- Laisvė nėra vien balsavimas per rinkimus, - tarė Martinas.
- Esi laisvas ir tada, kai turi daiktų, bet jie tavęs nevaldo.
Johnas Twelve’is Hawksas „Keliautojas“
Tarsi uraganas „Anatolijus“ ar išbadėjusių skėrių antplūdis, devintajame dešimtmetyje sukėlęs tikrą revoliuciją, į kasdienę buitį nenumaldomai įsiveržė seniau mums visiškai nežinomas ir svetimas daiktas – mobilusis telefonas. Jis sėkmingai išstūmė kažkada populiarius taksofonus, stacionarius telefonus ir, pasak prekybininkų, baigia iš rinkos išstumti pigius rankinius laikrodžius, grotuvus, fotoaparatus, filmavimo kameras.
Dar viena priklausomybė
Pagal įsigytų mobiliųjų telefono aparatų skaičių Lietuva užima trečiąją vietą Europoje. Prognozuojama, kad apie 2015 metus mobiliųjų telefonų vartotojų skaičius visame pasaulyje pasieks beveik penkis milijardus. Gaus, ūš pasaulis it laukinių bičių spiečius prieš audrą ir bendraus, draugaus visi iki užkimimo. Bet mobiliai. Pats savaime mobilusis telefonas nėra toks jau blogas išradimas, nors medikai it susitarę tvirtina, kad šis velnio daiktas spinduliuoja lyg Černobylio kaminas, ardo mūsų smegenėles ir jose augina vėžį.
Neva jis labiausiai kenkia vaikams, kurių galvos mažesnės už suaugusių žmonių moliūgus, todėl mažųjų galvose elektromagnetinė energija yra daug intensyvesnė nei suaugusiųjų. Nežinau, teisybė tai ar melas, bet tikrai žinau viena – visi tėveliai apginkluoja savo atžalas ryškiaspalviais mobiliukais ir šie, it maži robotukai spygčiodami įvairiausiais pyptonais, linksmai, tarsi papuoštos kalėdinės eglutės smagiai sau pūškuoja į darželį. Viskas dėl vaikų, viskas dėl jų saugumo ir kontrolės.
Kas, kur, kada ir su kuo? Šie kertiniai klausimai visada rūpėjo žmonijai. Atsakymų į juos iš tavęs gali pareikalauti įvairiose vietose, netradicinėse erdvėse: lifte, medyje, inkile, tualete. Visur tu privalai atsiliepti ir pasiaiškinti, ką veiki, kitaip kurių galų tu jį tampai visur su savimi?
Mobilieji telefonai paveikė ir šalies nusikalstamumo tendencijas: spaudos puslapiuose kiekvieną dieną mirgėte mirga pranešimai apie užpultus įvairių rasių, tautybių ir socialinių sluoksnių atstovus, kuriems pagrasinus daiktu, panašiu į pistoletą, buvo atimtas daiktas, primenantis telefoną. Bėda, bet ką darysi – tokia jau ta techninio progreso kaina. Visi nori būti mobilūs, net ir žemiausi visuomenės sluoksniai, net ir pats jų dugnas.
„Bendrovės „Rait” apklausos duomenimis, Lietuvoje šiuo metu apie 80-85 proc. gyventojų naudoja mobilųjį ryšį, o priklausančiųjų nuo jo daugėja.“ Citatos pabaiga. Pastebėjote: „priklausančiųjų nuo jo daugėja“, tarsi mes kalbėtume apie priklausomybę nuo tabako ar ugninio vandens. Košmaras. Visi mes nuo ko nors priklausomi: darbuotojai nuo šefų, vyrai nuo žmonų ir uošvių, vaikai nuo gimdytojų, žvejai nuo sliekų. Dabar dar ir nuo mobiliųjų.
Nuogas... be telefono
Šių metų tyrimai parodė, kad, mobiliajam telefonui tampant neatsiejama gyvenimo dalimi, 54 proc. lietuvių į klausimą, be kurio iš išvardytų dalykų jaustųsi nuogi, atsakė – be mobiliojo telefono?! Nuogi be apatinių jaustųsi tik 27 proc. apklaustųjų. Apskritai kam tie apatiniai, jie snobų išmonė, prisidengei mobiliuoju ir pirmyn. Tik va, kad ta spinduliuotė ten ko nors galutinai nenuspinduliuotų. Dar mažiau žmonių, net 65,10 proc., pasigenda laikrodžio, akinių ar piniginės. O kam tie akiniai ar piniginė? Perkant galima atsiskaityti ir mobiliuoju, o akliems išvis nėra ko slankioti gatvėmis, tegu tupi namie ir bendrauja su „mobiliakais”.
Rytais kiekvienas paauglys išėjęs į gatvę pirmiausia išsitraukia telefoną ir susirūpinusiu veidu tyrinėja jo turinį: nuo to priklauso visos dienos darbinė nuotaika. Jei ras žinučių – „cool”, jei ne – pirštai nervingai maigys rinkdami SMS žinutę su nepaprastai svarbiu, tiesiog hamletišku klausimu: „Ką tu veiki, nes aš tai nieko…” Aišku, paskui visi kažkur „varo”.
Štai susirūpinusi mergina, kuri nieko nepirkdama be krepšio vaikščioja po parduotuvę tarp eilių su ištiestu telefonu rankoje. Pagalvojau, gal tai navigacijos priemonė, GPS imtuvas, ir vargšelė tiesiog neranda išėjimo, tad nieko nelaukdamas pasiūlau jai savo paslaugas. Atsakymą istorija nutyli.
