– Gestų kalbos vertimas – viena tų profesijų, apie kurią nedaug rašoma ir mažai kalbama. Kodėl ją pasirinkote?
– Abu mano tėvai nuo pat gimimo – su klausos negalia. O aš gimiau sveikut sveikutėlė, bet vaikystė vis viena nebuvo saldi. Trejus pirmuosius gyvenimo metus gyvenau tylos pasaulyje, ir pati nekalbėjau. Mama, nors žinojo, kad esu sveika, vienu metu buvo išsigandusi, jog taip ilgai nekalbu, todėl nuvedė mane pas gydytoją. Bet ši ją nuramino ir paaiškino, kad tai normalu: kol vaikas negirdi kalbančiųjų šeimoje, pats nešneka. Tada tėvai nusprendė išleisti mane į savaitinį vaikų darželį – tam, kad kuo greičiau išmokčiau kalbėti. Kartais mėgstu pajuokauti, kad mano profesija turbūt susiformavo dar mamos įsčiose. Kai buvau vos penkerių metų, jau lydėdavau tėvus į polikliniką, kad padėčiau jiems susikalbėti su medikais.
– Ką reiškia sveikam vaikui augti šeimoje, kur abu tėvai negirdi ir bendrauja tik sava gestų kalba?
– Šeimoje viskas buvo gerai. Tėvai mane mylėjo, saugojo. Bet sovietų laikais aplinkinis pasaulis neįgalių žmonių vaikams buvo negailestingas. Visuomenė tokių, kaip mano gimdytojai, nepriėmė. Pajutau tą vos pradėjusi eiti į mokyklą. Manęs nemėgo pradinių klasių mokytoja, nes ją erzindavo tai, kad negali nesusikalbėti su mano tėvais. Ką jau sakyti apie patyčias... Klasės draugai mėgdžiodavo mano tėvų gestus, nes jiems tai buvo smagi pramoga. O man – širdies skausmas, nes labai mylėjau savo tėvus. Visa laimė, kad patys tėvai pastebėjo, jog mokykloje jaučiuosi blogai, ir nusprendė perkelti mane į internatą. Tapo lengviau. Patyčių netrūko, bet mokytojai manęs nežemino ir nerašė prastesnių pažymių vien dėl to, kad nesusikalba su mama. Bet pati buvau gana padykusi. Kartais net pasinaudodavau tėvų klausos negalia. Kai auklėtoja bandydavo mane apskųsti už išdaigas, vertėjauti tekdavo taip pat man: išversdavau taip, kaip būtų paranku. Aišku, iki tam tikro laiko. Paskui mama pradėjo kažką įtarti ir nuo tada su klasės auklėtoja susirašinėjo laiškais. Šiaip jau labai greitai tapau savarankiška. Baigusi dešimt klasių įsidarbinau kurčiųjų kombinate. Vėliau neakivaizdžiai baigiau mokyklą. Kai Vilniaus kolegijoje pradėjo ruošti gestų vertėjus, įstojau mokytis ir gavau diplomą.
– Jokia paslaptis, kad žmonių su negalia diskriminacija egzistuoja ir mūsų dienomis. Kaip manote, kada negirdinčiam žmogui būtų sunkiau gyventi – anais laikas ar dabar?
– Vis dėlto sovietų metais buvo sunkiau. Kiek žinau tiems, kurie mokėsi kurčiųjų mokyklose, drausdavo netgi kalbėtis gestais. Mokytojai reikalaudavo, kad vaikai mokėtų suprasti vienas kitą iš lūpų. Daužydavo liniuotėmis per rankas, jei kuris bandydavo bendrauti gestais. O vaikai slapstydavosi, bėgdavo per pertrauką į tualetą, kad galėtų pasikalbėti su draugais savąja kalba. Dabar viskas keičiasi. Klausos negalią turinčių vaikų auklėtojai patys mokosi gestų kalbos.
– Ar kiekvienas gali tapti gestų kalbos vertėju?
– Turbūt taip. Ši profesija labai sena, tik anksčiau gestų kalbos vertėjų niekas Lietuvoje neruošė. Mūsų dienomis specialistų paklausa didelė, o gestų kalbos vertėjų Lietuvoje netgi trūksta. Bet mokytis nėra paprasta. Tai – ne užsienio kalba, kur įsidėmi žodžius ir jau gali bendrauti. Susišnekėti gal ir išeis, bet kad galėtum versti gestus, to nepakanka. Geram vertėjui reikia praktikos. Be to, gestų kalba sparčiai vystosi, atsiranda naujų ženklų, todėl vertėjas privalo mokytis visą gyvenimą. Mūsų darbas specifinis, nes negirdintys žmonės ypač jautrūs ir lengvai pažeidžiami. Kartais atvirkščiai – aršūs ir pikti. Būna, ateina ir pradeda gestikuliuoti taip, kad kitam, kuris nesupranta jo gestų, gali pasirodyti, kad šis puola aplinkinius. Tokie dalykai dažnai gąsdina jaunus vertėjus, kurie tik pradeda dirbti su turinčiaisiais klausos negalią. Pabando, pasižiūri, išsigąsta ir nusprendžia, kad darbas ne jiems.
