ir net kambarinės gėlės papuošti patalpas. Rinkimų dieną mokyklose veikė bufetai, grojo muzika, vyko moksleivių pasirodymai, koncertai. Prezidentas Aleksandras Lukašenka emocingai kalbėjo: “Siekėme padaryti viską, kad balsavimas žmonėms būtų tikra šventė”. Ir padarė - piliečiai gausiai ėjo į rinkimų apylinkes.
Atrodytų, kas gi čia bloga? Sklandūs, šventiški rinkimai, didelis aktyvumas, rūpestingas prezidentas. Galėtume daug ko pasimokyti iš kaimynų. Tačiau po įtartinai saldžia cukraus glazūra slepiamos neskanios, gerai apskaičiuotos machinacijos. Rinkimų apylinkės ne iš didelio prezidento gerumo buvo paverstos gyventojų traukos centrais. A. Lukašenkai reikėjo, kad į jas ateitų kuo daugiau žmonių. Ir net nebūtinai balsuoti. Tegu tik atsigerti pigaus alaus, už pusę kainos nusipirkti šviežių vaisių ar paklausyti, kaip dainuoja vaikai. Svarbiausia buvo sudaryti rinkėjų aktyvumo iliuziją, nes esant tuščioms rinkimų apylinkėms net ir didžiausiam naivuoliui būtų sunku įrodyti, kad ne mažiau kaip 50 proc. visų Baltarusijos piliečių referendume balsavo “už”.
Atidžiai stebint žmonių srautus rinkimų apylinkėse buvo galima nesunkiai nustatyti, kad iš visų ateinančiųjų daugiau nei trečdalis net nepažvelgdavo ton pusėn, kur vyko balsavimas. Jie eidavo tiesiai į bufetą ar prie laikinai įrengtos vaisių prekyvietės. O rinkimų komisijų darbuotojams, raginantiems kartu ir balsuoti, kartkartėmis būdavo atšaunama: “Kokia prasmė?”
Farsu dvelkė ir visų Baltarusijos televizijų programa. Per naujienų laidas buvo nuolat pabrėžiama, kad rinkimai vyksta kaip niekada sklandžiai, neužfiksuota “nė vieno” pažeidimo, tarptautiniai stebėtojai juos vertina išskirtinai teigiamai. Kalbinti ir patys “tarptautiniai stebėtojai”. Iš Rusijos, Kirgizijos, dar kartą iš Rusijos... Ypač įdomu buvo išgirsti “stebėtojo iš JAV” vertinimą. Jis teigė, kad prezidentas George’as W. Bushas turėtų pavydėti A. Lukašenkai “tokios didelės rinkėjų meilės”. Būtų labai keista, jei ne viena svarbi detalė - “stebėtojas iš JAV” visa tai pasakė kuo švariausia rusų kalba, o jo vardas ir pavardė buvo slaviški.
Televizijos reportažuose taip pat džiaugtasi, kad aktyviai balsuoja įvairios socialinės grupės: studentai, gamyklų darbininkai, kareiviai. Nepaminėta tik tai, ką pasakojo kone kas antras sutiktas baltarusis: universitetų vadovybė vertė studentus balsuoti iš anksto, grasindama pašalinti iš mokymo įstaigos ar bendrabučio. Panašiai elgtasi su gamyklų darbuotojais, kareiviais. Aukščiausias absurdo laipsnis pasiektas, kai žinių vedėja su dirbtiniu patosu informavo, jog aktyvus balsavimas vyko net ir ligoninių reanimacijos palatose.
Jokiu būdu negalima teigti, kad Baltarusijos balsavimo rezultatai buvo visiškai sufalsifikuoti. A. Lukašenką vis dar palaiko reikšminga dalis kaimyninės šalies piliečių. Tai daugiausia pensininkai, menką išsilavinimą turintys žmonės, kurie lengvai pasiduoda valstybės kontroliuojamų žiniasklaidos priemonių skleidžiamai propagandai. Jie daug kuo panašūs į Rolando Pakso rinkėjus ir lygiai taip pat emociškai prisirišę prie savo “meilės objekto”. Tačiau ši dalis tikrai nesudaro 77 nuošimčių visų rinkėjų, kurie sekmadienį neva pasakė “taip”.
Nuo 2002 metų sociologinių tyrimų agentūra “Baltijos tyrimai”, baltarusių “Novak Market Research” bei Nepriklausomas socialinių ir politinių studijų institutas Baltarusijoje atliko 25 visuomenės nuomonės apklausas. Jos visos parodė, kad mažiausiai 47 proc. baltarusių prieštarauja valstybės Konstitucijos keitimui, o jam pritaria ne daugiau kaip 30 proc. Šių metų rugpjūtį atliktas tyrimas rodė, kad pagrindinio šalies įstatymo keitimo priešininkų buvo dar daugiau. Ar galėjo žmonių nuomonė per mėnesį taip dramatiškai pasikeisti net ir veikiama nuolatinės propagandos? Be abejo, ne. Tai tik dar vienas gražus A. Lukašenkos politinis miražas. Deja, turbūt anaiptol ne paskutinis.
