Po ilgesnio laiko tarpo sekmadienį (02.11) smalsu buvo pamatyti M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus spektaklį „Pelenė“ – šis Sergejaus Prokofjevo baletas, įtrauktas į Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuarą, jau trečias dešimtmetis ugdo sceninę ir artistinę jaunųjų šokėjų patirtį.
Pastatyta estų menininkų komandos (choreografas Enno Suve, scenografas Eldoras Renteris), ši populiari pasaka vis dar sulaukia nemažo žiūrovų susidomėjimo, nors geriau įsižiūrėjus pasakų princo karalystės finansiniai reikalai nėra patys geriausi: dekoracijos dar šiaip taip saugo buvusį prašmatnumą (nors ir ne visai tiksliai veikia lemtingais rūmų laikrodis – visiškai užgesęs dešimtosios valandos skaičius), per porą dešimtmečių pildytas kostiumų ansamblis praradęs stilistinį vientisumą.
Sekmadieniniame spektaklyje nemaža atlikėjų pasirodė pirmą kartą, tačiau ir kiti pagrindinius veikėjus įkūniję artistai iki šiol nebuvo matyti. Vos uždangai atsiskleidus visų žvilgsniai nukrypo į trapią, malonios, kaip ir dera, išvaizdos Pelenę, netrukus atkreipusią dėmesį grakščiais judesiais ir muzikaliu šokiu. Per pertrauką gautas atlikėjų sąrašas leido šią heroję sutapatinti su tryliktoke Austėja Butėnaite, kuri dažniau lankantiems Baleto skyriaus koncertus jau yra įsiminusi, be to, atstovavo mokyklą ir keliuose tarptautiniuose konkursuose.
Jaunoji šokėja sukūrė paprastos, švelnios ir geraširdės mergaitės paveikslą, jos vaidyba buvo gana organiška, nesijuto ir scenos baimės. Mažiau A. Butėnaitei pavyko techniniu požiūriu sudėtingesnis antrasis veiksmas – čia ir sukiniams, ir pozoms pritrūko išbaigtumo, tvirtumo, laisvesnių, melodingesnių perėjimų, tačiau paskutiniajame veiksme išgyvenami puotos prisiminimai su lengvai atpažįstamomis choreografinėmis citatomis buvo perteikti kur kas geriau.
Princo vaidmenį atliko Gediminas Bubelis – jo pavardė ir koncertinis repertuaras taip pat jau spėjo įstrigti: aukštas šokėjas pasižymi lengvu, nors dar iki galo neišnaudojamu šuoliu, imponuojančiu susikaupimu šokant – reikia manyti, kad per pusantrų metų šias savybes papildys ir labiau išbaigtos pozos jausmas, ir laisvesnė, muzikalesnė judesių sklaida. Kol kas jaunasis šokėjas naudojasi sutartiniais baletinės pantomimos gestais ir jais reiškia savo jausmus – nuostabą ar nusivylimą; šie gestai lengvai skaitomi, tačiau per daug ženkliški, pageidautina, kad juos papildytų gilesni, artistiškesni ryšiai su partnere.
Piktąsias pasakos jėgas įkūnijo tryliktos klasės mokinės. Urtė Bareišytė sukūrė pakankamai ryškų Pamotės paveikslą – šokėja gana muzikali, jos veido išraiškos iškalbingos, šokis – visai tikslus. Išlepintąsias Pamotės dukras pirmąsyk vaidino Kristina Tarasevičiūtė-Pamaiva ir Julija Adigamova-Piktuolė. Abi debiutantės savo personažus kūrė gana ryškiai, su grotesko priemaišomis, nenukrypdamos nuo choreografo sumanytų kartais gal kiek ir pernelyg utriruotų mizanscenų su nukritimais ant grindų ir kojų mataravimais, tačiau rado būdų ir šiek tiek paimprovizuoti – nesugebėjusios įsprausti kojos į kurpaitę, viena kitą apsikabinusios raudojo ir tapšnodamos per petį guodė. Įsiminė išradingos, organiškos K. Tarasevičiūtės veido išraiškos, gyvas vaidmens piešinys.
Fėją pirmą kartą šoko dvyliktos klasės mokinė Jekatarina Romankova – gražių, elegantiškų linijų šokėja, jau mokanti veido išraiškomis atspindėti muzikines nuotaikas, gebanti grakščiai įprasminti vieną ar kitą šokio pozą. Šiam siužetą lemiančiam vaidmeniui šokėja turėtų pasitelkti daugiau individualumo, nebijoti ryškesnių vaidybos detalių.
Spektaklyje šokusių moksleivių mokytojai – Aušra Bagdzevičienė, Gražina Dautartienė, Audronė Domeikienė, Birutė Krapavičienė, Jelena Švedai, Jolanta Vymerytė, Jurijus Melnikovas ir Aleksandras Semionovas.
Daug kartų matytame spektaklyje visad malonu (teatleidžia baleto artistai) pastebėti kokius nors netikėtumus – netgi maži nesusipratimai pagyvina užprogramuoto veiksmo rutiną. Šį kartą iš ritmo išklydo į puotą besiruošiančių piktųjų dukterų ir jų antrininkių vaikštynės į užkulisius ir atgal, o mažosios valandos su blyksinčiais skaičiais malėsi tarp staiga nusileidusių dekoracinių uždangų.
Antrajame veiksme išsiskyrė mažųjų juodukų šokis su apelsinais – liaunos mažosios artistės judėjo darniai, muzikaliai, žavingai švytruodamos stebėtinai aukštai keliamomis kojomis. Tačiau ne visi šokėjai pasirodė žiną, ką jie veikia ir ketina veikti baleto scenoje. Žinoma, galbūt dalis jų, pasirinkę šokėjo karjerą, pildo neįgyvendintas ne savo, o savo tėvų svajones ir kol kas sutartiniams judesiams ir pozoms priverstą paklusti savo kūną suvokia kaip saviraiškos kalėjimą. Bet nuolatinis darbas tikrai leistų sutraukyti šiuos pančius, o pajutus skrydžio malonumą – palydėtų į trumpą, bet svaiginančią šokio kelionę.
