Kremliaus dažnai skleidžiama propaganda, kuria patikėjo ir dalis Vakarų valstybių politikų bei piliečių, skelbia, kad prezidento Vladimiro Putino išpuolis prieš demokratijos daigus šalyje buvo neišvengiamas blogis, atnešęs Rusijai stabilumą bei ekonominį klestėjimą. Tiesa, žurnale „Foreign Affairs“ Michaelas McFaulas bei Kathryn Stoner-Weiss argumentuoja, kad situacija yra priešinga nei kad ją bando pavaizduoti Kremliaus klika. Pagrindinė analitikų įžvalga teigia, kad Rusijos laimėjimai demokratijos sąlygomis būtų buvę žymiai didesni nei kad yra dabar, t.y. vyraujant autoritariniam režimui arba, kaip Kremlius mėgsta jį vadinti, suvereniai demokratijai.
Dabartinio Kremliaus režimo pasakojama istorija yra labai paprasta: praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje prezidentu tapus Borisui Jelcinui, vyriausybė nevaldė padėties šalyje, ekonomika smuko, o eiliniai rusai kentėjo. 2000 metais, į Kremlių įžengus V. Putinui, situaciją esą pasikeitė ir į šalį grįžo stabilumas, ekonomika suklestėjo, o vidutinis rusas esą gyvena taip, kaip nėra gyvenęs niekada anksčiau. Teigiama, kad sumažėjusią politinę laisvę kompensavo ekonomikos augimas. Tad istorijos moralas paprastas: V. Putinas sumažino demokratijos šalyje, tačiau tai buvo būtina auka vardan stabilumo bei gerovės.
Šis naratyvas yra labai paprastas ir dauguma rusų, kaip pastebi autoriai, jau užkibo ant jo. Čia reikėtų pridurti, kad ant kabliuko pasimovė ne vien patys rusai, bet ir kai kurios Vakarų demokratijos. V. Putiną šiandien Rusijoje remia kone 80 proc. piliečių, o kone trečdalis jų būtų visai nieko prieš matyti V. Putiną prezidentu iki gyvos galvos. Paakintas tokios paramos, Kremliaus šeimininkas teigia, kad net po pasitraukimo iš prezidento posto išliks aktyvus Rusijos politiniame gyvenime – veikiausiai kaip ministras pirmininkas diriguojantis silpnam prezidentui, kurio postą veikiausiai užims įpėdiniu oficialiai įvardytas Dimitrijus Medvedevas. Neatmetama ir galimybė, kad V. Putinas po kurio laiko sugrįš ir į prezidento sostą. V. Putinas dažnai pristatomas kaip pavyzdys, paliudijantis, kad filosofo Francio Fukuyamos teorija apie istorijos pabaigą sužlugo ir liberali demokratija netapo dominuojančia valdymo forma. Kaip ir Kinijos lyderis Deng Xiaopinas V. Putinas laisvąją rinką įkomponavo į autoritarinį politinės valdžios modelį ir tapo rimtu galvos skausmu Vakarams.
Tiesa, M. McFaulas ir K. Stoner-Weiss argumentuoja, kad Kremliaus platinamas naratyvas yra visiškas melas ir demagogija. Jų nuomone, demokratijos iškilimas Rusijoje atsitiktinai sutapo su Sovietų sąjungos žlugimu, o imperijos griūtis savo ruožtu įtakojo ekonominį sunkmetį. Tad reikia pabrėžti, jog demokratija ekonominio nuosmukio jokiu būdu neįtakojo. Kitu atveju, autoritarizmo įsigalėjimas Rusijoje V. Putino eros metu atsitiktinai sutapo su ekonomikos augimu, įtakotu kylančių naftos kainų. Tačiau vėl gi reikia pabrėžti, kad autoritarizmas ekonomikos augimo teigiama linkme neįtakojo. Greičiausiai priešingai, autoritarizmas varžo Rusijos ekonomikos augimą ir demokratijos sąlygomis ekonominiai laimėjimai būtų žymiai didesni.
Rusijos termidoras
Demokratizacijos procesas Rusijoje prasidėjo dar prieš Sovietų sąjungos griūtį. Michailas Gorbačiovas, pradėjęs Pertvarką, įvykdė kelias reikšmingas reformas: renkant atstovus į dalį Sąjungos bei kai kurias vietines institucijas jau galiojo konkurencinių rinkimų principas, žiniasklaidoje padaugėjo žodžio laisvės, laisviau atsikvėpti galėjo ir pilietinės organizacijos bei asociacijos. Po 1991 metų Rusijoje ėmė vystytis pagrindiniai rinkiminės demokratijos atributai: laisvi rinkimai į Dūmą, prezidento postą bei daugelį regionų gubernatorių postų. Politinės partijos, atstovaujančios margam ideologijų spektrui, tarp jų ir komunizmui bei ultranacionalizmui, galėjo veikti laisvai. Kūrėsi ir nevyriausybinės organizacijos, daugėjo tiek elektroninės, tiek spausdintos žiniasklaidos, kurios nekontroliavo valstybė. Demokratijos egzistavimą įrodo ir faktas, kad B. Jelcinui komunistų iniciatyva dukart vos nepradėta apkaltos procedūra. Apkaltos V. Putinui tikriausiai net įsivaizduoti neverta, na nebent fantastinėje literatūroje. 1999 metais vykę Dūmos rinkimai, atspindėję gilų susiskaldymą politikų, regionų gubernatorių, oligarchų bei žiniasklaidos tarpe, tapo bene pačiais demokratiškiausiais per visą Rusijos istoriją.
