„Pirmąją dieną po traumos išgėriau dvejopų tablečių. Jos numalšino skausmą, tačiau sukėlė alerginę reakciją, buvo sunku prakalbėti. Šiandien atsisakiau vienų vaistų, todėl ranką skauda stipriau, bet šiaip savijauta geresnė. Žodžiu – išmokau su ja gyventi. Greičio ruože nusiimu įtvarą ir palieku tik standų tvarstymą. Plaštakai tinstant jausmas būna labai „neskanus“. Pervažiavimuose iki GR ir po jo iki bivako, ranką laikau iškėlęs, todėl sutinimas šiek tiek atsileidžia“, – pasakojo B. Vanagas.
Dar vienas esminis dalykas, kurį po itin sėkmingo etapo pripažino Benas – pinigai.
„Dakaras važiuojant lyderių tempu atrodo visiškai kitaip, nei judant trečiajame ar ketvirtajame dešimtuke. Norint važiuoti tokiu greičiu, kokiu judėjome 11-ajame greičio ruože, reikia vadovautis kitokiais principais. T. y. privalai tiksliai žinoti ko nori ir būti pasirengęs susimokėti už galimybę lėkti didžiausiu įmanomu tempu – turėti techniką, leidžiančią tą greitį pasiekti ir specialistus, kurie kiekvienos dienos startui paruošia automobilį iki tokios kondicijos, kokia buvo maratono išvakarėse. Tam reikia turėti atitinkamą biudžetą. Mane „kala“ už tai, kad sugebėjau tokį biudžetą surinkti, tačiau aš tiesiog padariau viską, kad galėčiau naudoti tinkamus įrankius, turėčiau gerą komandą ir reikiamą atsarginių detalių kiekį. Jei to nebūtų pavykę padaryti, galėčiau būti tik statistinis Dakaro dalyvis. To jau esu ragavęs. Man Dakaras nėra nuotykis, avantiūra ar pramoga – tai tiesiog rimtas darbas“, – atviravo B. Vanagas.
N40 - vyrų autoklubas