– O jūs nenorėjote pakeisti darbo? Jis nėra nei labai gerai apmokamas, nei lengvas...
– Tylinčiųjų pasaulyje jaučiuosi labai gerai. Apskritai manau, kad pažįstantiems šią terpę nuo mažų dienų dirbti kur kas paprasčiau. Lengviau suprasti, nujausti. Pažįstu daug klausos negalią turinčių asmenų, todėl galiu pasakyti, kad jie labai šilti žmonės. Iš jų ir pati turiu ko pasimokyti, dažnai semiuosi optimizmo. Paprastas pavyzdys. Šeima, kurioje abu tėvai turi klausos negalią, laukiasi kūdikio. Klausiu būsimos mamos, ar ji nebijo, kad vaikas gali gimti nesveikas, tačiau moteris tik numoja ranka: „Nebijau. Kodėl turėčiau bijoti?“ O jei tą patį klausimą užduodu moteriai, kuri nėra tiesiogiai susidūrusi su tokiomis problemomis, ji sureaguoja visai kitaip: „Nė nekalbėkite. Nežinau, ką daryčiau. Turbūt mane ištiktų šokas.“ Kai laukiausi, manęs irgi dažnai paklausdavo: „Ar ne baisu?“ Bet aš nebijojau. Buvau tam pasiruošusi, žinojau, iš kokios šeimos esu kilusi. Mano vaikai gimė sveiki, bet vis viena nuo mažens mokiau juos gestų kalbos, kad susišnekėtų su senele. Jie mokėsi noriai, dukra net buvo įsijungusi į kurčiųjų bendruomenės veiklą. Tikėjausi, kad galbūt kada nors ji taps vertėja. Na, bet ji turėjo kitų gyvenimo tikslų ir svajonių, kurių, deja, nepavyko įgyvendinti. Nė vienam iš mano vaikų nepavyko. O mums su vyru tenka gyventi toliau...
– Kas nutiko jūsų vaikams?
Prieš septynerius metus abu vaikai žuvo per avariją. Dukrai tuomet buvo penkiolika, o sūnui devyneri. Buvo pati vasaros pradžia, mokykloje vyko egzaminai, o tie, kurie nelaikė egzaminų, neturėjo pamokų. Tokia tvarka tada buvo mokykloje. Vaikai pasijuto laisvi: pamokos nevyksta, į mokyklą eiti nereikia, kodėl neištrūkus už miesto. Penkiese susėdo į automobilį, visi nepilnamečiai, tarp jų ir mano sūnus su dukra. Išvažiavo. O paskui kraupi avarija, kurios metu trys iš penkių žuvo... Du iš jų – maniškiai. Ir šiandien abu su vyru tebelaukiame vaikų. Ilgai nedrįsome nieko keisti, net paliesti jų kambariuose. Vis atrodė – išėjo, bet sugrįš. Tik neseniai pradėjome suvokti, kad taip neįvyks...
– O kaip vyras priima jūsų profesiją?
Iš pradžių tikrai nesidžiaugė. 2001 metais pradėjau dirbti gestų vertėjų centre. Centras buvo tik įsikūręs. Dirbome trise – direktorius, buhalterė ir aš. Veikla tiek įtraukė, kad šeima pasijuto skriaudžiama. Vyras dažnokai kandžiai užklausdavo: „Kada grįši į šeimą?“ Vėliau, aišku, apsiprato. Bet manau, kad nė vienas vyras nedžiūgauja, kai jo žmona dirba 24 valandas per parą. Mano veikla nenormuota, esu laisvai samdoma gestų vertėja, dirbu ir visuomeniniais pagrindais Lietuvos kurčiųjų draugijoje. Mane gali iškviesti bet kuriuo paros metu, net ir miegodama telefoną laikau šalia savęs. Pagalvokite, ką daryti klausos negalią turinčiam žmogui, jei jis naktį suserga?
– O gestų vertėjų centrai?
