Artūras Poviliūnas kartu su bendraautoriumi Aloyzu Urbonu rašo knygą dienoraščius „Antroji olimpinio medalio pusė“ ir ji galbūt pasirodys dar šiemet. Be to, jis yra Lietuvos edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto docentas, dirba ketvirčiu etato su neakivaizdinio skyriaus studentais. Kviečiamas į įvairias mokslines konferencijas.
„Man skambina kolegos ir užsienio, jie nori su manimi bendrauti. Be galo malonu, kad nemažai mūsų buvusių rėmėjų taip pat nori susitikti, padėkoti už mūsų bendrą darbą. Nepakartojamas dalykas, kai žmonės tave prisimena ir jiems esi reikalingas“, – sako buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) vadovas.
LTOK darbas vyksta toliau. Dabar, kai viskas nusistovėjo, kaip manote, ar nepadarėte klaidos, nekandidatuodamas penktajai kadencijai į LTOK prezidento postą, juk turėjote tokį didelį palaikymą? – paklausėme A. Poviliūno.
Aš jau 40 metų sukuosi Lietuvos sporte, užėmiau aukštas pareigas Kūno kultūros ir sporto komitete – buvau pirmininko pirmasis pavaduotojas, daug metų dirbau kitose srityse, o ir LTOK vadovavau 24 metus. Man sportas – tarsi oda ant kūno. Iš esmės ketinau truputėlį kitaip išeiti.
Londono olimpinės žaidynės buvo pačios sėkmingiausios Lietuvos sportininkams ir tikrai galima pasakyti, kad labai daug padarėme. Tačiau mane šokiravo fonas, po olimpinių žaidynių rodomas per kai kurias televizijas, kad štai kokiomis sąlygomis sportininkai rengėsi žaidynėms. Bet juk sportininkai nesirengė tomis sąlygomis, kokios buvo rodomos.
Jie važiavo į užsienį ir treniravosi geriausiose sporto bazėse, turėjo puikias gyvenimo sąlygas. Olimpiečiams parengti išleisdavome daug pinigų, nes svečių šalių treniruočių stovyklose jie praleisdavo daugiau kaip po pusę metų. Todėl ir sakau, kad mūsų sportininkams nereikėtų toli važiuoti ir ten išleisti pinigų, privalome turėti savo bazių. Tačiau sportininkai vis tiek važiuos į užsienį.
Nesmagu, kad neatsirado žmogaus, normaliai galinčio tai paaiškinti visuomenei. Toks įspūdis, kad niekas nieko nedaro, o rezultatai patys savaime auga. Aš įsivaizduoju, kad visi pralaimėjimai ir nemažai pergalių yra susiję su manimi. Tiek metų išdirbęs negaliu sakyti, kad daugiau padarau už kitus, – suvienyti komandą ir ją koordinuoti, padėti sportininkams, kiek tik įmanoma – tai visų mūsų darbas. Kai mus kritikavo, nemokėjome parodyti darbo, kurį padarėme.
Kita vertus, aš to ir nenorėjau, nes mūsų darbas turėjo būti nematomas. Matomi turėjo būti sportininkų rezultatai. Jei yra rezultatai, vadinasi, dirbama gerai. Ar nepadariau klaidos, dar vienai kadencijai nekeldamas savo kandidatūros į LTOK vadovo postą? Manau, kad nepadariau. Žinoma, be galo buvo malonu, kad turėjau tokį didžiulį palaikymą.
Mano vienintelė klaida buvo ta, kad užsižaidžiau su kitais dalykais ir nesugebėjau išsiugdyti sau pamainos. Dėl to abejojau galvodamas, kad man dar reikia truputėlį pasilikti ir padirbėti su tais jaunais žmonėmis, juos pristatyti tarptautinei publikai. Tačiau įsivaizduokite: Europos šalių olimpiniuose komitetuose niekas nėra tiek metų išdirbęs, kiek aš, nors pagal amžių ir esu vienas jaunesnių.
Vis dėlto pagal stažą buvau neginčytinas lyderis. Reikėjo sustoti ir pagalvoti apie ateitį. Bet susiklostė daug objektyvių priežasčių, įvairių interesų ir kt. Ilgai dvejojau, bet priėmiau, man atrodo, teisingą sprendimą. Jeigu man kas nors būtų šimtu procentų pasakęs, kad aš galėsiu dirbti kaip dirbau ir ruošti žmones, kurie dirbtų Lietuvos sporto naudai, gal ir būčiau nesudvejojęs.