M. McFaulas ir K. Stoner-Weiss pripažįsta, kad pats B. Jelcinas nebuvo tobulas demokratas: jis prastūmė konstituciją, kuri itin padidino prezidento galias Dūmos sąskaita, jis rinkimuose dalyvauti draudė ir kai kurioms partijoms bei atskiriems politikams. Būtent jis pradėjo du karus Čečėnijoje. Tad politinė sistema, kurią jis perdavė V. Putinui stokojo kelių esminių liberalios demokratijos aspektų. Tačiau, kad ir kaip bežiūrėtume, demokratijos B. Jelcino laikais buvo nepalyginamai daugiau nei V. Putino valdymo metu.
V. Putino kova su demokratija prasidėjo nuo nepriklausomos žiniasklaidos. Kai jis atėjo į valdžią, trys didieji televizijos kanalai buvo itin įtakingi politinėje arenoje – RTR, ORT bei NTV. V. Putinas užgrobė juos visus. RTR jau ir taip buvo valstybės nuosavybė, tad įvesti savą tvarką joje nebuvo itin sunku. ORT, televizijos, turėjusios tuo metu didžiausią žiūrovų auditoriją, kontrolę V. Putinas užsitikrino iš šalies išguidamas jos savininką Morisą Berezovskį. NTV savininkas Vladimiras Gusinskis mėgino kautis su Kremliumi, tačiau pralaimėjo ir, teismui pateikus suklastotus kaltinimus, prarado ne tik televizijos kanalą, bet ir dienraštį „Segodnia“ bei žurnalą „Itogi“. 2005 metais CEO bei RAO UES (Jungtinių Rusijos energijos sistemų) vadovas bei liberalios partijos „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ lyderis buvo priverstas atsisveikinti ir į Kremliui lojalių oligarchų rankas perleisti dar vieną televizijos kanalą REN-TV. Tad šiandien Kremlius kontroliuoja visus televizijos kanalus.
Tačiau klikai to negana ir šiuo metu aktyviai siekiama savo interesams pajungti ir elektroninę bei spausdintinę žiniasklaidą. Dauguma Rusijos nacionalinių dienraščių per pastaruosius keletą metų buvo parduoti su Kremliumi siejamiems oligarchams ir tik „Moscow weekly“ bei „Novaya gazeta“ dar gali būti pavadinti paskutiniais tikrai nepriklausomais spausdintinės spaudos šaltiniais. Kalbant apie radiją, vienintelė stotis „Ekho Moskvy“ yra nepriklausoma, tačiau net ir jos ateitis kelia didelių klausimų. Negana to, Rusija žurnalistams šiandien yra trečia pagal pavojingumą pasaulyje šalis. Rusiją šioje negarbingoje klasifikacijoje lenkia tik Irakas bei Kolumbija. Nuo 2000 metų organizacija „Reporteriai bei sienų“ suskaičiavo 21 žurnalisto nužudymą Rusijoje. Tarp jų ir Ana Politkovskaya – geriausia šalies nepriklausomos tiriamosios žurnalistikos atstovė.
V. Putinas taipogi sumažino ir regioninių vyriausybių autonomiją. Jis įtvirtino 7 supraregioninius vienetus, kuriuos dabar valdo buvę armijos generolai arba KGB karininkai. Šiems naujiems supraregioniniams vienetams atiduota ir jų teritorijoje esančių federalinių agentūrų kontrolė.
Reformuota ir Federacijos taryba, aukštesnieji Rusijos parlamento rūmai, iš kurių pašalinti išrinktieji federalinių vienetų valdytojai bei regioninių įstatymų leidybos organų vadovai, kuriems anksčiau vieta Federacijos taryboje buvo garantuota. Jie pakeisti V. Putino tvirtinamais atstovais. Galiausiai 2004 metais suduotas lemiamas smūgis Rusijos federalizmui – V. Putinas pareiškė, kad nuo šiol jis skirs regionų valdytojus. Toks sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad valdytojai neva taps labiau atskaitingi Kremliui ir dėl to veiks žymiai efektyviau. Nuo 2005 metų vasario nebuvo surengti ir rinkimai į regioninę vykdomąją valdžią.
