REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuva pasauliniame migracijos kontekste ryškiai brėžia savo individualią – plaukimo prieš srovę (emigracijos arba gyventojų praradimo prasme) – kreivę. Ar ir toliau pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis galime būti „ramūs kaip belgai“, ar privalome imtis kokių nors veiksmų?

REKLAMA
REKLAMA

Tarptautiniai ekspertai, pasak „Newsweek“, šiemet numato 30 proc. mažesnius migracijos srautus iš pietų į šiaurę. Tarptautinės darbo organizacijos prognozėmis, šiemet recesija visame pasaulyje „suvalgys“ 52 milijonus darbo vietų, o pasak Josepho Chami, buvusio JTO gyventojų fondo vadovo, apie emigrantų nutekėjimą praneša vis daugiau šalių (Ispanija, Čekija, Jungtiniai Arabų Emyratai, JAV). „Gali būti, kad greitai stebėsime migrantų, grįžtančių į tėvynę, cunamį“,  – sako jis. – Kiek jų bus? Mano konservatyviu vertinimu, milijonai“.

REKLAMA

Balandžio pradžioje „Eurostat“ paskelbė, kad euro zonoje nedarbo lygis 2009 m. sausio mėn. siekė 8,5 proc., o ES (27) – 7,9 proc. Aukščiausi nedarbo rodikliai buvo Ispanijoje (15,5 proc.) ir Latvijoje (14,4 proc.). Lietuvoje nedarbo lygis, „Eurostat“ duomenimis, buvo 13,7 proc. Visa tai privertė pasaulio valstybes imtis netradicinių veiksmų. Jos, augant nedarbui, visų pirma, suskubo ginti savo darbo jėgą: ribojami atvykstančių ekonominių imigrantų srautai, kai kuriuose sektoriuose draudžiama samdyti užsieniečius, o teisėtai dirbantys trečiųjų šalių piliečiai skatinami (finansiškai) grįžti į savo kilmės šalis. Kai kas net laikinai sustabdė leidimų dirbti išdavimą trečiųjų šalių piliečiams. Ko gero, geriausiai dabartinę situaciją pasaulyje atskleidžia „The Telegraph“. Čia rašoma, jog „Vakarų valstybės, kurios buvo linkusios propaguoti atvirumą, laisvą žmonių judėjimą, laužyti barjerus ir t.t., dabar yra apimtos instinkto užsidaryti langines ir apginti savo rinkėjų gerovę“. Daugelis šių šalių nuolatinių gyventojų džiaugiasi, kad imigrantai grįžta į tėvynę.   

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje apie ekonominę krizę, ko gero, kalbama daugiau nei ją sukėlusioje JAV. Gana įdomią mintį šia tema išsakė vienas Europos banko strategų Hansas Redekeras: Centrinėje ir Rytų Europoje paniką sukėlė ne tiek katastrofiška tų šalių ekonomikų padėtis, kiek galimos globalizacijos pasekmės. Kaip minėta, sausio mėnesį Lietuvoje užregistruotas beveik 13,7 proc. nedarbas. Iš kasdienių žiniasklaidos pranešimų apie pagrįstą ir nepagrįstą darbo vietų mažinimą, apie atvejus, kai nemokami arba nepagrįstai mažinami atlyginimai, apie tolesnį darbo įstatymų liberalizavimą, apie bandymus draudimą nuo nedarbo pakeisti darbdavių sumokėtomis išeitinėmis išmokomis, galime daryti išvadą, kad nedarbas ir toliau didės. Ir net nekyla abejonių, kad jis gerokai viršys 2000 m. buvusius rekordinius 17–18 proc. Tai sudarys prielaidą augti emigracijai. Kodėl taip tvirtinu? Pirmiausia todėl, kad Vakarų šalys ekonominės krizės sąlygomis didėjant nedarbui pirmiausiai skatina išvykti namo imigrantus, o Lietuvoje – atvirkščiai: darbdavių protegavimo politika verčia savus gyventojus ieškotis darbo svetur. Gal darbdaviams tai ir naudinga, tačiau valstybei, prarandančiai savo esmę, – piliečius, tai yra peilis po kaklu. Pamirštama, kad Lietuvos piliečiai, įstojus į Europos Sąjungą ir esant laisvam asmenų judėjimui, turi alternatyvą: išvykti dirbti ir gyventi kartu su šeima civilizuotoje ir socialiai saugesnėje aplinkoje – senosiose ES šalyse. O kiek lėšų ir pastangų vėliau valstybei kainuos bandymai susigrąžinti išvykusiuosius? – apie tai dabar, deja, nesusimąstoma.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Veiksmo plėtotė. Tendencijos

