Pasibaigus Vilniaus NATO viršūnių susitikimui, daug kas kritikuoja susitikimo rezultatus, sakydami, kad NATO išsigando Rusijos ir uždegė žalią šviesą Putinui toliau daryti Ukrainoje, ką nori. Jūsų požiūriu, ar iš tikrųjų taip viskas atsitiko, kad visą laiką viskas ėjo į gerą ir staiga Vilniuje padarėme klaidą?
Vakarai iš tikrųjų yra „pasimetę vertime“ su Putino Rusija. Ką aš turiu omenyje sakydamas „pasimetę vertime“, tai, kad nemaža dalimi įvykiai paspartėjo 2006 m., kai buvo G8 garsusis susitikimas Sankt Peterburge. Tada Putinas pasakė: „O neatiduosite man posovietinės erdvės – Ukrainos?“.
Ir tuo metu susirinkę pasaulio lyderiai net nesuprato, ką jis turi omenyje. O Putinas tokį pasimetimą ar nesureagavimą priėmė kaip galimybę veikti. Toliau sekė daugiau. Sekė viršūnių susitikimas Bukarešte, kur atitinkamai nebuvo pasiūlyta Ukrainai narystė.
Tai yra, suveikė naratyvas, kad NATO rūpinasi savimi, tačiau Putinas tai priėmė kaip veikimo galimybę. Ir mes paskui išgirdome jo garsiąją Miuncheno kalbą, kurioje jis faktiškai paskelbė veiksmų programą, į ką vėl Vakarai nesureagavo, nes jie rūpinasi savimi. Suprantate, čia reikia aiškiai pasakyti sau vieną dalyką – NATO organizacija niekada nebuvo kuriama karui.
Karui jie nesiruošė ir mes nesiruošiame karui, o ruošiamės atgrasymui. Atgrasymui ir savo dydžiu, ir savo galia, ir savo ginkluote. NATO niekada nenorėjo veltis, ji tiesiog norėjo išgąsdinti, kad niekam nekiltų pagundos ir Sovietų Sąjungai tai veikė. Tačiau Putino Rusija ir pats Putinas yra toks veikėjas, kad jam tokie dalykai neveikia ir Putinui didėja apetitas bevalgant. Mane stebina ponios Merkel pozicija, nes ji iki paskutinio gina tą naratyvą, kad mes su Putinu turėjome bendradarbiauti, prisijungti prie jo naftotiekio.
Pone Ivanovai, dabar, kai kalbate apie susitaikėlišką Vakarų politiką, jūs kalbate istoriškai, iš kur kojos dygsta. Tai yra šiaip retas kalbėjimas, nes dažniausiai sakoma: „Kodėl vokiečiai neduoda tiek ir tiek ginklų Ukrainai? Kodėl Scholzas nepadarė to, Bidenas nepadarė to?“ Kaip tik visai neseniai „Foreign Policy“ leidinyje yra paskelbtas straipsnis, kuriame ir sakoma, kad ne dabar visos šitos problemos atsirado, jos atsirado Obamos ir Merkel vadovavimo pradžioje. Ar sutinkate su ta pozicija, kad tada buvo padarytos klaidos, o ne dabar?
Mes prisiminkime ir Dalios Grybauskaitės poziciją tada, kai ji atsisakė vykti į Prahą, kur buvo dokumento pasirašymas dėl ginkluotės. Ji paaiškino, kad Rytų Europai gresia atitinkami padariniai ir taip įvyko.
Mes suprantame, kad esame gerokai pamokyti mūsų kaimynų ir situaciją vertiname truputėlį blaiviau, negu partneriai Vakaruose, kurie niekaip negali išsivaduoti iš to savo naratyvo, taikinimo, to istorijos pabaigos ir demokratijos pergalės naratyvo.
Dar vienas aspektas – Kinija. Šis aspektas skambėjo ir NATO viršūnių susitikime Vilniuje, kad dar yra įsivaizduojama, jog Putiną galima panaudoti prieš Kiniją.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