– Dieną žmogus gali paprašyti, kad į ligoninę jį palydėtų kažkas iš gestų vertėjų centro, bet naktį šios įstaigos nedirba nedirba, o ir dieną ne visada paprasta pagalbą prisišaukti. Užsakymų daug, o vertėjų centruose trūksta. Jeigu žmogus gali sau leisti susimokėti, dažniau skambina samdomam gestų vertėjui, tai yra man, ir prašo palydėti į polikliniką, ligoninę, vairavimo kursus, kad galėtų susikalbėti. Kartais tenka ir per teorijos egzaminus su klausos negalią turinčiuoju pasėdėti, kai kuriuos klausimus į gestus versti ir paaiškinti, ko klausiama. Iš pradžių egzaminuotojai į mane žiūrėdavo nepatikliai – bijojo, kad galiu pasakinėti. Atkertu: „Yra kameros, stebėkite.“ Tenka ir studentams vertėjauti. Ką daryti jaunam negalią turinčiam žmogui paskaitose be vertėjo? Niekas asmeniškai su juo nebendrauja ir nieko neaiškina. Nori mokytis – sukis, kaip išmanai.
– Naktimis nebijote važiuoti į iškvietimus?
– Ne visada drąsu . O jei iškvietimas melagingas? Kai jau kyla įtarimų, prašau vyro pagalbos. Važiuojame dviese. Štai visai neseniai buvo pirma valanda nakties, kai man reikėjo vykti į Santariškių universitetines klinikas. Iškvietė mama, kuri atvežė gydytojams apžiūrėti dukrą, mat įtarė apendicitą. Nuvažiuoju, mergaitė – įsibaiminusi, drebanti, net man sunku su ja susikalbėti. Teko apsišarvuoti kantrybe, pabandyti nuraminti tiek vaiką, tiek motiną. Žodžiu, pabūti psichologe. Tik tuomet, kai jos nusiramino, galėjau išversti gydytojui tai, ką mama norėjo pasakyti.
– Kaip manote, kas labiausiai trukdo klausos negalią turinčiam žmogui gyventi visavertį gyvenimą?
– Informacijos stoka. Štai mano mama žiūri serialus. Kai nueinu jos aplankyti, ji man papasakoja turinį. „Kaip tu supranti?“ – iš pradžių stebėdavausi. Pasirodo, ji viską bando suvokti iš veikėjų mimikos. „O jeigu seriale būtų ir gestai?“ – klausiu mamos, o ji tik juokiasi. Suprask: „Apie tai galima tik pasvajoti.“ Bet juk kitose pasaulio šalyse tai jokia svajonė, greičiau – realybė. Kita vertus, jei žmonės su klausos negalia turi girdinčių artimųjų, jiems gyventi paprasčiau. O ką daryti vienišiui? Kartą mane iškvietė notarų kontora. Klausos kurčias žmogus nori parduoti butą, reikalingas vertėjas. Atvažiuoju ir randu senuką, su kuriuo susikalbėti išties nelengva. Čia pat už durų – du įtartinos išvaizdos vyrai, o notarė skubina senuką kuo greičiau pasirašyti. Jei nebūčiau tada išreikalavusi leisti paskaityti sutartį, vėliau kantriai išaiškinusi žmogui, ką šis pasirašo, greičiausiai jis, pardavęs butą, būtų atsidūręs gatvėje su pluošteliu pinigų, įkištų į kišenę. Aišku, tokie dalykai nėra mano pareiga, bet tąsyk beveik su pykčiu nurodžiau, kad žmogui būtų atidaryta sąskaita banke ir į ją pervesti visi pinigai už parduotą butą. Pati važiavau ir į banką.
– Sakoma, ką išmokai – ant pečių nenešiosi. Ar gestų kalba jums praverčia gyvenime?
