Evelina atvirauja, jog planų dar mokykloje, tapti aktore – nebuvo. Moteris mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tuomet ėjo muzikos keliu, mokėsi chorinio dirigavimo ir nebuvo jokių planų stoti į aktorinį.
„Aš padėdavau ruoštis savo klasiokei Mildai Noreikaitei. Žiūrėdavau, kaip ji repetuoja etiudus 12-oje klasėje, bet tikrai nemaniau, kad aš stosiu. Per pačius stojamuosius net jai skambinau prašydama pagalbos, kad atsiųstų pasakėčias ar eilėraščius, kurias ji sakė.
O tėčiui esu pasakiusi, kad jūs eikite į tą sceną ir maivykitės, nes man ta scena tikrai neaktuali, jūs čia visi aktoriai. Tuo metu jau ir pusbrolis Ainius ir mano brolis Simonas mokėsi aktoriniame, nors irgi žadėjo stoti kitur“, – apie planus pasakojo Evelina.
Moteris pasakojo, kad po gimnazijos buvo suplanavusi stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir ten įgyti dirigavimo specialybę: „Aš sudirigavau dvyliktokų operą – mokykloje turime tokią didelę tradiciją. Padirigavusi orkestrui supratau, kad jau esu pasiekusi viską, ką čia galima pasiekti“.( juokiasi)
Netrukus Evelina stojo į džiazo vokalą, tačiau dėl per trumpo pasiruošimo ji nebuvo priimta: „Bet kaip aš sakau, gal taip ir turėjo būti“.
Netikėtas karjeros vingis
Vis dėlto karjeros kelias pasisuko netikėta linkme ir Evelina stojo į kolegiją. Moteris atviravo, kad ją mokiusiai mokytojai tai buvo didelis šokas. Anot Evelinos, mokytoja manė, jog po menų mokyklos ji šiek tiek atitrūks ir pasirinks lengvesnį žanrą.
„Pamačiusi Valentiną Masalskį supratau, kad čia visai ne lengvasis žanras“, – juokėsi moteris.
„Likimas pats dėlioja, kaip turi viskas būti. Nežinau, kodėl aš ten atsidūriau. Jei ne ta akimirka, tai šiuo metu turbūt aš nebūčiau Klaipėdoje, nebūtų šeimos, kurią dabar turiu, todėl tas posūkis į aktorinį nuvedė mane į ten, kur esu dabar ir esu labai laiminga“, – šypsodamasi pasakojo Evelina.
Kolegijoje moteris mokėsi trejus metus, o vėliau dėstytojas pasiūlė vykti į Klaipėdą, kur dar vienerius metus tektų studijuoti išlyginamąsias studijas. Baigusi šiuos metus, Evelina įgijo universitetinį išsilavinimą.
„Tuomet čia taip ir pasilikom. Stojau toliau magistrantūros studijas, vėliau į dalyko didaktiką. Taip čia likome ir įkūrėme savo teatrą – Klaipėdos jaunimo teatrą“, – atskleidė Evelina.
„Labai simbolinis pavadinimas, nes tėčiui taip pat sakiau, jog jis vaidino legendiniame Vilniaus jaunimo teatre, o mes įkūrėme jaunimo teatrą Klaipėdoje. Buvome jauni, labai norėjome kurti ir kuriame iki pat šiol, o šiemet mums jau 13-asis sezonas“, – džiaugėsi moteris.
Šalia aktorystės atsiradusi mokytojos profesija
Nors aktorystė ir pedagogika nėra glaudžiai susijusi, Evelina jungia šias dvi specialybes. Moteris jau kurį laiką dirba muzikos mokytoja Klaipėdos rajone, Giruliuose – miško mokykloje.
Evelina juokiasi, kad ten ji atsiveria kaip kita asmenybė: „Būnu ten su tokiais žygio batais ir lietaus apsiaustu, neperšlampamais rūbais.“
„Su mokiniais susėdame ant kelmų, dainuojame, mokomės visokių pratimų ir dainų. Tai scenoje būnu vienokia, o su mokiniais būnu kitokia“, – sako Evelina.
Mokytojas mokosi visą savo gyvenimą, o ypač iš mokinių. Evelina atviravo, jog iš mokinių išmoksta naujų dalykų: „Jie atneša labai daug lengvumo, džiaugsmo, jie labai atviri. Mokiniai mane moko būti čia ir dabar bei girdėti vienas kitą.“
„Būnant mokytoju, turi būti amžinai jaunas“, – juokėsi moteris.
Niekuomet nedingstantis skausmas po tėčio netekties
Lapkričio 6-oji diena Storpirščių šeimoje visą gyvenimą žymės lemtingą dieną – tą dieną užgeso žinomo aktoriaus, Evelinos tėčio Arūno Storpirščio gyvybė, tačiau jis visuomet gyvens šeimos narių prisiminimuose.
Moteris atviravo, jog šeima vis dar neturi jokios tradicijos šiai dienai, tačiau galbūt ateityje pavyks ją sukurti.
„Ši data labai svarbi, taip norisi pabūti kartu su šeima, bet tikrai ne visada pavyksta. Dažniausiu atveju susitinkame, kuomet Simonas vaidina Klaipėdoje. Svarbu, kad apskritai neprarandame ryšio ir bendravimo“, – pasakojo moteris.
Evelina atviravo, jog netekties skausmas niekur nedingsta ir lieka visuomet: „Jis visą laiką yra, tik gal ne tokiame skausmingame lygmenyje. Tu visada tai nešiesi su savimi.“
Gražiausi prisiminimai su tėčiu ir 1 reiškinys, kuris jį visuomet primins
Nors jau septinti metai, kai Evelinos tėčio, Arūno Storpirščio, nėra šalia, moteris atvirauja, kad dar labai norėtų atlikti vieną dalyką, kurį jie visuomet darydavo kartu – išgerti kavos.
„Labai norėčiau kartu dar nueiti kavos, į visiškai bet kokią kavinukę, į kurią jis mane nusivestų. Visuomet laukdavau jo skambučio“, – vos sulaikydama ašaras pasakojo moteris.
Evelina atvira – iš tėčio buvo ko pasimokyti ne tik kaip iš šeimos nario, bet ir kaip iš profesionalaus aktoriaus: „Tėtis visada labai gerai sakydavo, ir man tai kažkaip įsirėžė į atmintį: niekas niekada nežino, kaip tu suvaidinai – žinai tik tu pats. Jei tave giria, o tu jauti, kad buvo blogai, vadinasi, buvo blogai. O jeigu tave peikia, bet tu žinai, kad visai nieko, tai tik tu pats gali pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų.“
Moteris pasidalino, jog vienas gamtos reiškinys visuomet primena tėtį – rūkas.
„Visada sakau vaikams, kai pamatau rūką, kad senelis rūko. Kai važiuojame kur nors, vaikai jau patys tai pastebi ir man vis pasako: „Na, ir užsirūkė senelis.“ Tėtis daug rūkydavo, todėl taip sugalvojau. Kai kyla saulė ir prieš nosį matyti rūkas, visada sakau: „Taip, taip, matau tave“, – šyptelėjo Evelina.
„Kai važiavome į Kėdainius ir jau žinojome, kad netekome, tada taip pat buvo milžiniškas rūkas, tad tas gamtos vaizdinys taip ir liko galvoje“, – prisimindama tęsė moteris.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.