Didelės dalies Lietuvos piliečių pasirinkimą emigruoti patvirtina ir skaičiai. Pernai (2008m.) išvykimą iš Lietuvos deklaravo daugiau nei 17 tūkst. žmonių, arba 3 180 daugiau nei 2007 m. (13 700). Vien 2008 m. gruodį išvyko 1 615 Lietuvos piliečių. Reikia turėti omenyje, kad savo išvykimą deklaruoja tik du trečdaliai išvykstančiųjų. Statistikos departamentas prie LRV nurodo, kad nuo 1990 m. iš Lietuvos išvyko apie 500 tūkst. gyventojų. 2007 m. pagal migracijos saldo rodiklį Lietuva buvo paskutinė ES šalių rikiuotėje, t. y. išvykusiųjų iš Lietuvos buvo daugiausiai. Matyt, Lietuvos vieta pagal šį rodiklį liks tokia pati ir 2008 m.

REKLAMA

Lietuvos įdarbinimo užsienyje agentūros prabilo apie antrą didžiąją po įstojimo į ES emigracijos bangą. Daugelis darbo užsienyje ieško jau ne vien norėdami užsidirbti, o tiesiog stengdamiesi išgyventi ir sumokėti skolas. Nors ir Vakarų Europos šalyse didėja nedarbas, ekonomika išgyvena recesiją, įdarbinimo agentūrų vadovai pabrėžia, jog jose dar liko  nekvalifikuoto darbo pasiūla žemės ūkyje, maisto ir kitų produktų pakavimo srityse.

Kuo daugiau Lietuvos piliečių palieka Lietuvą ir jos darbo rinką, tuo daugiau joje atsiranda trečiųjų šalių piliečių. 2008 m. Migracijos departamentas prie VRM iš trečiųjų šalių piliečių gavo 15 730 prašymų išduoti/ pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Net 9 227 prašymai, arba 59 proc., jų buvo siejami su darbu Lietuvoje. Užsieniečių skaičiaus augimo Lietuvos darbo rinkoje mastą geriausiai parodo palyginimas su 2007 m., kai Migracijos departamente prie VRM buvo gauti 11 269 trečiųjų šalių piliečių prašymai išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 4 000 (35 proc.) iš jų – darbo pagrindu. Tendencija aiški: nuo įstojimo į ES trečiųjų šalių piliečių atvykimo srautai kasmet didėja maždaug po 30 procentų. Atvykstama čia ne tik dirbti, bet ir mokytis, pas šeimos narius, stažuotis ir kt.

REKLAMA

Iki š. m. kovo 12 d. Migracijos departamentas prie VRM gavo 2 190 trečiųjų šalių piliečių prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi, 1 241 iš jų – darbo pagrindu. 2008 m. tokių prašymų per tą patį laikotarpį buvo 2 692 (dirbti – 1 422); 2007 m. – 1 831 (657). 2008 m. per 2,5 mėnesius buvo panaikinti 62 leidimai laikinai gyventi, o šiais metais per tą patį laikotarpį – 317. Nors atvykstančiųjų srautas beveik stabilus, ekonominės krizės požymius išduoda tai, kad daugiau leidimų laikinai gyventi panaikinama.

Taigi kokį signalą Vyriausybė ir politikai, ekonominės krizės sąlygomis priimdami sprendimus, siunčia darbo rinkoje esantiems asmenims: darbuotojams, bedarbiams, darbdaviams, trečiųjų šalių piliečiams? Juk kiekviena darbo rinkos dalyvių grupė labai greitai ir jautriai reaguoja į priimamus sprendimus. O jeigu jų nėra? Pabandykime sudaryti ir įvertinti migracijos tendencijų Lietuvoje balansą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pirmiausia, Lietuvos piliečių emigracija. Ji ne mažėja, o kelinti metai didėja, stabilizuoti išvykstančiųjų srauto nepavyko. Jis kelinti metai didėja. Reikėtų ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl žmonės bėgo iš Lietuvos ekonominio pakilimo sąlygomis, ar ekonomikos nuosmukio metas paskatins tuos srautus dar didėti? Ką daryti toliau? Ekonominės krizės sukėlėjai – bankai – yra remiami valstybės. Tačiau kodėl ta pati valstybė nusigręžia nuo į bankų pinkles patekusių žmonių? Tai ir skatina juos žvalgytis į kitus kraštus. Bevizis režimas su JAV bei Kanada – dar viena pagunda krautis lagaminus. Todėl naujai emigracijos bangai kilti sudarytos visos sąlygos.