– Ne kartą yra padėjusi, ypač praverčia, kai su vyru keliaujame po pasaulį. Kartą pagelbėjo išsikapanoti iš visai beviltiškos situacijos. Tada skridome lėktuvu į Indoneziją. Laineris nusileido Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o mes turėjome vos keletą valandų persėsti į kitą lėktuvą. Ir čia pat, oro uoste, mano vyrą ištiko infarktas. Aišku, jį tuojau pat išvežė į ligoninę, o aš likau viena svetimame oro uoste, negalėjau niekur vykti, nes neturėjau vizos. Be to, beveik nemoku anglų kalbos, todėl neišėjo susišnekėti, išaiškinti. Tuomet griebiausi to, ką moku, – gestų. Keista, bet mane suprato ir išgirdo. Susikalbėjau su visais. Po dviejų dienų, praleistų oro uoste, vadovai leido nuvažiuoti pas vyrą į ligoninę, man buvo padarytas ir laikinas pasas. Ligoninėje radau sutuoktinį jau po operacijos – kaip tik buvo ruošiamasi uždėti jam antrankius ir pririšti prie lovos, kad nepabėgtų. Atėjo gydytojas, o aš tiesiog puoliau prieš jį ant kelių, vėl su tais pačiais gestais ir mimika, bandydama apeliuoti į jo širdį: „Žiūrėkite, kas vyksta. Padėkite. Mums reikia skristi namo.“ Gydytojas beveik apstulbęs žiūrėjo į mane ir galiausiai paklausė: „Iš kur turi tiek energijos? Kaip sugebi viską parodyti?“ Tą kartą įsitikinau, kad gestų kalba neturi sienų. Antrankių mano vyrui neuždėjo, jo sveikata gana sparčiai taisėsi. Gana greitai išleido iš ligoninės. Mums buvo pasiūlyti du variantai: skristi atgal į Lietuvą arba, kaip ir buvome suplanavę, į Indoneziją. Vyras apsisprendė keliauti tolyn. Baiminausi dėl jo sveikatos, bet nepavyko perkalbėti. Jis jautėsi gana tvirtai ir juokavo, kad Indonezija tinkamiausia vieta reabilitacijai. Tąkart viskas baigėsi laimingai, jokių staigmenų kelionėje nebepatyrėme.
– Daug keliaujate?
– Po vaikų žūties su vyru pasakėme vienas kitam, kad privalome laikytis, būti stiprūs. Stiprybės ir gyvenimo džiaugsmo semiamės iš darbo ir kelionių. Kai tik galime, randame laiko, kraunamės lagaminus. Apskritai, visko esu patyrusi. Ištekėjau jauna, nelabai gerai sutarėme su vyru, jis dažnai pakeldavo prieš mane ranką. Kartą vos neišmetė pro balkoną. Jau kabojau žemyn galva, o dukra niekuo nenujausdama tuo laiku miegojo kambaryje. Jai tebuvo du mėnesiai. Vėliau išsiskyriau. Sutikau dabartinį savo vyrą, buvome labai laimingi, kai gimė sūnus. Jis įsivaikino mano dukrą iš pirmosios santuokos. Ir staiga netektis. Griūtis. Kas padėjo prisikelti, sunku pasakyti. Greičiausiai skambučiai, pokalbiai dieną ir naktį su žmonėmis, kuriems esu reikalinga. Vyras ne kartą yra baręs: „Atidirbai, kiek dar prie skaipo sėdėsi, kiek su žmogumi kalbėsiesi?“ Juk būna visokių atvejų. Gydytojas nustatė sunkią ligą, aš diagnozę išverčiau į gestų kalbą. Vienišas žmogus kartais griebiasi manęs lyg skęstantis šiaudo. Atstumti negaliu. Kalbėmės, guodžiamės, verkiame. Visko būna. Reikia palaikyti, stumtelėti pirmyn. Ypač jaunus žmones su negalia. Taip buvo ir su Laura Valyte, kai ji svarstė važiuoti į Las Vegasą, dalyvauti ar ne „ Mis Tylioji“ konkurse. Sakiau: „Važiuok, bandyk, tau pasiseks. Ir pasisekė. Dabar ji jau išvykusi į Vokietiją, bando ten integruotis. Sako, galimybių daugiau. Pajuto skirtumą tarp neįgaliųjų padėties, požiūrio ten ir Lietuvoje. Bet kai tik grįžta į Lietuvą, vis paskambina. Susitinkame. Ji dėkoja: „Tu išmokei nenuleisti rankų.“ „Viską pasiekei tu pati“, – sakau, bet man gera, kad ambicinga mergina eina į priekį. Visi jauni žmonės, ne tik sveikieji, turėtų eitų pirmyn. Tik daug kas nepasiekiama Lietuvoje asmenims su klausos negalia. Tai juos stabdo...
– Ar teisybė, Danguole, kad nepaisant visų išbandymų esate laimingas žmogus.
– Jeigu po vaikų žūties būčiau užsidariusi namuose – išprotėčiau. Baisi kančia, depresija. Bet einu į priekį. Kiekvieną rytą vonios kambaryje prieš veidrodį sau pasakau: „Labas rytas, Danguole, ar žinai, kad šiandien pati geriausia tavo diena?“ Labai didžiuojuosi, kad gimiau tokioje šeimoje, didžiuojuosi savo tėvais. Gimdytojų nepasirenkame, bet aš turėjau galimybę pažinti kitokį pasaulį – be garsų. Dėl to nė kiek nesigailiu.