Dūmos autonomija buvo pažabota. Pradedant 2003 metų gruodžio mėnesio rinkimais į Dūmą, Kremlius pradėjo naudotis savo rankose sukauptais politinės kovos resursais, tarp kurių didelę įtaką turėjo pavergta žiniasklaida, tam, kad užtikrintų sau nuolankiai „Vieningosios Rusijos“ partijai absoliučią daugumą įstatymų leidžiamojoje valdžioje ir paverstų ją tiesiog guminiu antspaudu prezidento įsakymams tvirtinti. Po 2003 metų rinkimų Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO) pirmąkart pareiškė, kad rinkimai Rusijoje buvo nedemokratiški. Kremliaus sprendimas buvo aiškus: per praėjusių metų pabaigoje vykusius Dūmos rinkimus ESBO stebėtojų misija apskritai buvo sužlugdyta – iš pradžių atsisakant įsileisti reikiamą skaičių stebėtojų, o po to dar delsiant jiems išduoti vizas.
Politinės partijos, nepaklususios Kremliui, buvo priverstos kentėti. Pagrindinės opozicinės partijos šiandien yra žymiai silpnesnės nei kad buvo dešimtajame dešimtmetyje. Opozicija net nepatenka į televiziją, o tuo tarpu ten karaliauja „Vieningoji Rusija“ bei kitos Kremliui lojalios partijos. Kai kurioms politinėms jėgoms kaip antai „Liaudies demokratinei sąjungai“ ar judėjimui „Kita Rusija“ neleista užsiregistruoti rinkimams. Kai kurios nepriklausomos partijos bei atskiri kandidatai dėl sufabrikuotų politinių priežasčių pašalinti iš rinkimų. Potencialiems nepriklausomų partijų rėmėjams grasinta sankcijomis. Kadaise turtingiausio Rusijos žmogaus bei naftos koncerno „Yukos“ savininko Michailo Chodorkovskio įkalinimas buvo ženklas kitiems turtuoliams: „Nedalyvaukite opozicinių partijų veikloje, nes nukentėsite taip pat arba dar baisiau nei atpirkimo ožiu pasirinktas M. Chodorkovskis“.
Savo antrosios kadencijos metu V. Putinas netgi nusprendė, kad nevyriausybinės organizacijos (NVO) gali tapti pavojumi jo autoritarinei valdymo sistemai. Buvo priimtas įstatymas, kuriuo remiantis Kremlius įgijo gausybę priemonių persekioti NVO, susilpninti jų įtaką, o pačias neparankiausias, kaltinant kišimusi į politiką, netgi uždaryti. Kad į visuomeninio gyvenimo paraštes išstumtų nepriklausomas NVO, Kremlius pats arba kitų rankomis įsijuosęs kūrė sau lojalias NVO.
Rusijoje nebetoleruojami ir masiniai susirinkimai (išskyrus tuos, kurie remia Kremlių). Tikriausiai prisimenate opozicinio judėjimo „Kita Rusija“, vadovaujamo buvusio pasaulio šachmatų čempiono Gario Kasparovo, mėginimus 2007 metų pavasarį surengti masinius susirinkimus Maskvoje bei Sankt Peterburge. Abu bandymai buvo išvaikyti smurtiniais tūkstančio policininkų veiksmais. Dalis į demonstraciją susirinkusių žmonių suimti – represijos, kurių Rusija neregėjo kone porą dešimtmečių.
2007 metų balandį, sakydamas metinę kalbą, V. Putinas priminė paranojiką nacionalistą, perspėjantį rusų tautą apie Vakarų sąmokslą pakirsti jo vadovaujamos valstybės suverenitetą. „Iš užsienio į mūsų šalį patenka vis daugiau pinigų, skirtų kištis į mūsų vidaus reikalus. Tikriausiai ne visiems patinka laipsniškas ir stabilus mūsų valstybės augimas. Kai kas nori grįžti į praeitį ir toliau vogti tiek iš žmonių, tiek iš valstybės, eikvoti gamtinius resursus ir atimti iš Rusijos politinę bei ekonominę nepriklausomybę“. Po šios kalbos sekė masiniai išpuoliai prieš nevyriausybines organizacijas: uždaryta ESBO misija Čečėnijoje, atliktos kratos Sorošo fonde bei Nacionaliniame demokratijos institute, o „Internews Russia“, nevyriausybinė organizacija, kovojanti už profesionalią žurnalistiką Rusijoje, buvo priverstą užsidaryti po to, kai jos vadovui buvo pareikšti kaltinimai pinigų iššvaistymu.
