Priešrinkiminis laikotarpis išties yra stebuklų metas. Būtent tada atsiveria (tiksliau mums yra atveriamos) akys ir tada mes išvystame tai ką mums užgoždavo kasdieniškos smulkmenos.
Iki šiol mes manėme, jog šalyje bujoja korupcija, siaučia infliacija, o gyventi darosi pastebimai sunkiau. Nieko panašaus. Premjeras mums išaiškino, jog korupcija yra išgalvota (priešingu atveju kaip jis pats žadėjo seniai būtų atsistatydinęs), tokio reiškinio kaip infliacija iš viso nėra ir apskritai jo vedama partija visu šimtu procentu įvykdė savo rinkiminius pažadus ir mūsų gyvenimo lygis neišpasakytai išaugo ir tik piktavalis to gali nematyti.
Aišku nesiimtume teigti, jog per šią kadenciją, o tuo labiau per keliolika nepriklausomybės metų mūsų šalyje nebūtų teigiamų pasiekimų. Iš tiesų per šį laiką iš esmės sukurta demokratinė sistema ir šiuolaikinis ūkis, tačiau kai kurios tendencijos verčia sunerimti. Ar galėtume teigti, jog šalyje klesti tikra demokratija, jeigu, kaip rodo apklausos, žmonės bijo viešai reikšti savo nuomonę? Ar iš tikrųjų rinkos ekonomika tarnauja žmonių labui, jeigu vis stipriau išryškėja monopolijų diktato tendencija, kai pernelyg didelė stambaus kapitalo monopolinė galia kenkia ne tik šalies ekonomikai, bet ir kelia grėsmę patiems demokratijos pamatams? Ar galima laikyti pažanga procesą, kai nuo nemokamo aukštojo mokslo siekiama pereiti prie mokamo, kai medicinos paslaugos vis didesniu mastu tampa mokamomis? Šiais požiūriais mes atsiliekame jau ne tik šiuolaikinių, bet ir buvusių sovietinių šalių.
Metų metais vykdomos reformos, kurios nė kiek nepagerina situacijos nei švietimo, nei sveikatos apsaugos, nei kitose srityse taip ištęstos, kad apskritai kelia abejonių dėl jų tikslų. Tačiau didžiausia mūsų politinės sistemos bėda – korupcijos išplitimas, kuri pasiekė aukščiausias valdžios institucijas bei pačius aukščiausius šalies pareigūnus ir kuri lyg vėžys alina valstybės organizmą. Ši nuodėmė buvo būdinga visoms mūsų buvusioms valstybės institucijoms neišskiriant pačių aukščiausių, tačiau kuo toliau tuo daugiau ji įžūlėjo ir šiandieną korupcija pasiekė įžūlumo ir cinizmo viršūnę.
