„Atrodytų, ko jaudintis, juk ne mažiukas, o ir gyvens ne pas svetimus, o pas tėvą, bet vis vien baisu. Ypač dėl to, kad Lietuvoje gyvendama studijavau socialinius mokslus ir rašiau diplominį darbą apie tai, kas nutinka, kai mamoms išvykus į užsienį užsidirbti, jų vaikai lieka senelių ar globėjų priežiūroje. Be to, prieš išvykdama, dirbau su nusikaltusiais paaugliais, tarp kurių daugybė tokių, kurių mamos arba abu tėvai užsienyje. Tiek skaudžių istorijų prisiklausiau... Ir niekada net mintis nekilo, kad ir man taip gali atsitikti: vaikas – Lietuvoj, o aš užsienyje“, – sako Jolanta.
Kai po skyrybų ji nusprendė vykti į Angliją, buvo visiškai aišku, kad sūnus važiuos kartu. Moteris nenorėjo jo palikti net mėnesiui, o ir patį berniuką viliojo perspektyva gyventi ir mokytis Londone.
Atvykę jie apsigyveno vakarinėje Londono pusėje netoli Southallo, gana greitai surado vaikui mokyklą, kurią netrukus jis pradėjo lankyti.
„Jis gerai kalba angliškai. Priimant į mokyklą mokytojų komisija nustatė, kad gali eiti į tą pačią klasę, kaip kiti jo amžiaus mokiniai, nes dėl kalbos nėra jokių problemų. Jam mokytis nebuvo sunku, net juokėsi, kad būdamas devintoje klasėje, mokosi ketvirtos klasės matematikos.“
Mokykla turėjo gerą vardą. Pusę mokinių sudarė vietiniai anglai, kitą dalį atvykėliai, daugiausia lenkai. Berniukas greit pajuto, kad anglai, nors elgėsi mandagiai, draugauti nei su juo, nei su emigrantų iš Lenkijos vaikais nebuvo linkę. Jolantos sūnus dėl to tragedijos nedarė, tik kartais su bendraklasiais lenkais pasikalbėdavo, kad emigrantai čia nemėgstami.
Jolanta būtų likusi gyventi Southalle, tačiau negalėdama ten rasti darbo ir porą mėnesių pavažinėjusi į darbą Londono rytuose, nusprendė persikraustyti arčiau darbovietės ir išsinuomojo kambarį Leytonstone. Savivaldybėje padavė prašymą, kad vaikui surastų mokyklą, ir po poros savaičių jis atsidūrė naujoje vietoje. Mokytis čia buvo dar lengviau nei buvusioje mokykloje, tačiau berniukas neištvėrė nei poros mėnesių.
„Per Velykas jis buvo nuvažiavęs į Lietuvą atostogų, o grįžęs pareiškė, kad čia nebesimokys“, – Anglija.lt portalui pasakojo mama.
Jolanta prisiminė, kad jau prieš atostogas berniukas į mokyklą eidavo nenoriai ir skundėsi rasistiškai nusiteikusia mokytoja, kuri išskirtinai nemėgo jo ir jo draugo lenko, nes tik jie visoje klasėje buvo baltaodžiai – visi kiti tamsūs.
„Sūnus pasakojo, kad sykį per pamoką, pamatę, kad kiti vaikai tarpusavyje kalbasi, jis irgi pradėjo kalbėtis su suolo draugu iš Lenkijos, tai mokytoja juodu išvarė iš klasės, nors kitų besikalbančiųjų nebaudė. Gal ir dar kas nutiko, bet sūnus nenorėjo pasakoti, pasidarė labai uždaras. Ir išvažiavo nė vasaros atostogų nelaukęs, nors jau ir bilietus lėktuvui buvom nusipirkę.“
Motina įtaria, kad jos sūnus tapo paslėptos diskriminacijos dėl odos spalvos auka, nes ir iš kitų mamų yra girdėjusi, kad mokyklose, kur dominuoja tamsiaodžių rasės vaikai, atvykėliai iš Rytų Europos patiria ir panieką, ir patyčias. Jolanta pastebėjo, kad jos sūnus iki tol tolerantiškai atsiliepdavęs apie tamsiaodžius, pradėjo jų nemėgti. Jis ėmė skųstis, kad gatvėje jaučiasi nesaugiai, nes vaikštant su draugais lietuviais, kurių laikui einant susirado, juos apsupę bendraamžiai juodukai primygtinai siūlo narkotikų.
„Važiuojam į Lietuvą. Mūsų čia niekas nemėgsta, pastaruoju metu dažnai kartodavo jis“, – teigia Jolanta.
Moteris sako svarsčiusi, gal kartu su sūnumi ir jai grįžti į Lietuvą, tačiau nusprendė dar kurį laiką likti Londone.
„Sutikau moterų, kurios su panašia situacija susidūrusios, tai jos patarė neskubėti, sako, pamatysi, ateis ruduo ir vaikas vėl į Londoną užsimanys. Kaip teko girdėti, tokių atvejų, kai čia atsivežti paaugliai išvyksta atgal, bet po kiek laiko į Angliją grįžta, tikrai nemažai.“
Jolantos nuomone, sunkiausia vaikams, kai į svečią šalį juos atsiveži įžengusius į paauglystę, nes ir šiaip sudėtingą brendimo periodą dar labiau komplikuoja prisitaikymo prie naujos aplinkos sunkumai.
Ar teko susidurti su tokiomis problemomis? O gal girdėjai panašių istorijų? Pasidalink savo mintimis ir patirtimi žemiau esančiame komentarų skyriuje.
Zita Čepaitė