Taip V. Putino klika įtvirtino autoritarinį valdymą. Be to, buvo sustabdytos ir kitos reformos, kurios galėjo sustiprinti kitas valstybines institucijas, tarp kurių esminį vaidmenį vaidina teismai. Dabar teisinė sistema Rusijoje yra itin silpna ir tesimai greičiau tarnauja kaip dar vienas V. Putino valdžios įtvirtinimo įrankis. Tuo įsitikinti galima peržvelgus kovą dėl NTV televizijos ar M. Chodorkovskio bylą. Vienai iš M. Chodorkovskio advokačių Karinnai Moskalenko netgi buvo mėginta atimti teisę verstis advokato praktika.
Daugiau nereiškia geriau
Kai kurie politikos apžvalgininkai Rusijai mėgino klijuoti „valdomos“ arba „suverenios“ demokratijos etiketę. Jie teigia, kad demokratijos sumažėjimas padėjo užtikrinti stabilumą ir geresnį piliečių aprūpinimą. Putiniškasis mitas skelbia, kad dėka prezidento rusai šiandien gyvena saugiau ir geriau. 2007 metų Dūmos rinkimuose pagrindiniu „V. Putino plano“ aspektu tapo šūkis užtikrinti tvarką.
Tačiau reikia pripažinti, kad nors dešimtajame dešimtmetyje Rusiją kamavo nestabilumo periodas, ekonominis žlugimas bei revoliuciniai pokyčiai tiek politinėse, tiek ekonominėse institucijose, valstybė veikė taip pat, o gal net ir geriau nei šiandien, kai įtvirtintas sąlyginis stabilumas bei laipsniškas ekonomikos augimas.
Rusijos valstybės aparatas V. Putino valdymo laiku yra didesnis nei kada nors anksčiau. Valstybiniame sektoriuje dirbančių žmonių padaugėjo iki pusantro milijono. Rusijos kariuomenė turi daugiau pajėgų kautis Čečėnijoje, o kiti represiniai valstybės organai – policija, mokesčių inspekcija bei žvalgybos tarnybos – turi didesnius biudžetus nei prieš dešimtmetį. Kai kuriose sferose – pensijų mokėjime, algų išmokėjime valstybiniame sektoriuje dirbantiems žmonėms, kelių statyboje, išlaidose švietimui – valstybė šiandien iš tikro veikia geriau nei praėjusiame dešimtmetyje. Tačiau, jei turėsime omenyje spartų ekonomikos augimą ir finansavimo tam tikroms esminėms sritims augimą verta suklusti – Rusija atrodo itin prastai. Jei kalbėsime apie viešąjį saugumą, sveikatos apsaugą, korupciją bei nuosavybės teisių apsaugą, tai turėsime sutikti, kad situacija šalyje yra blogesnė nei prieš dešimtmetį.
Saugumas – viena iš kertinių viešųjų gerybių, kurias privalo teikti valstybė. Saugumas yra ir Putiniškojo mito atrama. Tačiau verta pastebėti, kad teroristinių išpuolių V. Putino valdymo metu padaugėjo. Dvi didžiausios teroristų atakos Rusijos istorijoje įvykdytos V. Putino prezidentavimo metu – „Nord-Ost“ tragedija 2002 metais Maskvoje, kai žuvo apie 300 rusų, ir Beslano mokyklos nelaimė, kuri pareikalavo pusės tūkstančio aukų.
Per antrąjį Čečėnijos karą, besitęsiantį jau aštuntus metus, žuvo žymiai daugiau karių bei civilių nei per pirmąją Rusijos invaziją, besitęsusią nuo 1994 iki 1996 metų. Negana to, Čečėnijos konfliktas kėsinasi destabilizuoti ir visą regioną.
Remiantis Rusijos Federaline statistikos tarnyba, V. Putino valdymo metu išaugo ir žmogžudysčių skaičius. „Anarchijos“ metais, 1995-1999-aisiais, per metus vidutiniškai buvo įvykdoma 30 200 žmogžudysčių. Tuo tarpu „tvarko metais“, t.y. nuo 2000 iki 2004 metų, šis rodiklis šoktelėjo iki 32 200. Ugnyje kasdien žūsta apie 40 rusų ir toks rodiklis yra kone dešimtkart didesnis nei Vakarų Europoje.
