Bėgikės karjerą baigusi Irina Krakoviak bėgimo takelyje sukauptą patirtį dabar perduoda vaikams. Tarp jos auklėtinių – ir disko metiko Virgilijaus Aleknos atžalos.
Su didžiuoju sportu atsisveikino viena geriausių Lietuvos vidutinio nuotolio bėgikių, Sidnėjaus olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų dalyvė vilnietė Irina Krakoviak. Ji nuo praėjusių metų spalio dirba trenere Lengvosios atletikos mokykloje.
Lengvosios atletikos manieže I. Krakoviak galima pamatyti kiekvieną dieną, išskyrus sekmadieniais. Ji subūrė tris mažiausių lengvaatlečių grupeles ir pradėjo jas treniruoti.
– Kodėl nutarei atsisveikinti su didžiuoju sportu?
– Kai pagimdžiau sūnelį, viskas apvirto aukštyn kojom. Naujagimis buvo didžiulis džiaugsmas ir laimė, nes esu šeimos žmogus. Nenorėjau sugrįžti į tokį sportą, koks yra dabar. Jeigu būčiau sugrįžusi, viską būtų reikėję daryti savo lėšomis. Kai yra šeima, tai padaryti būtų ganėtinai sunku.
Jėgų sportuoti dar turėjau. Labai daug galvojau, tačiau tikrai žinojau, kad kada nors pasirinksiu trenerės darbą. Džiaugiuosi, kad jį gavau Lengvosios atletikos mokykloje. Jeigu būčiau įvykdžiusi Londono olimpinių žaidynių normatyvą ir dalyvavusi žaidynėse, po jų tikrai būčiau palikusi bėgimo taką.
Tačiau nesu tikra, ar man būtų pavykę rasti darbą. Jo niekas dabar nesiūlo. Galiu tik džiaugtis, kad man pavyko rasti darbą, esu užsiėmusi, auga šešių su puse mėnesio sūnelis Danielis Mateušas, kurį pakrikštijome vasario 12 d., šeimoje viskas gerai.
– Ar skaudančia širdimi palikai bėgimo taką?
– Palikau, ir tiek. Nėra taip, kad gailėčiausi, jog savęs nerealizavau. Sportui atidaviau 18 metų, daugiau nei pusę savo gyvenimo. Kai buvau jauna, lengvojoje atletikoje patyriau daug gražių akimirkų. Tačiau buvo ir blogų. Bet tai yra sportas, kuriame reikia mokėti viską išgyventi. Tikrai nesu silpnas žmogus. Dabar prasidėjo kitas mano gyvenimo etapas. Turiu saujelę tikrai gerų, judrių vaikų, laikas parodys, kokia iš manęs bus trenerė.
– Kokios tos tavo gražiosios akimirkos didžiajame sporte?
– 1999 m. tapau Europos (iki 23 metų) vicečempione, 2000 m. įvykdžiau olimpinį normatyvą 1 500 m bėgimo distancijoje ir dalyvavau Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. Tris kartus laimėjau tarptautines varžybas Ostravoje. Pasiekiau neblogų rezultatų – 800 m nuotolį įveikiau per 2:00,71, o 1 500 m – 4:03,19. Jeigu dabar atsirastų mergaitė, panaši į mane, kuri bėgiotų 1 500 m distanciją, sakyčiau, ačiū Dievui, kad tokia atsirado.
– Užsiminei ir apie nedžiaugsmingas akimirkas. Tikriausiai mintyse turėjai traumą?
– Taip. Per ją „nuplaukė“ mano antrosios olimpinės žaidynės Pekine. Buvau įvykdžiusi normatyvą, bet traumą gavau iki olimpinių žaidynių likus 12 dienų. Trūko meniskas, taip, matyt, buvo lemta. Olimpinės žaidynės išsprūdo iš po nosies. Visada sakau, kad sportininkas visais atžvilgiais turi būti labai stiprus, nes bėda ir džiaugsmas vienas šalia kito. Šiandien džiaugiesi, o rytoj gali verkti. Sportas nėra silpnų žmonių užsiėmimas. Sportininkas turi būti ir egoistas, mylėti save, pasirinktą sporto šaką ir siekti pačių aukščiausių rezultatų.
– Kaip sekasi naujajame darbe?
– Svarbiausia, kad likau sporte, kad jauniesiems lengvaatlečiams galiu perteikti savo žinias, juos ugdyti ir vesti meistriškumo laipteliais. Tai tikrai malonu. Turiu tris grupeles vaikučių, kuriems 8–10 metų. Jie labai šaunūs, yra užsiėmę, nesėdi namuose prie kompiuterio. Ne vieną jų į pratybas atveda tėveliai. Vaikučiai jau dalyvauja varžybose, vieni jų pelno medalių, o kiti jų siekia. Tai man suteikia daug džiaugsmo ir vilties.
– Kokias svajones sieji su trenerės darbu?
– Noriu išugdyti gerų lengvaatlečių, kurie atstovautų Lietuvai olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose. Kaip seksis, parodys laikas, nes dar tik pradedu trenerės karjerą. Labai norėčiau surasti ir išugdyti gerą mergaitę bėgikę. Kaip ir sportininko, taip ir trenerio darbe labai svarbu būti kantriam. Kartais rezultatai ateina labai greitai, o kartais ir ne. Reikia jų išlaukti, nepasiduoti panikai. Svarbiausia, kad sportininkas būtų užsispyręs, talentingas ir kantrus.
– Tavo grupėje treniruojasi ir Virgilijaus Aleknos sūnūs Martynas bei Mykolas. Kaip jie atsidūrė grupėje?
– Vaikščiojau po mokyklas, ieškojau talentingų vaikų. Paskambinau Kristinai Aleknienei ir paklausiau, ką daro jos atžalos. Sako, nieko. Pasiūliau, kad vaikučiai ateitų pas mane treniruotis. Kristina iš karto sutiko. Pratybas lanko ir daugiau mano gerų pažįstamų sportininkų vaikučių. Buvęs ėjikas Rytis Arbačiauskas atvedė savo dukrytę, kuri yra tikrai gabi.
Tėvams svarbu, kad jų atžalos būtų užsiėmusios. Mažieji lengvaatlečiai iš sportininkų šeimų turi pranašumų, paveldi tėvų genus. Labai svarbu vaikui parinkti tinkamą rungtį. Kol kas jie mano grupėje daro viską – ir bėga, ir šuoliuoja. Tarp savo bendraamžių (aštuonerių metų vaikų) Mykolas yra labai greitas, nepasiduodantis, nes tarp vaikų jau yra nemaža konkurencija. Visi vaikai per treniruotes konkuruoja tarpusavyje, vienas už kitą nori būti geresni. Konkurencija jiems padės toliau tobulėti.
– Šuolininkas į tolį buvo ir tavo vyras Andrejus Tolstikas, kuris atstovavo Latvijos rinktinei. Ką jis dabar veikia?
– Kaip ir aš, dirba Vilniaus lengvosios atletikos mokykloje. Dabar Andrejus yra tėvystės atostogose, prižiūri sūnelį ir truputį treniruoja savo auklėtinius.
Jolanta Mockevičienė
