Gruodžio pradžioje V. Putinas, aplinkui tvyrant apsimestinei nuostabai, patvirtino, kad dalyvaus 2024 m. kovą vyksiančiuose Rusijos Federacijos prezidento rinkimuose. Tiesa, V. Putinas „ne pats“ sugalvojo žengti šį žingsnį, to jo paprašė Rusijos kariuomenės pulkininkas Artiomas Žoga.
„Neslėpsiu, skirtingais laikotarpiais turėjau įvairių minčių. Bet dabar jūs teisus, dabar toks laikas, kai reikia priimti sprendimą. Aš kandidatuosiu į prezidentus“, – į A. Žogos prašymą atsakė V. Putinas, stengdamasis atrodyti nustebęs.
Iškart žino, kaip baigsis rinkimai
Aišku, Kremliaus V. Putino žodžiai nė kiek nenustebino, nes rinkimams jo svita ruošiasi jau seniai. Štai V. Putino dešinioji ranka Dmitrijus Peskovas dar rugpjūčio pradžioje pareiškė, kad V. Putinas rinkimus laimės „daugiau nei 90 proc. balsų“.
„Mūsų prezidento rinkimai – tai ne visai demokratija, o labiau brangiai kainuojanti biurokratija. Putinas kitais metais bus perrinktas su daugiau nei 90 proc. balsų“, – interviu „The New York Times“ pareiškė D. Peskovas.
Tiesa, jis netrukus išsiginė šių žodžių, apkaltindamas žiniasklaidos priemonę „iškreipus jo žodžius“.
Putino apsisprendimą dalyvauti rinkimuose išjuokė ir Baltieji rūmai, kurių atstovas Johnas Kirby sakė: „Ką gi, tai bus nepakartojamos žirgų lenktynės, ar ne?“
Jau paruošė ir oponentus
Realios opozicijos Rusijoje nebėra jau ne vienerius metus. Kremlius pasirūpino, kad aršiausi V. Putino režimo kritikai – Aleksejus Navalnas, Vladimiras Kara-Murza, Ilja Jašinas ir kiti – ilgiems metams atsidurtų už grotų. A. Navalnas net laikomas dingusiu.
Tačiau Kremlius tiki, jei ne demokratija, tai bent jos spektakliu. Dar iki V. Putinui apsiskelbiant kandidatu, viešoje erdvėje iškilo du galimi jo „konkurentai“. Viena jų – trijų vaikų motina, 40-metė žurnalistė iš Tverės srities Jekaterina Duncova. Ji deklaruoja tikinti demokratinėmis vertybėmis.
„Kodėl aš priėmiau šį sprendimą? Myliu mūsų šalį, noriu, kad Rusija būtų klestinti demokratinė ir taiki valstybė. Tačiau dabar mūsų šalis juda visiškai kita kryptimi“, – lapkričio 23 d. socialiniuose tinkluose rašė J. Duncova.
Tiesa, būsima kandidatė sulaukia kritikos esanti Kremliaus statytinė, nes nepriklauso antiputiniškam judėjimui ir nepritaria nei išsibarsčiusios opozicijos vienijimui, nei rinkimų boikotui. Nepaisant to, prieš pat Naujuosius Kremlius uždraudė J. Duncovai kandidatuoti, jos dokumentuose „radę neatitikimų“.
Kitas spektaklio aktorius – Kremliaus palaimintas režimo „kritikas“ Grigorijus Javlinskis. Rusijos opozicinės partijos „Jabloko“ įkūrėjas G. Javlinskis, paskelbdamas, kad kandidatuos į prezidentus, pasisakė už paliaubas Ukrainoje, taip siekdamas atsiriboti nuo V. Putino ir suteikti balsą paliaubas remiantiems rusams.
Tačiau JAV Karo studijų instituto analitikai mano, kad palaimindamas tokį kandidatą Kremlius bando išsaugoti savo rinkimų teisėtumo iliuziją ir sumenkintų galimą paramą paliauboms Ukrainoje.
Rusų pareigūnai gruodžio pabaigoje pranešė, kad iš viso šešiolika kandidatų pateikė paraiškas dalyvauti kitais metais vyksiančiuose Rusijos prezidento rinkimuose.
Savo ruožtu V. Putiną ir Kremliaus teatrą puikiai pažįstantis buvęs rusų oligarchas, o dabar disidentas Michailas Chodorkovskis įspėja, kad rinkimuose V. Putinas nebus nuverstas – režimo, jo supratimu, nepakeis nei balsavimo urnos, nei taikūs protestai.
Smūgis Rusijos ekonomikai
Ekspertų verdiktas dar šešeriems V. Putino metams valdžioje: jis ir toliau gręšis tolyn nuo Vakarų, bus pasirengęs daryti viską, kad pasiektų pergalę Ukrainoje, tačiau tai turės žalingų pasekmių Rusijos ekonomikai.
Pasak Rusijos politikos analitiko Konstantino Kalačiovo, V. Putino valdymas penktojoje kadencijoje ir toliau bus paremtas konfrontacija su Vakarais. O esminiai jo rinkimų kampanijos komponentai bus šalies bauginimas, kad JAV bando sunaikinti tradicinę rusų šeimą, tikėjimą ir nacionalinį pasididžiavimą.
