„Bijojau šios dienos ir giliai viduje žinojau, kad ji ateis, nes pastaruosius dvejus metus išgyvenome tikrus emocinius amerikietiškus kalnelius dėl jo noro į mūsų intymų gyvenimą įtraukti jo vis stiprėjantį potraukį vyrams. Turime tris vaikus ir kartu praleidome beveik visą gyvenimą, todėl man buvo sunku susitaikyti su tuo, kad tai – iš tiesų pabaiga. Likau sudaužyta širdimi.
Dabar turėjome naują iššūkį – susikurti naujus gyvenimus su tokia pačia meile ir pagarba, kokias vienas kitam jautėme per kartu praleistus dešimtmečius. Aš dažnai sau primenu, kad mes skiriamės dėl meilės, o ne dėl jos trūkumo, bet vis tiek labai sunku.
Anksčiau aš net nežinojau, kas yra „skirtingų orientacijų santuoka“, kol nesupratau, kad joje jau gyvenu. Prieš dvejus metus Maikas man atskleidė, kad pradeda jausti potraukį vyrams. Jis tikino, kad nenori manęs prarasti, kad mane myli ir nori, kad santuoka nesugriūtų.
Turėjau tris vaikus, darbą pilnu etatu ir tuo pačiu metu bandžiau padėti savo vyrui suprasti savo seksualinę orientaciją – viskam buvo pradėję trūkti jėgų. Nusprendėme, kad bus lengviau apie situaciją niekam nepasakoti – tai buvo 2014 metais, bet atrodė, kad pagalbos ir informacijos šaltinių nedaug, o sektinų pavyzdžių – dar mažiau.
Tik po keleto mėnesių Maiko jausmai kitiems vyrams sustiprėjo ir jis pagalvojo, kad galbūt yra biseksualus – tada nusprendėme kreiptis į terapeutus. Po keleto bandymų radome puikią terapeutę, kuri galiausiai padarė išvadą, kad mano noro gyventi monogamiškuose santykiuose Maikui išpildyti nepavyks. Man tai atrodė kaip ultimatumas: galėjau arba lydėti jį į jo kelionę, arba su juo išsiskirti. Abu variantai man kėlė siaubą. Negalėjau jo palikti, ir nusprendžiau pasižiūrėti, kur visa tai mus nuves.
Po daugelio mėnesių konsultacijų su terapeute, man teko priimti tai, ko Maikui reikėjo ir ko jis manęs prašė – leisti jam eksperimentuoti su kitu vyru. Būtent tada supratau, kokia lanksti ir prisitaikanti gali būti meilė.
Viskas buvo suplanuota jau seniai, bet dabar tai vyko iš tiesų. Racionaliai buvau viską supratusi, bet mano širdis nenorėjo su tuo susitaikyti. Tuo pirmus kartus, kai jis pradėjo susitikinėti su savo „draugu“ – kitu vedusiu vyru – savo išgyventus jausmus galiu apibūdinti tik kaip nežemiškas patirtis.
Tomis dienomis, kai jis ruošdavosi pasimatymams, man būdavo skaudu žiūrėti, kaip jis puošiasi ir stengiasi labiau, nei bet kada su manimi. Tada po kiek laiko gaudavau jo žinutę, kad jis jau grįžta namo. Tie keli žodžiai buvo tai, dėl ko aš aukojausi – tai reiškė, kad aš išgyvenau, o jis jau tuoj bus namie.
Po dar kelių mėnesių Maiko draugas suprato, kad iš tiesų yra ne biseksualus, o homoseksualus, todėl nusprendė skirtis su žmona. Man užėmė kvapą – nuo pat pradžių labiausiai bijojau, kad taip bus ir Maikui, bet jis sakė, kad jam tai nieko nekeičia ir kad jis yra užtikrintas savo biseksualumu.