REKLAMA

Antra – darbuotojai. Jie sprendžia sunkiai įveikiamą uždavinį: kaip, uždirbant lietuvišką atlyginimą, išgyventi, kai reikia mokėti už maistą, kurą, būstą, komunalines paslaugas beveik tiek pat, kaip ir senosiose ES šalyse? Kol kas atsakymą randa tie, kurie pasirenka emigraciją. Darbo įstatymų liberalizavimas, t.y. socialinis nesaugumo sąlygų sudarymas, tik dar labiau komplikuoja vienos iš darbo rinkos dalyvių padėtį, o tai dar yra viena priežastis emigruoti.

Trečia – bedarbiai. Darbo rinka „traukiasi“. Nedarbas Lietuvoje pasiekė 13,7 proc. ir toliau nenumaldomai didėja. Kokias realias perspektyvas sugrįžti į darbo rinką vis didėjančiam bedarbių skaičiui siūlo Lietuvos darbo birža? Kas jų laukia: mokymasis ir naujų profesinių žinių įgijimas ar dekvalifikacija? Ar teks tik vegetuoti, o vėliau emigruoti? Tuo tarpu Lietuvos darbo birža bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dėl leidimų dirbti išdavimo nuolat patiria darbdavių spaudimą, kai prisidengiant kova su biurokratija reikalaujama vis labiau paprastinti savos darbo rinkos apsaugos taisykles. Kad ši problema būtų išspręsta, būtina aiški politinė valia.

REKLAMA

Ketvirta – darbdaviai. Jų pozicija tik patvirtina posakį: „pinigai nekvepia“. Jiems nesvarbu, kas sukuria pridėtinę vertę – ar vietinė, ar atsivežtinė darbo jėga. Svarbiausia – pelnas. Savaime suprantama, kad darbdaviui geriau gauti didesnį pelną, įdėjus tiek pat arba mažiau pastangų, todėl atsivežtinė ir pigesnė darbo jėga šiuo atveju jiems yra priimtinesnė. Tačiau valstybei šiuo atveju svarbiau turėtų būti savi piliečiai. Iš esmės šiandien ekonominės imigracijos srautų dydį į Lietuvą lemia ne Vyriausybė, ne politikai, o darbdaviai. Būtent jiems šiandien suteikta teisė, atlikus formalius veiksmus, kviestis darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Tą iškalbingai patvirtina ir skaičiai: 2004 m. (įstojimo į ES metai) trečiųjų šalių piliečių, atvykusių dirbti, dalis bendrame užsieniečių sraute sudarė 21 proc. (1200 asmenų), o 2008 m. šie rodiklis pasiekė net 59 proc. (9 277 asmenys). Taigi šioje srityje Vyriausybei būtina subalansuoti, atrodytų, nesuderinamus dalykus: darbdavių interesą gauti vis didesnį pelną bei sudaryti tokias gyvenimo ir darbo sąlygas savo šalies piliečiams, kad Lietuvoje jiems būtų geriausia, taip pat užtikrinti nacionalinį saugumą ir viešąją tvarką, vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, atlikti savo piliečiams kitas prievoles bei įgyvendinti patvirtintas programas ir strategijas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Penkta – trečiųjų šalių piliečiai. Lietuvai įstojus į ES (2004), tarp atvykimo pagrindų anksčiau dominavusį šeimų susijungimą pakeitė atvykimo dirbti pagrindas. Tiesa, šiais metais, ekonominės krizės sąlygomis, prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje pateikta beveik 500 mažiau (tačiau tik 120 prašymų mažiau darbo pagrindu), nei per tą patį laiką 2008 m., bet 360 daugiau (o darbo pagrindu – 584 daugiau) nei 2007 m. Akivaizdu, jog dėl emigracijos procesų ir demografinių priežasčių, trečiųjų šalių piliečių Lietuvoje turėtų daugėti.

REKLAMA

Galima prognozuoti, kad trečiųjų šalių piliečių įtaka didės ne tik Lietuvos darbo rinkai, bet ir kitoms šalies gyvenimo sritims. Todėl, mano galva, būtina imtis priemonių, kurios leistų įvertinti trečiųjų šalių piliečių indėlį į Lietuvos gerovės augimą. Tai galėtų būti tyrimas, kuris įvertintų trečiųjų šalių piliečių įtaką darbo rinkai, jų sukuriamą pridėtinę vertę, valstybei sumokėtus mokesčius, užsieniečių įnašą į šalies BVP augimą, naudą, kurią jie atnešė darbdaviui, palyginti su investicijomis, skirtomis jų integracijai, sveikatos apsaugai, kultūrai, mokslui ir kt. finansuoti. Šie tyrimai padėtų nustatyti nuostolius, kuriuos šaliai atnešė Lietuvos piliečių emigracija, ir galimus privalumus, kai emigrantų pinigai buvo siunčiami Lietuvoje likusioms šeimoms. Tokie tyrimai leistų išvengti daug nereikalingų ginčų ir spekuliacijų. Senosios ES šalys tokius tyrimus atlieka.