Akivaizdu, kad Rusijoje bus dar labiau ribojamos žmogaus teisės. Jau dabar Rusija vis garsiau kalba apie abortų ribojimą, o LGBT judėjimą paskelbė „ekstremistiniu“ ir jį išvis uždraudė. Tačiau tarptautinės krizių grupės vyresnysis analitikas Olegas Ignatovas tikina, kad dabar „Kremlius nusprendė paspausti gazą“.
Vis dėlto didžiausias išbandymas penktojoje V. Putino kadencijoje teks šalies ekonomikai. Viena vertus, prognozės palankios: į pramonę investuotos milžiniškos pinigų sumos, gamyklos dirba ištisą parą, atlyginimai auga, o ekspertų prognozės teigia, kad BVP augimas Rusijoje iki 2023 m. pabaigos bus didesnis nei 3,5 proc., t. y. didesnis nei Vakarų šalyse.
Tačiau sėkmingas perėjimas prie karo ekonomikos kelia ilgalaikę riziką Kremliui. Karui reikia vis daugiau išteklių, o karinės išlaidos viršijo išlaidas socialinėms reikmėms.
Karui pasibaigus, karinė paklausa kris, prireiks laiko ekonomikai atkurti, o sankcijos išliks, ir tai sukels struktūrinį šoką, rašo „Carnegie“ Rusijos ir Eurazijos centro nenuolatinė mokslininkė Aleksandra Prokopenko.
„Ekonomikos perkaitimas šiandien – o 3,5 proc. augimas padvigubėjus darbo užmokesčiui ir 80 proc. pajėgumų panaudojimas neabejotinai yra perkaitimas – yra išskaičiavimas iš ateities. Nes recesijos po perkaitimo paprastai būna skausmingesnės, o blogų sprendimų jau priimta tiek daug, kad geriems beveik nelieka vietos“, – rašė A. Prokopenko.
Neramumai šalies viduje
Matyti, kad V. Putinas taip ir nesugebėjo pasiekti savo tikslų beveik dvejus metus trunkančiame kare su Ukraina. Bet karas tebesitęsia. Akivaizdu, kad V. Putinas bando laimėti laiko ir palaipsniui išeikvoti Ukrainos išteklius, kol Vakarai trypčioja dėl paramos jai. Tačiau užsitęsęs karas didina įtampą šalies viduje.
Tatjana Stanovaja iš „Carnegie“ Rusijos ir Eurazijos centro atkreipė dėmesį į didėjantį atotrūkį tarp Kremliaus technokratų, užimančių aukščiausius administracinius postus, ir griežtosios linijos šalininkų, norinčių išplėsti savo įtaką ir laikytis dar aršesnio kurso.
„Kuo ilgiau išliks netikrumas dėl karo baigties, tuo garsiau skambės revizionistų balsai, – savo analizėje rašė T. Stanovaja. – Nestabilumas, karinės nesėkmės, eskalacija ir prastėjanti Rusijos padėtis kare – visa tai stiprina revizionistų pozicijas ir kenkia administratoriams“.
Įtampa užsienio politikoje
Būtų per švelnu sakyti, kad po karo pradžios pašlijo Rusijos santykiai su praktiškai visomis Vakarų valstybėmis. Vakarai – Ukrainos pusėje. Ir nors Vakarų sankcijos nesudavė tokio galingo smūgio Rusijos ekonomikai, kaip tikėtasi iš pradžių, V. Putinas visomis išgalėmis bando išvengti sankcijų žalos.
Vienas iš tokių kelių – glaudesni santykiai su Kinija, tapusia pagrindine rinka rusiškai naftai ir dujoms, taip pat – pagrindine aukšto lygio technologijų eksportuotoja, rašo AP.
Kai kurie apžvalgininkai pažymėjo, kad didėjanti priklausomybė nuo Kinijos greičiausiai įtvirtins Rusijos, kaip jaunesniosios aljanso partnerės, vaidmenį ir apribos V. Putino manevravimo galimybes.
Rusija taip pat tapo itin priklausoma nuo kitų valstybių. Vakarams stengiantis blokuoti ginklų ir karinių technologijų šaltinius, Maskva kreipėsi pagalbos į Iraną dėl bepiločių orlaivių, kad galėtų atakuoti Ukrainos energetikos sistemas ir kitą gyvybiškai svarbią infrastruktūrą. Rugsėjį V. Putinas priėmė Šiaurės Korėjos lyderį Kim Jong Uną deryboms dėl ryšių išplėtimo – susitikimo, kuris, JAV teigimu, baigėsi susitarimu, pagal kurį Pchenjanas pristatė Rusijai karinę amuniciją.
Nepaisant V. Putino pastangų kompensuoti luošinančias Vakarų sankcijas, jos ir toliau silpnins Rusijos ekonomiką, mažins Maskvos karinį potencialą ir žlugdys bet kokias viltis atsigauti. JAV ir ES metodiškai stengėsi sugriežtinti jų įgyvendinimą ir panaikinti bet kokias spragas, taikydamos sankcijas trečiųjų šalių bendrovėms, kurios padėjo Maskvai apeiti apribojimus.