Tačiau tokio palaikymo nejaučiau, be to, gal įtakos turėjo ir mano per anksti išsakyta mintis, kad jau viską padariau ir turiu išeiti. Kai prasidėjo kova dėl
LTOK prezidento posto, pamačiau, kad geriau pasitraukti ir leisti jaunimui – tegul tik jis nuoširdžiai dirba tėvynės ir Lietuvos sporto labui.
Gal kada nors apie tai prabilsite, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada. Ar tiesa, kad jums buvo grasinama, sulaukėte nemalonių žinučių net į mobilųjį telefoną? Tai – subtilūs dalykai ir, kol nepraėjo tam tikras laikas, jų nenoriu viešinti. Apie tuos dalykus žino nedaug žmonių. Šitos temos nenorėčiau gvildenti.
LTOK darbuotojai, dirbdami su jumis, jautėsi tarsi už mūro. Tačiau jums apsisprendus jie liko didelėje nežinioje, kai kam teko palikti darbą, susijaukė jų gyvenimas. Ar dėl to neskauda širdies? Aišku, kad skauda. Minėjau, kad tam buvo objektyvių priežasčių. Jeigu tai būtų buvusi tik mano komandos valia, galėjome su LTOK direktoratu, kuriame dirbo ir nemažai pensinio amžiaus žmonių, sutarti ir juos gražiai išleisti garbingam poilsiui, surengti konkursus ir pakeisti juos kitais, jaunesniais.
Į LTOK direktoratą patekti norėjo nepaprastai daug žmonių, kai kas netgi turėjo kelių aukštųjų mokyklų diplomus. Bet kai nieko tiksliai nežinai, negali priimti žmogaus. Juk neaišku, net iš ko jam mokėti atlyginimą. Tad liktų tik atsiprašyti tokio suvedžioto žmogaus. Taip išėjo – buvo ir nepalanki politinė situacija, ir įstatymiško neapibrėžtumo laikas, tad negalėjome išspręsti tokių paprasčiausių problemų.
Duok Dieve, kad mano kolegos išspręstų tuos klausimus. Supratau, kad visada, kad ir kaip būtų, už viską atsako vadovas. Jis negali priimti sprendimų, galinčių paveikti žmogaus gyvenimą. Gal mano būdas, gal auklėjimas neleido priimti tokių ryžtingų sprendimų, nors iš esmės buvo galima tai padaryti.
Ką galite pasakyti skeptikams, sakiusiems, kad A. Poviliūnas – bailys. Išsigando, sudrebėjo, pasidavė be kovos... Na, ką jiems pasakyti? Skaudžiausias dalykas tas, kad priėmiau sprendimą nekandidatuoti, kai mane palaikė tiek daug žmonių. Ir šiandieną jaučiu šiokią tokią nuoskaudą, juos tarsi išdaviau. Jie mane palaikė, rašė raštus, ėjo kalbėtis. Tie žmonės per daug manimi pasitikėjo ir manė, kad nepasitrauksiu. Tačiau susiklostė tokia situacija ir aš juos nuvyliau.
Bet, manau, visada yra pradžia ir pabaiga. Kad ir kokia pabaiga būtų skausminga, ji vis tiek ateina. Tačiau mano darbo sritis ir toliau susijusi su sportu, aš juk nenutraukiau ryšių su treneriais, sportininkais, federacijų vadovais, valdžios žmonėmis. Kiek galėsiu, tiek padėsiu.
Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacija jus norėjo matyti kaip savo federacijos prezidentą, tačiau atsisakėte. Kodėl? Tikrai nesu koks nors garbėtroška. Kiekvienas darbas yra vertingas, sporto federacijos prezidento pareigos taip pat, ypač dar tokios šaunios. Tačiau po Olimpinio komiteto prezidento posto vadovauti federacijai – man neleidžia savigarba ir tai sakau visiškai atvirai.
Kai dirbote LTOK, turėjote vairuotoją. Dabar situacija kita. Ar turite automobilį ir vairuotojo teises? Niekada nesu mačiusi jūsų sėdinčio prie mašinos vairo.