Sveikatos apsaugos sistema taipogi nepagerėjo. Nepaisant gausesnio Kremliaus iždo, sveikatos apsaugai skiriama mažiau pinigų. 1996-1999 metais šiam reikalui buvo skiriama 6,4 proc. BVP, o nuo 2000 iki 2005 metų BVP dalis, skiriama sveikatos apsaugai, sumažėjo iki 6 proc. Dėl mažėjančio gimstamumo ir didėjančio mirtingumo Rusijoje mažėja gyventojų. Situacija dar labiau pablogėjo po 1998 metų. Neužkrečiamos ligos tapo pagrindine mirčių priežastimi. 52 proc. rusų miršta nuo širdies bei kraujagyslių veiklos sutrikimų. Šis skaičius triskart didesnis nei analogiškas rodiklis JAV. Net dėl 18 proc. mirčių 25-54 metų vyrų tarpe kaltas yra alkoholizmas. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje per metus vienas suaugęs rusas suvartodavo
Be to, mažėja ir tarptautinis Rusijos ekonomikos konkurencingumas, verslo aplinkos skaidrumas bei auga korupcijos mastai. Rusijos smegenų centras INDEM teigia, kad per pastaruosius šešetą metų korupcija kilo kosminiais tempais. 2006 metais „Transparency International“, atsižvelgdama į korupcijos mastus, Rusijai skyrė vos 121 vietą tarp 163 valstybių. Rusija pateko į vieną gretą su tokiomis šalimis kaip Filipinai bei Ruanda. 2006 metais paskelbtame „Pasaulio ekonomikos forumo globalinio konkurencingumo indekse“ Rusija liko 62 vietoje tarp 125 reitinguotų valstybių. Naujai paskelbtame „Freedomhouse“ reitinge, kuriame matuojamos pilietinė bei pilietinės teisės, Rusija be jokių išlygų priskiriama represiniams režimams.
Nuosavybės teisių pažeidimai Rusijoje jau tapo nieko nestebinančia kasdienybe. V. Putinas ir jo Kremliaus bendrai, pasitelkę turimą politinę galią, inicijavo vertingiausio Rusijos turto perskirstymą. „Yukos“ užgrobimas bei perpardavimas valstybinei naftos kompanijai „Rosneft“ buvo tik ledkalnio viršūnė, kuri ne tik sumažino pelningiausios Rusijos naftos kompanijos vertę, bet ir sulėtino tiek vietinio, tiek užsienio kapitalo investicijas šalyje bei paskatino užsienio kapitalą bėgti iš Rusijos. Valstybinis spaudimas taipogi lėmė tai, kad naftos kompanijos „Sibneft“ savininkai privalėjo savo akcijas parduoti valstybiniam dujų monopolininkui „Gazprom“, o „Royal Dutch/Shell“ vėlgi „Gazprom“ naudai privalėjo atsisakyti pelningo projekto „Sachalinas-2“ Sibire. Tad tokie Kremliaus veiksmai pavertė kadaise konkurencinėmis sąlygomis klestėjusią naftos gavybos rinką valstybės dominuojama sfera ir sumažino šios ūkio šakos efektyvumą.
Likusios 3 privačios naftos kompanijos – „Lukoil“, TNK-BP bei „Surgutneftgaz“ – susiduria su didesniu ar mažesniu spaudimu parduoti akcijas Kremliui lojaliems oligarchams. Prisidengdamas šūkiu „Nacionaliniai čempionai“, V. Putinas panašius turto perskirstymus inicijavo ir aviacijoje, automobilių bei sunkiojoje pramonėje. Taikydamas nevienodus aplinkosauginius standartus, Kremlius šalies veja užsienio kapitalo naftos įmones. Užsienio partneriai išguiti iš dujų gavybos projekto „Štokman“ įgyvendinimo. Ne per seniausiai atsisakyta suteikti vizą didžiausiam investuotojui Rusijoje britui Williamui Browderiui. Pasaulio banko duomenys tik patvirtina, kad V. Putino valdymo metu korupcija suvešėjo, o teisinė valstybė pasmerkta pražūčiai. Praėjusį dešimtmetį būta ženklų, kad Rusija juda link teisinės valstybės pagrindinių principų įgyvendinimo.
Tad V. Putino mitas subliūkšta: valstybė daugelyje sferų ne tik kad neveikia geriau ir neteikia kokybiškesnių paslaugų, bet ir priešingai – darda žemyn.
Eurazijos tigras?
Antra V. Putino kito dalis skelbia, kad jo režimas sukūrė aplinką, kurioje ekonomika sparčiai suklestėjo. V. Putinui konsoliduojant valdžią, ekonomika augo vidutiniškai 6,7 procento – įspūdingi skaičiai, jei lyginsime su dešimtojo dešimtmečio ekonomine krize. Per paskutiniuosius 8 metus perteklinis biudžetas tapo norma, panaikinta užsienio skola, sukauptos gausios „kietosios valiutos“ atsargos, o infliacijos tempai yra ganėtinai maži. Akcijų rinka klesti, o tiesioginės užsienio investicijos, nors dar ir žymiai mažesnės nei kitose augančiose ekonomikose, taipogi pamažu auga. Teigiama, kad iš ekonominio augimo pelnosi ne tik oligarchai. Nuo 2000 metų realios disponuojamos pajamos auga kone 10 proc. per metus, išlaidos vartojimui ženkliai išaugo, nedarbas nuo 12 proc. 1999 metais sumažėjo iki 6 proc. 2006-aisiais. Skurde gyvenančių žmonių skaičius taip pat sumažėjo ženkliai – nuo 41 proc. 1999 metais iki 14 proc. 2006 metais. Tad rusai yra turtingesni nei kada nors anksčiau.