Bet emociniai amerikietiški kalneliai vis greitėjo – vieną dieną Maikas grįžo namo apsiašarojęs. Jo draugas su juo išsiskyrė, nes jau buvo įsimylėjęs Maiką. Tai buvo dar vienas pirmas kartas ir dar vienas iššūkis, kurį reikėjo kažkaip išspręsti, bet tada jau viskas atrodė kitaip ir jutau, kad Maikas pasikeitęs – jis buvo atitolęs nuo manęs ir įskaudintas. Pirmą kartą pajutau, kad manęs jam negana, o tos pačios vasaros pabaigoje sulaukiau jo pareiškimo prie pusryčių stalo.
Esu tikra, kad jo sprendimas atvirai man tai pasakyti buvo vienas sunkiausių jo gyvenimo sprendimų, bet tai buvo teisingas sprendimas. Tiesiog mums, kaip porai, nebebuvo daugiau jokių šansų, todėl pradėjome po truputį ardyti savo santuoką.
Mano liūdesys ir pyktis buvo nukreipti į nieką – mūsų situacijoje kaltųjų nebuvo. Aš nieko nebūčiau galėjusi padaryti kitaip, o ir iš jo negalėjau tikėtis būti kuo nors kitu, ne savimi. Prisiekiau sau, kad nesileisiu sugniuždoma ir neleisiu sugriauti savo šeimos – mes iki šiol sugebėjome išlaikyti meilę ir pagarbą vienas kitam, todėl ir išsiskirsime su meile ir pagarba.
Nenustebau, bet vis tiek buvo skaudu, kai Maikas man pasakė, kad pradeda santykius su savo draugu. Ir taip buvo sunku dėl to, kad mūsų bendram gyvenimui atėjo galas, o kur dar žinojimas, kad jis yra įsimylėjęs tą žmogų, kurį aš ilgą laiką ir labai, labai sunkiai stengiausi priimti, kaip jo seksualinį partnerį... Atrodė, kad kažkas ne tik sudaužė man širdį, bet dar ją ir sutrypė.
Sunkiai gedėjau pasibaigusios mūsų santuokos. Teko suprasti, kad mano skausmas jau nebėra mūsų skausmas – tai tik mano skausmas. Žinau, kad ir Maikui buvo sunku, bet jis turėjo kitą žmogų, kuris jo laukė, o man reikėjo žiūrėti, kaip jis pradeda naują gyvenimą, kai tuo tarpu iš manojo buvo likę tik šipuliai.
Tada dar reikėjo pasiryžti vienai sunkiausių užduočių – apie tai pranešti mūsų šeimoms, draugams ir, svarbiausia, mūsų vaikams. Su šia žinia į viešumą išėjome vieningai – abu sakėme, kad Maikas suprato esantis homoseksualus, todėl turi gyventi savo gyvenimą tiesoje.
Sulaukėme krūvos klausimų. Ir kaip aš to nepastebėjau? Ar jis tikrai to nežinojo? Ar buvo kokių ženklų? Atsakymų į šiuos klausimus neturiu ir turbūt niekada neturėsiu, bet esu tikra, kad Maikas mylėjo mane ir mūsų šeimą. Aš mačiau, kaip jam buvo sunku save priimti, ir kai atėjo laikas, aš žengiau sunkiausią žingsnį savo gyvenime – aš jį paleidau.
Tie dveji metai, kuriuos praleidome aiškindamiesi situaciją man padėjo greičiau jį paleisti – mano širdis pagaliau pasivijo protą. Gyvenimas ėjo priekį – turėjau tris vaikus, kuriems manęs reikėjo. Neslėpiau nuo jų savo liūdesio, bet taip pat dalinausi ir savo stiprybe bei džiaugsmu, kad iš naujo kursiu save.
Maiko susipratimas mus išlaisvino – nei vienas, nei kitas ilgiau taip gyventi nebegalėjome, kad ir kaip bebūtume vienas kitą mylėję. Tam, kad priimčiau ir palaikyčiau jo santykius su draugu, man prireikė labai daug emocinių jėgų, todėl rūpinimuisi savimi energijos beveik nebeliko. Man tai buvo proga savo gyvenime atversti naują švarų lapą, o pradėjusi galvoti apie tai, kas mane daro laimingą, supratau, kokia esu stipri."
