Šį penktadienį KTU „Santakos“ slėnyje savo vystomą projektą – žmogaus kūnui irti padedantį reikmenų komplektą – pristatys menininkė, dizainerė, TED mokslinė darbuotoja Jae Rhim Lee (JAV). Atvira pranešėjos paskaita „Begalybės laidojimo projektas“ yra paskaitų ciklo „Zooetika“ dalis.
Pasak išradėjos, mūsų neigiama įtaka ekologinėms sistemoms po mirties nesibaigia. Žmogaus kūne per gyvenimą susikaupia net keli šimtai rūšių įvairiausių pramoninių toksinų. Kūno irimo procese į dirvožemį patenka begalė nuodingų medžiagų, kenkiančių augalijai ir kitoms gyvybės rūšims.
Jae Rhim Lee atsakas į šią problemą – jos vystoma grybo rūšis „Infinity“. Kaip sakoma KTU pranešime, šis grybas „treniruojamas“ paspartinti žmogaus kūno irimo procesą ir pašalinti jame susikaupusius toksinus.
Jae Rhim Lee „moko“ savo išrastą grybą vartoti jos pačios kūno audinius bei išskyras – odą, plaukus, nagus, kraują, kaulus, riebalus, ašaras, šlapimą, išmatas ir prakaitą.
Menininkė į mirties problematiką žvelgia kompleksiškai: greta ji kuria ir kitas pagalbines priemones – savotišką „reikmenų komplektą“: irimą greitinančius laidojimo kostiumus, atviro kodo laidojimo konteinerius. Ji taip pat subūrė bendruomenę, skatinančią mirties įsisąmoninimą bei priėmimą ir irimo kultūros praktikas.
Jae Rhim Lee kuriamos dizaino formos padeda naujai suprasti ir įsisavinti mirties bei kūno pomirtinio irimo procesą. Savo kompleksišką išradimą, kurį pristatys paskaitoje, autorė vadina Begalybės laidojimo projektu (angl. „Infinity Burial Project“). Šiuo projektu tyrėja siūlo pradėti kurti kitokį ryšį su ekologija ir kviečia apmąstyti, ką mūsų kūnai palieka ateinančioms kartoms.
Savo tyrimuose kūrėja remiasi irimą skatinančių organizmų entomologo Timothy Myleso išvystyta kultivavimo metodologija. Anot Jae Rhim Lee, kultivavimo procesas, suteikiantis sąlygas asmeniškam santykiui su mūsų pačių organizmais, leidžia susitaikyti su mirtimi ir pomirtiniu irimo procesu.
Stanfordo universiteto Dizaino instituto (JAV) tyrėja Jae Rhim Lee savo projektuose kelia su žmonijos egzistencija susijusius klausimus. Kurdama baldus, dėvimuosius įtaisus, gyvenamuosius blokus ir perdirbimo sistemas, menininkė kviečia iš naujo įvertinti proto, kūno ir subjekto santykį su aplinka. Anot pranešimo, jos kritinės refleksijos taikiniais tampa valdžios institucijos, industrijos bei nusistovėjusios socialinės normos.