Arba štai lietui lyjant prie legendinės „brazilkos” visas purvinas, girtut girtutėlis subjektas, kiek primenantis žmogų, siūbuodamas it Fuko švytuoklė, mano didžiausiai nuostabai, įnirtingai maigo mobiliojo klavišus bandydamas susisiekti su likimo broliais gal jau paskutiniam, lemiamam skambučiui.
Nesupažindino su etiketu
Argi ne puikus būtų kokios nors telebendrovės reklaminis plakatas su rėksmingu užrašu: „Mes visuomet ryšio zonoje!“ Pasirodo, telefonui pakeičiant įprastą žadintuvą, jis tampa tuo paskutiniu daiktu, kuris paliečiamas prieš miegą. Jį paskutinį prieš miegą paliečia trečdalis apklaustų suaugusiųjų – 33 proc. ir 47,7 proc. jaunimo. Ne žmoną, ne draugę, ne sugyventinę, ne šunį, katę ar žiurkėną. Jį. Mobilųjį. Ne, nepagalvokit ko nors bloga, mobilieji – puikus išradimas. Atsiradus skubiam reikalui ar ištikus nelaimei tai nepamainomas dalykas; juk ir Holivudo filmuose aukštai kalnuose įvykus griūčiai alpinistas išdidžiai išsitraukia mobilųjį, tik, deja, su tradiciškai išsikrovusiais maitinimo elementais.
Ko norėt, tokie siužetiniai reikalavimai, kitu atveju filmas baigtųsi sulig pirmu klavišo paspaudimu. Tačiau dažnai taip nutinka ir realiame gyvenime. Bet negi tu, vargšas žmogau, šauksi, rėksi, kviesi pagalbą? Ne. Lauksi, kol pasikraus mobilusis.
Aprūpinusios visą šalies rinką mobiliaisiais telefonais, telebendrovės užmiršo supažindinti savo vartotojus su naudojimosi mobiliuoju telefonu etiketu. Juk nesunku parduodant telefonus pasiūlyti lankstinuką, kuriame būtų aiškiai išdėstyta, kad „yra vietų, kuriose tradiciškai laikomasi tylos, todėl mobilusis telefonas turėtų būti iš anksto išjungtas bažnyčioje, teatre, kino teatre, koncertų salėje, operoje, muziejuje, bibliotekoje, paskaitose, seminaruose, konferencijoje ir kitose panašiose vietose. Įkyrėti žmonėms naudojantis mobiliuoju telefonu, kur jie nori pabūti ramioje aplinkoje, labai nepagarbu. Prireikus galima išeiti į kitą vietą ir pasikalbėti. Svarbiausia yra efektyvus, aplinkinių neerzinantis ir jiems netrukdantis bendravimas.
Kiekvienas iš mūsų turi savo erdvę. Atsižvelgiant į kultūrą, erdvės samprata gali skirtis. Išsiauklėjęs žmogus kalbėti mobiliuoju telefonu visuomet ras atokesnę vietą, kur aplinkiniai nebus priversti klausyti jo pokalbio. Manoma, kad 3,5-6 metrai nuo arčiausiai esančio žmogaus yra tinkamas atstumas kalbėti.“ Citatos pabaiga.
Kas žinotina apie kotletus
2007 metais bendrovės „Omnitel“ atlikti tyrimai parodė: „Lietuvos gyventojai, kaip reta pasaulyje, mobiliojo telefono neišjungtų net... kankinami.“ Gūdžiais viduramžiais inkvizicija mūsų tautiečių dėka turėtų dirbti viršvalandžius. Bet kas gi vyksta realiame gyvenime? Štai apvalus vyrukas tepaluotomis ausimis šaukia gatvėje apie parduodamas golfuko duris, perplėšta sėdyne, kombinezonu vilkįs „kvadratinis“ vyras skubina tokį Antoškę kuo greičiau atvežti šiferį į statybas, būrelis paauglių atkakliai reikalauja, kad kažkoks „digimonas“ atneštų „bambalį“ alaus prie mokyklos tvoros. Nugirsti pokalbiai? Nieko panašaus.
Tiesiog, nori tu ar ne, esi priverstas dalyvauti visuotinėje tuštybės mugėje, kur kiekvienas stengiasi visa gerkle perrėkti vienas kitą, supažindindami aplinkinius su savo rūpesčiais ir problemomis. Greičiausiai jie net nenutuokia, kad aplinkiniams tai visiškai ne-į-do-mu.
Mielieji, nepliurpkime visa gerkle bet kur ir bet kada, gerbkime aplinkinius žmones ir gyvenimas nuskambės visais pyptonais. Nors kartais iš šalies pasiklausius galima gauti ir naudingos informacijos. Antai viena moterėlė kantriai spigiu, megafoniniu balsu savo brangiausiajam aiškina, kad kotletai šaldytuve, tik juos reikia įdėti į keptuvę ir „ant dujinės“ pašildyti. O aš, būdamas visiškas naivuolis, manydavau, kad kotletus galima rasti batų dėžėje, ar duoninėje, ir šveisdamas šaltus niekad nepagalvodavau, kad galima valgyti ir karštus. Ačiū tai supratingai moteriai. Dabar būsiu gudresnis. Na, nesakykit,vis dėlto geras daiktas yra tas mobilusis telefonas...
Arnoldas Šatrauskas