Tariama koreliacija tarp demokratijos bei ekonominio nuosmukio dešimtajame dešimtmetyje bei koreliacija tarp autoritarizmo įsigalėjimo bei ekonominio augimo suteikia V. Putinui puikų pretekstą pateisinti nepriklausomos žiniasklaidos sunaikinimą, gubernatorių rinkimų panaikinimą bei žmonių teises ginančių grupių uždarymą. Tiesa, teksto autoriai teigia, kad koreliacija tarp autoritarizmo ir ekonominio augimo kelia daug įtarimų.
Tiesa, dešimtasis dešimtmetis buvo tikras ekonomikos sunkmetis. Po formalaus Rusijos nepriklausomybės paskelbimo 1991 metų gruodį, BVP nuolat smuko. Tiesa, teigiama, kad BVP nuosmukis yra kiek pervertinamas, nes šalyje vis dėlto automobilių buvo perkama tiek, kiek niekada anksčiau, pakilo ir elektros energijos suvartojimas, o daugumoje Rusijos miestų virė tikras gyvenamųjų namų statybos bumas. Tiesa, Rusija negalėjo pasigirti užsienio investicijomis, augo nedarbas, o 1998 metais, ekonominei krizei pasiekus apogėjų, skurde gyvenančiųjų padaugėjo net iki 40 proc.
Tačiau demokratijos dėl ekonominio nuosmukio kaltinti nereikėtų. Ekonominis Rusijos nuosmukis prasidėjo dar Sovietų sąjungos laikais, kai apie jokią demokratiją nebuvo nė kalbos. Po sąjungos žlugimo iškilus 15 naujų valstybių, buvo sutraukyti egzistavę prekybos tinklais, o po nepriklausomybės paskelbimo Rusija kurį laiką net nekontroliavo savo valiutos spausdinimo. Nei tikra demokratija, nei autoritarinis režimas nebūtų pajėgęs susitvarkyti su šia ekonomine krize.
Be to, ekonominis sunkmetis po komunizmo žlugimo nekamavo vien Rusijos, jis buvo jaučiamas ir kitose buvusiose Rytų bloko šalyse. Tad B. Jelcinas pateko į nepavydėtiną situaciją ir neišvengiamai turėjo griebtis kainų bei prekybos liberalizavimo, makroekonominės stabilizacijos bei, savaime suprantama, privatizacijos. Perėjimo prie rinkos ekonomikos laipsnis bei sparta postkomunistinėje erdvėje skyrėsi priklausomai nuo valstybės, tačiau net ir lyderiai, kurie buvo itin priešiški kapitalizmui, buvo priversti įgyvendinti tam tikras rinkos reformas. Išgyvenančios perėjimą prie rinkos ekonomikos, valstybės susidūrė su neišvengiamu ekonominiu nuosmukiu, tačiau palaipsniui, reformas įgyvendinant, gerėjo ir ekonominė padėtis. Rusijos ekonomika veikė ta pačia trajektorija ir ji nepriklausė nuo režimo tipo. Rusijos ekonominė krizė buvo gilesnė nei daugelyje kitų posovietinių valstybių, tačiau to priežastis akivaizdi – komunistinis palikimas šią šalį slėgė labiausia.
Po komunizmo žlugimo Rusijos politiniam elitui atsivėrė įvairios politikos galimybės rinktis būdą ir greitį įgyvendinant būtiniausias ekonomines reformas. Tačiau galiausiai buvo apsistota ties dviem kraštutinumais – šoko terapija, kuri reiškia darymą visko ir iš karto, bei palaipsnės reformos, kai viskas būtų daroma nuosekliai ir iš lėto. Nuo 1992 iki 1998 metų Rusijos ekonomikos politika šuoliavo nuo vieno prie kito kraštutinumo daugiausia dėl to, kad pati Rusijos visuomenė nesutarė, koks geriausias reformų įgyvendinimo kelias.
Kadangi Rusijos demokratinės institucijos leido šiems ideologiniams debatams pasireikšti politinėje erdvėje, tai ekonominės reformos buvo kiek pristabdomos, o tai savo ruožtu kiek lėtino augimą. Paskelbus nepriklausomybę priimta konstitucija Centrinio banko kontrolę suteikė vyriausybei, o tai savo ruožtu lėmė infliacijos tempų augimą. Naujoje, 1993 metais priimtoje konstitucijoje, ši klaida ištaisyta ir Centriniam bankui suteikta daugiau autonomijos. Tačiau konstitucijoje vis dėlto buvo garantuotas lemiamas parlamento vaidmuo formuojant biudžetą, o tai atlydėjo prie milžiniško biudžeto deficito. Deficitą buvo bandoma kompensuoti leidžiant vyriausybės obligacijas bei imant paskolas iš užsienio. Tokia taktika veikė esant aukštoms naftos kainoms, tačiau 1997-1998 metais smarkiai kritus „juodojo aukso“ kainoms, Rusijos vyriausybė 1998 metų rugpjūtį atsidūrė ant bankroto ribos. Visų pirma vyriausybė buvo priversta smarkiai devalvuoti rublį, kad būtų sumažinti valstybės įsiskolinimai tiek vidaus, tiek užsienio kreditoriams.