Kai buvau bebaigiąs Kūno kultūros institutą, vairavimo teises buvo būtina išlaikyti. Mokėmės važiuoti motociklu, mašina. Teises turėjau. Tačiau vienas iki šiol nepamirštamas įvykis viską apvertė aukštyn kojomis. Daugiau kaip prieš 40 metų mačiau vieną nelaimingą atsitikimą – mano akivaizdoje tėvas suvažinėjo iš sunkvežimio kabinos iškritusį gal kokių ketverių metukų savo sūnelį.
Pagalvojau – jeigu vairuočiau automobilį ir, neduok Dieve, dėl mano ar ne dėl mano kaltės kam nors atimčiau gyvybę, tai, ko gero, nusišaučiau. Tvirtai nusprendžiau geriau važinėti visuomeniniu transportu ir pats prie vairo niekada nesėsti. Nepiktnaudžiauju mašina, bet man sąlygas sudaro mūsų „Olifėja“. Ji leidžia pasinaudoti jų transportu ir tuo kartais pasinaudoju.
Už suteiktą galimybę naudotis jų paslaugomis bendrovei esu labai dėkingas. Kartais išsikviečiu ir taksi, galų gale ir troleibusai, autobusai Lietuvoje važinėja.
Vasarą visi skubame į gamtą, sodybas, o jūs ar turite sodybą? Ne, sodybos neturiu, iš manęs sodininkas ar daržininkas – prastas. Žmones traukia gamta, ką nors sodinti, tačiau aš tokio potraukio neturiu. Kaip sakoma, esu asfalto vaikas, gimiau ir augau Kaune, o močiutė su seneliu gyveno Vilniuje. Kai manęs klausdavo, kur važiuoji, atsakydavau, kad į kaimą pas močiutę. Tačiau tas kaimas... Vilniuje. Palangoje turiu vasarinį butelį, žiemą jame negalima gyventi, nes viskas atjungiama. Tačiau ir ten retai lankausi.
Kaip vertinate pirmuosius LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės žingsnius? Sunku komentuoti, nes tai – tik pirmieji žingsniai. Viską pamatysime gal po metų, kai pasijus rezultatai ar naujovės. Daina – olimpinė čempionė, sporto žmogus, yra ryžtinga, aktyvi. Matyti, kad ji – ambicinga, nori ką nors padaryti gero Lietuvos sportui ir galbūt kai ką pakeisti. Kai atostogavo LTOK generalinis sekretorius, ji ryžtingai priėmė sprendimus dėl direktorato.
Apie Lietuvos sporto žvaigždes galiu pasakyti ir daug teigiamo, ir daug neigiamo, nes jie – savotiški žmonės, bet tik tokie ir gali pasiekti gerų rezultatų. Jie turi charakterį, stuburą, nieko nebijo. Dainą matau kaip drąsią ir tvirto charakterio moterį – neabejoju, jeigu padės komanda, LTOK vadovei viskas pasiseks.
Turite galimybę rinkti geriausią 2012 m. Lietuvos sportininką. Ką įrašysite pirmą? Sunkus klausimas, nes turime per daug gerų rezultatų. Ryškios pretendentės į pirmą vietą – olimpinės čempionės penkiakovininkė Laura Asadauskaitė ir plaukikė Rūta Meilutytė. Šios dvi sportininkės, be abejonės, konkuruos. O ką rinks Lietuvos žmonės – netrukus pamatysime. Labai daug pasiekė ir dviratininkė Simona Krupeckaitė, tik jai nepasisekė per Londono olimpines žaidynes, kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, boksininkas Evaldas Petrauskas. Šiais metais po olimpinių žaidynių kaip niekad turime iš ko rinktis.
„Londono olimpinės žaidynės buvo pačios sėkmingiausios Lietuvos sportininkams ir tikrai galima pasakyti, kad labai daug padarėme. Tačiau mane šokiravo fonas, po olimpinių žaidynių rodomas per kai kurias televizijas, kad štai kokiomis sąlygomis sportininkai rengėsi žaidynėms. Bet juk sportininkai nesirengė tomis sąlygomis, kokios buvo rodomos. Jie važiavo į užsienį ir treniravosi geriausiose sporto bazėse, turėjo puikias gyvenimo sąlygas.“
Marytė Marcinkevičiūtė
