M. Saakašvilis žinomas ne tik dėl pozityvių permainų, kurių jo valdymo metu sulaukė Gruzija, bet ir dėl tokių asmeninių savybių, kaip nepastovumas ar impulsyvumas. 2008 metais jis pasirinktinai reagavo į Vašingtono siunčiamus signalus, dėl ko privedė Gruziją prie mirtino ir beviltiško karo su Rusija. Kuomet Vakarų sąjungininkai atsisakė kištis į konfliktą ir prisidėti prie kovų, Saakašvilis pradėjo kalbėti apie išdavystę. Po šių įvykių Gruzijos prezidento reputacija Vakarų sostinėse gerokai smuktelėjo, aukščiausiame lygmenyje jo niekas nebepriėmė.
Dabartinis susitikimas su Obama – „padėkos ženklas“ už Gruzijos sprendimą netrukdyti Rusijai prisijungti prie Pasaulio prekybos organizacijos (PPO).
Saakašvilio Gruziją galima apibūdinti kaip „ne-Rusijos“ ir „anti-Rusijos“ mišinį. „Ne-Rusija“ reiškia valstybinių struktūrų reformas, pakantumą religinėms mažumoms ir kitas pliuralizmo tradicijas. „Anti-Rusija“ – demonstratyvus elgesys Vladimiro Putino ir jo valdžios atžvilgiu. Tačiau neretai Saakašvilio elgesys artėja prie iš esmės veidrodinio Putino veiksmų atkartojimo. Iškyla baimė, kad Gruzijoje valdžia taip pat gali būti sukoncentruota valdančiosios mažumos rankose.
Charakterizuojant situaciją Gruzijoje, reikia pažymėti, kad valdžioje ten yra iš esmės viena partija, teismų sistema nėra visiškai laisva, policijos aparatas „per didelis“, ir jam trūksta atsiskaitomybės, o kalėjimuose „per daug žmonių, kurių ten neturėtų būti“. Gruzijos valdžia nesulaukė jokio pasipriešinimo iki tol, kol į opoziciją neatėjo verslininkas Bidzina Ivanišvili. Jo atžvilgiu irgi galima iškelti daug klausimų, tačiau tai, kaip Gruzijos valdžia reagavo į jo ketinimus, apnuogina pačius „tamsiausius jos instinktus“: iš Ivanišvilio atėmė pasą, per vyriausybinius kanalus jį pademonstravo kaip rusų marionetę (sunku pasakyti, ar tai yra tiesa), o jam priklausantiems bankams išsiuntė ieškinius su kaltinimais pinigų plovimu.
Tačiau didžiausias Saakašvilio demokratijos patikrinimas jo dar laukia ateityje – prie pabaigos artėja Saakašvilio prezidentavimo kadencija, po kurios jis nebegalės pretenduoti į dar vieną. Įtariama, kad Saakašvilis galėjo suplanuoti pasielgti „putiniškai“ ir persėsti į premjero kėdę. Gruzijos elito atstovai – modernizatoriai, o ne demokratai. Jie kartas nuo karto teigia, kad negali leisti per didelės savo šalies demokratizacijos, nes tai „sustabdys reformas“, opozicinės jėgos sustiprės, ir Gruzija nusiris į praeitį. Nors ši idėja yra visai patraukli, ji yra neteisinga. Atsvarų sistema, kadencijų apribojimai egzistuoja tam, kad neleistų elitui iškelti savęs aukščiau už žmones. Jeigu Saakašvilis sugebės po savo kadencijos pabaigos gražiai palikti sceną, jis gali parodyti puikų pavyzdį kitoms posovietinėms valstybėms, įskaitant ir Rusiją. Jeigu tai neįvyks, Vašingtonas Gruzijoje turės probleminį partnerį.