Finansinis krachas nulėmė tolimesnę ekonominių reformų kryptį. Už finansinę krizę atsakinga liberalų vyriausybė buvo priversta traukti, o kadangi demokratija Rusijoje dar veikė, tai B. Jeltsinas premjeru patvirtino centro-kairiųjų pažiūrų politiko Jevgenijaus Primakovo ministrų kabinetą. Vicepremjeru, atsakingu už ekonominius reikalus, J. Primakovo vyriausybėje buvo paskirtas Komunistų partijos lyderis. Naujoji vyriausybė turėjo įgyvendinti fiskalinę drausmę, nes pinigų skolinti rusams jau nebenorėjo niekas. Tad šie „socialistai“ sumažino vyriausybės išlaidas ir sumažino vyriausybės rolę ekonomikoje. Pridėjus rublio devalvaciją, kuri sumažino importą, tačiau ženkliai padidino Rusijos eksportą, ekonominės drausmės politika sukūrė palankias sąlygas ekonomikos augimui. Visa tai buvo 1999 metais – prieš pat į areną įžengiant V. Putinui.
Pirmiausia kaip ministras pirmininkas, o vėliau kaip prezidentas V. Putinas pasinaudojo J. Primakovo ekonominės politikos dividendais. Po 1999 metų gruodį vykusių Dūmos rinkimų už reformas pasisakančios politinės jėgos pirmąkart Rusijos istorijoje sugebėjo priimti subalansuotą biudžetą. Bendradarbiaudama su parlamentu, V. Putino vyriausybė priėmė kelias dar B. Jelcino laikais numatytas reformas: sumažino pajamų mokestį iki 13 proc., sumažino pelno mokestį nuo 35 iki 24 proc., priėmė naują žemės įstatymą, naują teisyną.
V. Putinui tikra laimės valanda išaušo, kai pasaulinėje rinkoje ėmė kilti naftos kainos. Pasaulinės naftos kainos palaipsniui augti pradėjo nuo 1998 metų, po to 2000-2002 metais kiek smuktelėjo ir nuo to laiko vėl stabiliai kyla bei siekia 100 JAV dolerių už barelį. Ekonomistai nenuilsdami diskutuoja, kiek gi energetinių išteklių kainos prisidėjo prie Rusijos ekonomikos augimo. Tačiau kiek bediskutuotum, atsakymas yra aiškus – itin ženkliais. Autokratinės tendencijos Rusijoje jokiu būdu neįtakojo pasaulinių naftos bei dujų kainų augimo. Greičiau atvirkščiai – energetinių išteklių kainų augimas įgalino Rusijoje įsitvirtinti autoritarinį režimą. Kremliaus iždą pripildžius iš prekybos „juoduoju auksu“ gautais pinigais, V. Putinas galėjo imti žygių nukariauti nepriklausomus politinės galios šaltinius, o pats Kremlius turėjo mažiau pagrindo baimintis, kad tokios kompanijos kaip „Yukos“ užgrobimas neigiamai atsilieps ekonominei raidai.
Jei ir yra koks priežastinis sąryšis tarp autoritarizmo bei ekonomikos Rusijoje, tai jis yra tik neigiamas. Autokratinė sistema išaugino didesnę korupciją ir pagausino nuosavybės teisių pažeidimus. Visa tai, kaip rodo Pasaulio banko bei Europos rekonstrukcijos bei plėtros banko analizės, ilgalaikėje perspektyvoje sumažina ekonomikos augimą. Energetikos sektorius iš privačių rankų perduodamas į neefektyvią valstybės globą: 2004 metais privačios kompanijos išgaudavo 90 proc. naftos, o dabar jau tik apie 60 procentų. Nacionalizacija sumenkino kompanijų efektyvumą bei sulėtino tiek vietines, tiek užsienio kapitalo investicijas. „Yukos“ iki M. Chodorkovskio arešto buvo pati skaidriausia ir sėkmingiausia Rusijos kompanija, kurios vertė šiandieninėse sąlygose siektų 100 mlrd. dolerių. Tačiau „Yukos“ turto perskirstymas sumažino akcijų vertę šimtais milijonų dolerių, o naftos gavybos tempai taipogi smuko. Panašus likimas ištiko ir „Sibneft“ kompaniją. Dujų monopolininkas „Gazprom“ veikia žemiau rinkos lūkesčių. Priežastis aiški – Rusijos valstybinėms energetinius išteklius kontroliuojančioms kompanijos rūpi ne tiek pelno maksimizavimas, kiek politiniai tikslai.
