Vilniaus Prospekto galerijoje atidaryta šiaulietės menininkės Reginos Šulskytės fotografijų paroda. Jos pavadinimas – “Miegamajame”, nors paties miegamojo ekspozicijoje tarsi ir nėra, o į akis labiau krinta ciklas “Mano drabužiai”.
Darbų datos įvairuoja tarp 1977-2004 metų, tačiau iš pačių fotografijų labiau dvelkia belaikybės laikas. Nespalvotos, tamsios, šiek tiek grėsmingos, jos skleidžia ypatingą paslapties nuotaiką, iš kitų fotografijų parodų srauto išsiskirdamos ir metaforiškumu, ir keistumu. Antai, kokiame penktame dešimtmetyje tapetuotame kambaryje, tarp užuolaidų, paveikslų ir saulės šviesos, sėdi pagyvenusi dama, lyg niekur nieko ant langų bei durų išsikabinusi sukomplektuotus pagyvenusios damos kostiumėlius, o fotografija lyg niekur nieko vadinasi Mirties kambariu (2004).
Šulskytės fotografijos – daugiausia panoraminės. Bet ta panorama nenatūrali; ji sulipdyta iš dviejų nepanoraminių fotografijų ir sukuria greičiau vidinės erdvės ar pasąmonės peizažo įspūdį. Pusė panoramos – gamtos ar pusgamtės (su namu ar žmogumi) vaizdas, kita dalis – dažniausiai kokiu nors būdu ant ko nors pakibusi suknia ar kitas rūbas. Jų jungtyje – jokios organikos, jokios vaizdo, chronologinės ar racionalios logikos; nepaisant to jie dera puikiai ir visiškai pateisinamai, kaip kad tarpusavyje dera vakarienės gaminimas ir mintys apie gyvenimo prasmę.
Akivaizdu, kad Šulskytei neblogai sekasi atskleisti štai tokią vidinę kasdienybės ir amžinybės dramą. Iškreipdama įprastinę matymo, vaizdavimo, derinimo logiką, ji išmuša stebinčią akį iš įprasto mąstymo vėžių ir atveria jai totalų būties pavidalą. Kartais netgi nenaudoja gamtos ir išsiverčia absurdiškai sukryžmindama žmones ir rūbus – tiems, kurie dabartyje, pritaikydama praeities apvalkalus, svetimoms išnaroms – svetimus kūnus.
Reikia pasakyti, kad žmones fotografuoti bei derinti jai išeina dar įdomiau nei gamtos vaizdus. Jau nekalbant apie drabužius, pavyzdžiui, pretenzingas, sunkiomis jausmingomis aksomo klostėmis krentančias suknias, visiškai išėjusias iš mados ir tuo pačiu neabejotinai funkcionalias ir tebedėvimas. Neprilygstamos, keistai kraupios ir komiškos “Seserys” (2002): saldus dviejų dvidešimto amžiaus pradžios seserų elegantiškais sijonais ir skrybėlaitėmis duetas, susėdęs prie nėriniuota staltiese užtiesto stalelio, atsikartoja saldžiame dviejų seserų standartinėmis dvidešimt pirmo amžiaus palaidinukėmis ir kaspinėliais ant kaklo duete, žvelgiančiame į žiūrovą .
Šiandien ne mažiau keisti atrodo ir nufotografuoti aštuntojo dešimtmečio madomis apsirėdę aštuntojo dešimtmečio žmonės aukštoje žolėje sėdintys taip pat, kaip kad sėdima ir dabar, arba šių dienų liesaveidės išvargusios nuo rutinos moterys su sovietmečio prabangą menančiomis putniomis ir blizgiomis „bliuskomis“.
Apie Šulskytę rašomose recenzijose dažnai užsimenama apie jos ypatingą šviesos naudojimą, apie ypatingus formaliuosius darbų aspektus, persiklojančius ar nutįstančius pavidalus, apie jų faktūras ir žaismą, apie svorio ir bekūniškumo dialektiką. Ir iš tiesų estetinis fotografijų turinys yra labai turtingas bei užpildytas; negana to, kad jame nuolat žaidžiama priešingybėmis – tamsą skrodžia ryškūs saulės šviesos šuorai arba minkštose sutemose skendintį peizažą perkerta aštri pakabos forma su geometriškai sukirpta palaidine – jis nėra nei perkrautas, nei egzaltuotas.
Kontrastai ir nedermės skęsta juodai baltos technikos pustoniuose, kaip kasdienybėje oponuojančios reikšmės – amžinybės bereikšmiškume. Fotografijos, kurios nėra nei išoriškai efektingos, nei akies mirksniu atsiveriančios, savo įdomumą atskleidžia stebeilijant jose besikaitaliojančių laiko, formų ir prasmių vidinius efektus.
Paroda veikia iki vasario 12 d.