Puikiausias to pavyzdys yra bendrovės „Leo LT“ steigimas Keista buvo stebėti, kaip Vyriausybės ministras, kuriam buvo pavesta vesti derybas, užuot gynęs viešąjį interesą, kryžium gulė už privataus kapitalo interesus, visokeriopai palaikomas paties premjero. Pasirodo, jog ir su pačiu prezidentu, kuris tariant jo žodžiais giliai apmastęs priėmė savarankišką sprendimą, šis sandėris jau buvo suderintas gerokai anksčiau. Tačiau fantazijos buvusiems smulkiems prekeiviams aiškiai trūksta - buvusiam „Lietuvos energijos“ vadovui jie visu šimtu procentu pakartojo Šrioderio variantą (aišku, atitinkamame mastelyje). Kada matai neturinčią precedento situaciją, kai viena prekeivių grupė savo valią diktuoja aukščiausiems šalies pareigūnams ir šeimininkauja kaip savo namuose sostinėje, kurią valdo opozicija, kai netgi teismas priima abejotiną sprendimą, užblokuodamas elektros energijos kainų apskaičiavimo metodiką, palankią vartotojams, galvon pradeda lįsti negeros mintys apie pinigų visagalybę. Kovodami su savo oponentais bendrovės „LEO LT“ sumanytojai taip pat didelę išmone nepasižymi, naudodami grubius ir net absurdiškus argumentus. Pasirodo kainų komisijos pirmininkas, siūlydamas griežčiau riboti elektros energijos kainas, gina ne vartotojų interesus, o tarnauja Rusijos interesams. Toks pats absurdiškas kaltinimas savo laiku buvo keliamas ir „Lietuvos energijai“, ir visiškai sveiku protu nesuvokiama kaip tokios „įtartinos“ institucijos vadovas staiga tapo tokios patriotiškos struktūros kaip „Leo LT“ valdybos pirmininku. Dar daugiau – lyg niekur nieko jam buvo atleistos ir jo įtartinos machinacijos su žeme
Žmonės tą puikiausiai mato, todėl pasitikėjimas bet kuria valdžios institucija yra labai neaukštas. Argi tai normalu, kai Seimo, Vyriausybės ar partijų reitingai tesiekia vos kelis procentus? Norint taisyti tokią padėtį, neišvengiami radikalūs spendimai tiek politinėje, tiek ekonominėje sferoje. Šiandieną mes nejaučiame ypatingo prekių ir paslaugų deficito, tačiau sąžiningumo ir padorumo deficitas liko, galbūt netgi didesnis nei sovietiniais laikais.
Galimas daiktas, jog šį deficitą Seime būtų galima sumažinti patobulinant arba net keičiant rinkimų į Seimą tvarką.. Manau, jog siūlymai rinkti Seimo narius tik vienmandatėse apygardose esamoje situacijoje turi prasmę. Kadangi partinių sąrašų priedangoje į Seimą prastumiami ne tiek rinkėjų pasitikėjimą ar aukštą kvalifikaciją turintys, bet partiniai vadovybei tinkami asmenys. Antra vertus esant dabartinei rinkimų sistemai, į Seimą visada pateks partinės viršūnėlės kad ir kokiais korupciniais ryšiais jos būtų apraizgytos. Rinkėjams tai kelia bejėgiškumo jausmą ir suvokimą, jog jie nieko negali pakeisti, jog iš tikro jie turi labai mažą pasirinkimo galimybę. Didele dalimi jie teisūs, todėl kuo toliau tuo bus sunkiau privilioti rinkėjus dalyvauti rinkimuose. Kandidatus į Seimą, aišku, galėtų remti partijos, taip pat nevyriausybinės organizacijos. Savo atstovus galėtų kelti šalies universitetai bei mokslo įstaigos.
Norint pakelti Seime priimamų įstatymų kokybę, įstatymų projektus privalėtų įvertinti nepriklausomi ekspertai, kurie turėtų nustatyti projektuose numatytų antikorupcinių saugiklių pakankamumą bei įstatymų atitiktį Lietuvos Konstitucijai. Yra siūlymų formuoti dviejų lygių Seimo struktūrą, kuri turėtų garantuoti priimamų įstatymų aukštesnę kokybę ir sumažintų politinės korupcijos galimybę. Aukštesnieji rūmai – Senatas, kurį sudarytų kvalifikuoti savo sričių specialistai, būtų atsakingas už priimamų įstatymų kokybę bei jų atitikimą Lietuvos Konstitucijai. Esant tokiai Seimo struktūrai būtų sudėtingiau „prakišti“ korumpuotus įstatymus. Nors Seimo struktūra ir taptų šiek tiek sudėtingesnė, tačiau tai nei kiek netrukdo sumažinti bendrą Seimo narių skaičių. Nors tokia parlamentų struktūra nėra naujiena demokratinėse šalyse, tačiau galimas prieštaravimas, jog tokia Seimo struktūra yra pernelyg sudėtinga tokiai mažai šaliai kaip Lietuva. Reikia pripažinti ir tai, jog šiuose rinkimuose rinkėjų galimybės padidintos, nes rinkimų įstatymo pataisos suteikia didesnę reikšmę rinkėjų reitingavimui, kai kandidatų galimybės priklauso tik nuo rinkėjų suteiktų pirmumo balsų nesvarbu kokią vietoje partiniame sąraše įrašytas kandidatas. Manytume, jog rinkimų rezultatai galėtų būti dar objektyvesni, jei rinkėjai galėtų papildomai įrašyti į rinkimų biuletenį dar penkių jų nepageidaujamų kandidatų numerius, kuriems butų suteikiami neigiami pirmumo balsai.
Kad sparčiau plėtotųsi ir šalies ūkis ir sparčiau augtų gerovės lygis, reikalingi kardinalūs pokyčiai ir ekonomikoje. Tikra nelaimė šalies ūkiui yra monopolijų įsigalėjimas tiek perdirbamose pramonės šakose, tiek ir prekyboje. Šiuolaikinė ekonomika remiasi rinkos principais, tačiau rinka turėtų būti didesniu laipsniu kontroliuojama, kad ji nebebūtų turtingiesiems jų turto ir galios didinimo priemone taip, kaip yra dabar. Pernelyg didelę monopolijų galią būtina riboti įstatymu. Dominavimo rinkoje leistiną ribą reikėtų sumažinti nuo dabar įteisinto 40 proc. iki 10 – 15 proc. dydžio (tai liečia ir prekybos tinklus). Įmonės, valdančios didesnę rinkos dalį, turėtų būti skaldomos į mažesnes, kas leistų padidinti konkurenciją ir tuo pačiu mažinti kainas bei sudarytų palankias sąlygas smulkiajam ir vidutiniajam verslui plėtoti. Šiandieną galima pagrįstai teigti, jog savo laiku įvykdytas prekybos sferos liberalizavimas, panaikinus prekybinius antkainius, buvo klaida, dėl kurios praktiškai buvo sunaikinta smulkioji prekyba.
Lietuvos ekonomika gali ir privalo užtikrinti visiems sąžiningai dirbantiems šalies piliečiams šiuolaikinius standartus atitinkantį gyvenimo lygį, sukurti platų ir pasiturintį vidurinį sluoksnį, kuris garantuotų tiek ekonomikos stabilumą, tiek ir demokratijos plėtotę šalyje. Aišku, būtina sutvarkyti atlyginimų sistemą viešajame sektoriuje taip, kad atlyginimų skirtumai tarp atskirų kategorijų darbuotojų atitiktų civilizuotų šalių atlyginimų proporcijas. Privačiame sektoriuje tai gali būti sureguliuota per progresinę mokesčių sistemą.
Vienas iš svarbiausių uždavinių siekiant nurodytų tikslų įgyvendinimo – tai šalies bendrojo vidaus produkto dalies, perskirstomos per nacionalinį biudžetą, didinimas, reformuojant mokesčių sistemą. Dabar esama proporcija negali užtikrinti ir niekad neužtikrins tokio socialinės saugos, medicinos paslaugų, švietimo, mokslo, kultūros ir kitų visuomenei svarbių sferų finansavimo, kuris atitiktų šiuolaikinius reikalavimus, t.y. reikiamą viešųjų paslaugų apimtį ir kokybę. Kai per nacionalinį biudžetą perskirstoma mažiau kaip 30 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, negalima tikėtis, jog šių sferų darbuotojai gaus jų kvalifikaciją ir darbo apimtį atitinkančius atlyginimus, kurie šiandieną nepelnytai maži. Šis tikslas gali būti pasiektas pertvarkant šalies finansų sistemą bei efektyviau panaudojant valstybės turtą.
Viena svarbiausių priemonių, pertvarkant šalies finansų sistemą – mokesčių sistemos reforma, įvedant tiesioginių mokesčių (gyventojų pajamų, pelno, turto) progresinius tarifus. Įvedami progresiniai mokesčiai turėtų remtis principu, jog šie mokesčiai nepablogins mažas ir vidutines pajamas gaunančių žmonių padėties, t.y. jie turėtų paliesti tik dideles pajamas gaunančius ir perteklinį turtą valdančius asmenis. Reikėtų subalansuoti kapitalo ir darbo apmokestinimą, kuris šiuo metu akivaizdžiai nepalankus darbui. Reikėtų apmokestinti visą nekilnojamą turtą, esantį gyventojų ir įmonių nuosavybėje, įmonių kilnojamąjį turtą bei gyventojų prabangųjį turtą. Gyventojų nekilnojamam turtui reikėtų nustatyti neapmokestinamą minimumą, kad tik normaliam gyvenimui turimas turtas nebūtų apmokestinamas. Šis minimumas būtų indeksuojamas infliacijos koeficientu. Pensininkams, socialiai remtiniems bei kitiems mažas pajamas gaunantiems asmenims reikėtų numatyti lengvatas arba jiems nekilnojamo turto mokestis iš viso neturėtų būti taikomas. Nekilnojamojo turto mokestis padės subalansuoti ir stabilizuoti nekilnojamojo turto rinką. Progresiniai mokesčiai ne tik leis padidinti šalies biudžetą, bet ir įgyvendins socialinio teisingumo principą, sumažindami nepagrįstai didelę socialinę atskirtį.
Progresinių mokesčių oponentai teigia, jog tokie mokesčiai riboja ekonomikos augimą ir neteisingai atima uždirbtą pelną bei atlyginimą. Iš tikrųjų tai nėra tiesa – monopolijos didelį viršpelnį gauna perskirstydamos pajamas savo naudai, remdamosi monopoline galia, o kai kurie aukštai apmokami darbuotojai iš tiesų gauna ne darbo užmokestį, o dalį iš monopolinių pelnų kaip atlygį už veiklą, padedančią gauti monopolinį viršpelnį. Tai akivaizdžiausiai rodo buvusio „Lietuvos energijos“ vadovo pavyzdys. Kokios galėtų būti normalių atlyginimų ribos šiandieninėse sąlygose galėtume įsivaizduoti iš tokių samprotavimų. Darbo atlyginimo dydį įtakoja kvalifikacija, atsakomybės laipsnis, atliekamo darbo apimtys. Jeigu sutiksime, jog aukščiausią kvalifikaciją turi profesoriai, tai jų darbo atlyginimą galima imti už bazę. Maksimalus profesoriaus atlyginimas yra 3000 litų, tai maksimali riba kvalifikacijai. Kiti veiksniai gali padidinti šią ribą, tarkim, du, tris ar net keturis kartus. Tokiu būdu mes galime nustatyti normalaus darbo užmokesčio ribą. Jeigu darbo užmokestis viršija šią ribą, tai jį įtakoja jau ne vien su darbine veikla susiję veiksniai. Progresinis pajamų mokestis būtent ir sumažintų šių veiksnių įtaką.
Tikru skandalu reikėtų laikyti tą faktą, jog iki šiol nėra apskaitytas ir įvertintas valstybei priklausantis turtas, be ko neįmanomas jo efektyvus naudojimas. Manytume jog tai ne atsitiktinis aplaidumas. Turėtų būti sugriežtinta valdininkų, atsakingų už valstybės turto efektyvų naudojimą kontrolė ir pareikalauta jų didesnės atsakomybės už darbo rezultatus. Būtina peržiūrėti visus abejotinus sandėrius su valstybės turtu, kurie galėjo atnešti didelius praradimus valstybei, o iš nustatytų kaltininkų nepriklausomai nuo jų rango bei užimamų pareigų pareikalauti atsakomybės už valstybei padarytą žalą. Kartu reikėtų panaikinti senaties terminą už tokius sandėrius, kurie atnešė didelę žalą valstybei bei jos ekonominiams interesams.
Socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, švietimas ir mokslas, kultūra turi tapti prioritetinėmis biudžetinio finansavimo sritimis. Būtina sukurti patikimą specialistų su aukštuoju išsilavinimu poreikio šalies ūkiui prognozavimo sistemą. Sveikatos apsauga bei studijos studentams, sėkmingai vykdantiems studijų programų reikalavimus ir kurių skaičius atitinka prognozuojamą valstybės poreikį, būtų nemokamos. Dabar teikiami Seimui svarstyti abu aukštojo mokslo reformos projektai nėra priimtini, kadangi jie įteisintų mokamą aukštąjį mokslą.
Nemokamo aukštojo mokslo principas gali būti realiai įgyvendintas, jeigu jis atitinka esamas valstybės galimybes, t. y. reikėtų nustatyti racionalų valstybinių universitetų, turinčių pakankamos kvalifikacijos dėstytojus, į kuriuos įstojusiems studentams garantuojamos nemokamos studijos, skaičių. Kitoms aukštosioms mokykloms, ruošiančioms valstybei reikalingus specialistus, paliekamos galimybės gauti valstybės užsakymus, finansuojamus iš valstybės biudžeto, šiems specialistams ruošti bei galimybes papildomai priimti studentus į mokamas studijas.
Siekiant pakelti studijų lygį šalies aukštosiose mokyklose, reikėtų sugriežtinti kvalifikacinius reikalavimus, užimant docento bei profesoriaus pareigybes. Tačiau kartu turi būti nustatyti ir adekvatūs šiems reikalavimams aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimai. Švietimas ir mokslas turi tapti valstybei prioritetinėmis sritimis. Tai reikštų, jog vidutiniai mokytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokslo darbuotojų atlyginimai turėtų viršyti šalies atlyginimų vidurkį kaip tai yra Vakarų Europos šalyse. Deja, nepaisant formalaus švietimo prioriteto deklaravimo, mokytojų atlyginimai šiandieną nesiekia vidutinio šalies atlyginimo lygio.
Valstybės valdymą reikėtų demokratizuoti, kad valdymo struktūrų veikla taptų skaidresnė ir būtų užkirstas kelias korupciniams sandėriams. Visuomeninių organizacijų bei atskirų gyventojų grupių, kurių interesus gali paliesti priimami sprendimai, atstovai turėtų galimybę dalyvauti Seimo bei savivaldybių tarybų posėdžiuose stebėtojų teisėmis ir apie ruošiamus sprendimus, jų motyvus bei galimas pasekmes privalėtų informuoti tas gyventojų grupes, kurių interesus tiesiogiai paliestų šie sprendimai. Savivaldybių tarybų sprendimai, nedalyvaujant suinteresuotiems visuomenės atstovams traktuotini kaip niekiniai.
Kartu šalyje turėtų būti plėtojama demokratija, vis didesnę viešųjų reikalų dalį perleidžiant tvarkyti pačioms bendruomenėms. Tam padėtų tiesioginiai merų bei seniūnų rinkimai, suteikiant savivaldybėms ir seniūnijoms daugiau galių ir ekonominio savarankiškumo, sprendžiant žmonėms rūpimus klausimus. Kartu būtų stiprinama ir gyventojų kontrolė tiesiogiai išrinktų merų ir seniūnų veiklai. Svarbiausiais gyventojams rūpimais klausimais privalėtų būti rengiamos privalomos apklausos, o bendruomenės apklausoje išreikštas sprendimas privalomas vietos valdžiai vykdyti.
Čia mes palietėme tik nedidelį spręstinų problemų ratą ir kaip jas reikėtų spręsti, tačiau pateiktų pasiūlymų įgyvendinimas galėtų mažinti politinę korupciją, socialinę atskirtį bei didinti gerovę visiems šalies gyventojams.
Ekonomikos prof. Gediminas Davulis („Fronto“ partijos narys)