Bene ryškiausiai V. Putino autokratijos žala atsiskleidžia Rusijos ekonomiką lyginant su kitomis regiono valstybėmis. Netikėta, tačiau augimo tempai V. Putino valdymo metu Rusijoje yra lėtesni nei kitų posovietinių valstybių vidurkis. 2000 metais, kai V. Putinas atėjo į valdžią, Rusijos ekonomika buvo antra sparčiausiai auganti po dujomis turtingo Turkmėnistano. Tačiau 2005 metais Rusija nusmuko net į 13 vietą į priekį praleisdama Ukrainą bei Kirgiziją, kurios atsigavo po „spalvotųjų revoliucijų“. Tarp 1999-2006 metų Rusija rikiuojasi tik 9 vietoje iš 15 posovietinių respublikų pagal vidutinį augimą.
Dabar galima tik spėlioti, kaip sparčiai Rusija būtų augusi, jei valstybėje būtų įsitvirtinusi demokratinė valdymo sistema. Stiprios institucijos su išvystytais atskaitomybės mechanizmais, tikra opozicija, nepriklausoma žiniasklaida, nepriklausoma teismų sistema, į kurios veiklą nesikištų Kremlius, tikriausiai būtų padėjusi pažaboti korupciją ir apsaugoti nuosavybės teises, o tai savo ruožtu būtų paskatinęs investicijas bei ekonomikos augimą. Taip, Rusijos ekonomika šiandien veikia gerai, bet tikrai ne dėl V. Putino sumontuotos „suverenios demokratijos“ sistemos.
Angolos modelis
Kremliaus politikai bei jų viešųjų ryšių specialistai dažnai kaip pavyzdį pateikia Kiniją, kuri sugebėjo suderinti autokratinė režimą bei rinkos ekonomiką ir kasmet išlaiko didesnį nei 10 proc. augimo tempą. Kinija taipogi yra pasaulinė galybė – pavyzdys, kuriuo nori sekti Kremliaus klika. Rusija nori sekti Kinija ir sėkmingai sukergti autoritarinę politinę sistemą su rinkos ekonomika.
Tačiau kaip pavyzdį pasirinkusi Kiniją, o ne JAV, Vokietiją ar net Portugaliją, Rusija nusistato žymiai mažesnę kartelę. Nereikia pamiršti, kad Kinija vis dar yra daugiausiai agrarinė valstybė, kurios BVP vienam gyventojui siekia vos 2000 dolerių – trečdalis analogiško Rusijos rodiklio ir 1/15 Vokietijos BVP vienam gyventojui. Be to, ekonominio augimo užtikrinimas esant autoritarinei politinei sistemai pasaulyje greičiau yra išimtis nei sektina taisyklė. Kiekvienai Kinijai galime priešpastatyti Kongo demokratinės respublikos krachą, kiekvienam autoritariniams Singapūrui – Mianmaro karinės chuntos nešamas nelaimes, kiekvienai Pietų Korėjai – Šiaurės Korėją. Ekonominėse lenktynės autokratiniai režimai yra tiek sparčiai šokuojantys zuikiai, tiek iš vietos nepajudančios sraigės. Tuo tarpu demokratijos yra vėžliai – lėtesnės, tačiau žymiai užtikrinčiau siekiančios užsibrėžto tikslo. Jei paimsime vidurkį, tai demokratijos bei autokratijos besivystančiame pasaulyje patyrė vienodus augimo tempus per paskutiniuosius keletą dešimtmečių. Tačiau kaina, kaip to pasiekta, skiriasi nepalyginamai.
Rusijos ekonomika ir toliau augs palaikoma aukštų energetinių išteklių kainų, tačiau autokratinis režimas uždės apynasrį ekonominiam augimui. Todėl rusai taps turtingesni, tačiau praras galimybę tapti dar turtingesniais demokratijos sąlygomis.
Kremlius kalba apie naujos Kinijos kūrimą, tačiau Rusijos kelias kiek labiau primena ne Kiniją, o Angolą – valstybę, itin priklausančią nuo aukštų energetinių išteklių kainų ir kentėjusią ekonominį sunkmetį, kai tos kainos buvo žemos. Be to, abi valstybės turi vadovus, kurie labiau susirūpinę savo valdžios išlaikymu bei iš prekybos nafta gaunamų pajamų kontrole nei viešųjų gėrybių bei paslaugų tiekimu nuolat persekiojamai visuomenei. Deja Angolos prezidento Jose Eduardo dos Santoso pavyzdys rodo, kad net prastai veikiančios autokratijos gali išlikti itin ilgai. Šis lyderis Angolą valdo jau tris dešimtmečius.