REKLAMA

Epilogas. Pasiūlymai

Vis labiau akivaizdu, kad migracijos reguliavimo srityje trūksta vieno iš svarbiausių elementų – politinės valios. Iš esmės kol kas vykdomosios valdžios struktūros pagal  kompetenciją pačios kelia uždavinius ir numato priemones. O turėtų būti kitaip. Kol Lietuva tarp kitų šalių pagal emigrantų skaičių yra paskutinė ES, emigracija arba Lietuvos gyventojų praradimas, turėtų būti aukščiausių valdžios institucijų dėmesio centre. Ko gero, dabartinės emigracijos mastą bei srautus iš dalies nulėmė tai, jog šiai sričiai politikai neskyrė reikiamo dėmesio, palikdami ją tik vykdomosios valdžios valiai. Kol turime tokius prastus emigracijos rodiklius, manyčiau, šiais klausimais Seime turėtų būti sukurta nuolatinė komisija. Būtent čia turėtų būti formuluojamos migracijos valdymo strategijos, jos įgyvendinimo kryptys ir pavedimai Vyriausybei. Priėmus tokį sprendimą, būtų sukurta migracijos klausimų sprendimo sistema: valstybės institucijos atsiskaito už darbą Ekonominės migracijos reikalų komisijai, pastaroji – Vyriausybei, o Vyriausybė – Seimui.

REKLAMA
REKLAMA

Kokio pobūdžio pavedimus ekonominės krizės sąlygomis galėtų suformuluoti Seimas?

Pirmiausia, atsižvelgiant į vėl didėjantį emigracijos mąstą, įpareigoti vykdomosios valdžios struktūras parengti trečiųjų šalių piliečių, atvykstančių į Lietuvą darbo pagrindais, srautus ribojančias priemones.

Antra, atsižvelgiant į galimas ekonominės krizės pasekmes Lietuvos ūkiui ir užtikrinant lėšų į valstybės biudžetą surinkimą, pavesti vykdomosios valdžios struktūroms:

- parengti mokesčių įstatymų pataisų projektus, užkertančius kelią užsieniečiams, laikinai gyvenantiems ir dirbantiems Lietuvoje, slėpti arba nemokėti mokesčių;

- teisiškai apibrėžti trečiųjų šalių piliečių komandiruotės ir jos trukmės sąvoką, kad ji nesudarytų sąlygų darbdaviams vengti mokėti mokesčius;

- siekiant mažinti emigracijos srautus ir skatinti darbdavius mokėti Lietuvos gyventojams didesnį atlyginimą bei užtikrinti, kad į Lietuvą atvyktų tik aukštos kvalifikacijos darbo jėga iš trečiųjų valstybių, papildyti Lietuvos darbo kodeksą nuostata, kad užsieniečio, dirbančio Lietuvoje pagal darbo sutartį, darbo užmokestis negali būti mažesnis nei bruto vidutinis darbo užmokestis (jį kas ketvirtį skelbia Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) pagal ekonomikos sektoriaus ir ekonominės veikos rūšis;

REKLAMA

- siekiant užkirst kelią užsieniečiams, įsteigusiems savo įmones Lietuvoje, piktnaudžiauti mūsų valstybės pasitikėjimu (veiklos rūšių skaičius, akcinio kapitalo skaidymas, investicijų minimalių dydžių nustatymas ir lengvatos atvykti į Lietuvą ir t. t.), paruošti Individualių įmonių bei akcinių bendrovių įstatymų pataisų projektus.

Trečia, siekiant, kad valstybinės ir vykdomosios valdžios institucijos aktyviai dalyvautų valdant migracijos procesus, pavesti Ekonominės migracijos komisijai kas pusmetį teikti darbo ataskaitą Vyriausybei ir kartą per metus – Seimui. Tai padėtų politikams laiku suformuoti sprendimus ir pavedimus.

Sukurta sistema leistų operatyviau ir tinkamai reaguoti į migracijos vykstančius pokyčius Lietuvoje ir pasaulyje, jausti atsakomybę už savo sprendimus ir parodyti Lietuvos žmonėms, kad visa valdžia, pradedant politikais ir baigiant eiliniu valstybės tarnautoju, rūpinasi jų gerove.

Dainius Paukštė yra Migracijos departamento prie VRM direktoriaus pavaduotojas, Ekonominės migracijos reikalų komisijos narys

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų