Ar tikrai „duoti“ reiškia rūpintis savimi? Psichologinis paradoksas

Būtent sveikatos kontekste šis mąstymas sustiprėja – čia susiduriame su nežinomybe, laukimu ir nerimu dėl savo ar artimųjų būklės. Tokiose situacijose natūraliai ieškome bet kokio būdo jaustis saugiau, net jei tas būdas nėra racionalus ar pagrįstas.

Apie šį paradoksą kalbamės su psichologe, mokymų lektore, „Psychodemia“ įkūrėja įkūrėja Agnieška Kašinska.

Įsišakniję įsitikinimai

Idėja, kad gydytojui „duoti“ yra normalu ar net būtina, dažnai nėra sąmoningai apgalvota – ji tiesiog perimta iš aplinkos.

„Mūsų įsitikinimai dažniausiai formuojasi dar vaikystėje, kai girdime, ką sako tėvai ar artimiausia aplinka. Todėl žmogus gali net nesuvokti, kad šis įsitikinimas nėra jo paties“, – sako psichologė.

Anot jos, tokie įsitikinimai veikia automatiškai – žmogus mano, kad rūpinasi savimi, nors iš tiesų tiesiog kartoja išmoktas schemas. „Psichologijoje sakome – įsitikinimas „prarytas“, bet „nesukramtytas“, – priduria ji.

Tai reiškia, kad žmogus neturi vidinio atsakymo „kodėl taip darau“ – jis tiesiog jaučia, kad „taip reikia“. Tokie įsitikinimai dažnai yra labai atsparūs pokyčiams, nes jie nėra sąmoningai permąstyti, o veikiau įsišakniję kaip savaime suprantama norma.

Ar tai sprendimas, ar emocinis „vaistas“?

Vieniems žmonėms „duoti“ gali atrodyti kaip strateginis sprendimas, kitiems – kaip būdas nusiraminti. „Jei žmogus yra patyręs, kad tai veikia ir duoda norimų rezultatų, jis gali tai vertinti kaip sąmoningą sprendimą“, – sako A. Kašinska, tačiau priduria, kad dažniau tai susiję su emocine būsena: jei kyšis duodamas siekiant sumažinti nerimą ar atsakomybės jausmą, tai tampa būdu keisti vidinę savijautą.

Kitaip tariant, „duoti“ nebėra apie gydytoją – tai apie patį žmogų ir jo bandymą susitvarkyti su įtampa.

Baimė, kaltė ir kontrolės poreikis

Kas iš tiesų stumia žmogų į tokį elgesį? Pasak pašnekovės, tai visa emocijų paletė. „Baimė, kaltė, kontrolės poreikis, noras nusiraminti ar perkelti atsakomybę – visa tai telpa šiame elgesyje“, – sako ji.

Gydymo situacijose žmonės dažnai jaučiasi pažeidžiami: trūksta kontrolės, kyla nerimas dėl sveikatos, todėl natūraliai ieškoma būdų susigrąžinti stabilumą. Tokioje situacijoje „duoti“ gali veikti kaip iliuzinis kontrolės mechanizmas – tarsi „padariau viską, ką galėjau“.

Psichologė taip pat atkreipia dėmesį į kitą, rečiau aptariamą motyvą. „Kai kurie žmonės, turintys ryškesnių narcisistinių bruožų, gali rinktis „atsilyginti“ dėl poreikio išsiskirti, jaustis aukščiau kitų. Vidinis dialogas gali skambėti taip: „aš nebūsiu kaip visi, man turi būti geriausia“.“ Tokiu atveju „duoti“ tampa ne saugumo, o statuso klausimu.

Kodėl tai – psichologinis paradoksas?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žmogus duodamas kyšį rūpinasi savimi – siekia daugiau dėmesio ar saugumo. Tačiau dažnai vyksta priešingas procesas:

• stiprėja nepasitikėjimas sistema.
• didėja vidinis nerimas („o jei neduosiu?“).
• formuojasi priklausomybė nuo tokio elgesio.

Ilgainiui toks modelis gali tapti automatiniu – žmogus net nebesvarsto kitų alternatyvų, nes jau yra įsitikinęs, kad tai vienintelis veiksmingas būdas. Tai riboja galimybę patirti, kad sistema gali veikti skaidriai ir be papildomų „saugiklių“.

Taip susidaro uždaras ratas: kuo daugiau žmogus „duoda“, tuo labiau jam ima atrodyti, kad be to neįmanoma.

Kaip atpažinti šį modelį savyje?

Pirmas žingsnis – pastebėti, iš kur kyla kyšio davimo noras. „Svarbu stebėti, iš kokio jausmo kyla šis poreikis – kam žmogus bando priešintis arba ką slopina“, – akcentuoja specialistė. 

Svarbu suprasti, kad tai dažnai nėra vienkartinis elgesys. Greičiausiai šis poreikis pasireiškia ne tik santykyje su gydytoju, bet ir kitose gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, žmogus gali jausti poreikį nuolat „atsilyginti“ ir santykiuose su draugais ar kolegomis.

Vis dėlto, ne visada lengva save pamatyti objektyviai, todėl gali padėti aplinka. Paklauskite artimųjų, kaip jie jus mato iš šalies – jų atgalinis ryšys dažnai būna labai vertingas. Tai gali padėti suprasti, ar „duoti“ yra išimtis, ar pasikartojantis modelis.

Rūpintis savimi – ne tas pats, kas „duoti“

Svarbu atskirti tikrą rūpinimąsi savimi nuo bandymo nuslopinti nemalonius jausmus. Rūpintis savimi reiškia:

• Pasitikėti sistema ir specialistais.
• Priimti pagalbą be papildomų „sąlygų“.
• Atpažinti savo emocijas, o ne jas slopinti.

Tuo tarpu „duoti“ dažnai tampa emociniu „pleistru“ – trumpam nuramina, bet priežasties neišsprendžia. Tai gali suteikti momentinį palengvėjimą, tačiau kartu stiprina įsitikinimą, kad be šio veiksmo saugumo jausmas neįmanomas.

Šio įpročio atsisakymas – ne tik taisyklių laikymasis, bet ir vidinis pokytis: gebėjimas išbūti su nerimu ir neapibrėžtumu jų „neužglaistant“. Tai procesas, reikalaujantis laiko, tačiau būtent jis leidžia kurti tvaresnį santykį su savimi ir aplinka.

Galiausiai tikras saugumas neatsiranda iš „daviau, vadinasi, viskas bus gerai“. Jis kyla iš pasitikėjimo, aiškumo ir gebėjimo priimti pagalbą be papildomų sąlygų.

Straipsnis finansuojamas Sveikatos apsaugos ministerijos.