REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vos į Lietuvą spėjo atkeliauti pirmosios nedosnios COVID-19 vakcinų dozės, kilo daug klausimų, ar ja gali būti skiepijami visi – ar bus kokių apribojimų persirgusiems žmonėms, dabar tebesergantiems? Ar tikslinga prieš skiepijantis atlikti antikūnų testą? Į visus šiuos klausimus Nacionalinio vėžio instituto gydytojas, imunologas Marius Strioga.

Vos į Lietuvą spėjo atkeliauti pirmosios nedosnios COVID-19 vakcinų dozės, kilo daug klausimų, ar ja gali būti skiepijami visi – ar bus kokių apribojimų persirgusiems žmonėms, dabar tebesergantiems? Ar tikslinga prieš skiepijantis atlikti antikūnų testą? Į visus šiuos klausimus Nacionalinio vėžio instituto gydytojas, imunologas Marius Strioga.

REKLAMA

Aktualiausiais klausimais ir atsakymais į juos socialinio tinklo paskyroje dalindamasis gydytojas neslėpė, kad šiuo metu atlikti klinikiniai tyrimai leidžia aptarti ne visus niuansus. Visgi jis tvirtino, kad tiek jau persirgę ar besimptome forma skiepijimo metu sergantys asmenys kažkokio nepageidaujamo vakcinos reiškinio neturėtų tikėtis.

Ar reikia koreguoti vakcinavimo schemą, jei žmogus suserga COVID-19 po pirmosios vakcinos dozės? Ar tikslinga ir kada skirti antrą vakcinos dozę?

REKLAMA
REKLAMA

Manau, reikia baigti vakcinaciją, nes greičiausiai šiems žmonėms lygiagrečiai vystosi tiek vakcinos indukuotas, tiek ir natūralios infekcijos sukeltas imuninis atsakas. 

REKLAMA

Antroji vakcina turėtų sustiprinti ir įtvirtinti atminties imuninį atsaką (tiek vakcinos sukeltą, tiek ir dalį natūralios infekcijos sukelto imuninio atsako, nukreipto prieš viruso paviršiaus spyglinį S baltymą).  Ko gero, neprarastume efektyvumo, jei antros dozės paskyrimą pavėlintume viena ar dviem savaitėmis.

Aišku, galimi tam tikri imuninio atsako subtilumai, kai imuninė sistema gali selektyviau reaguoti į pirmąjį antigeninį dirgiklį, kuris tampa dominuojančiu, bet čia šis fenomenas mažiau tikėtinas, ir į jį nesigilinkime, nes šiuo atveju atsakymo tai nepakeistų.

REKLAMA
REKLAMA

Ar vakcina gali skiepytis žmonės, persirgę COVID-19?

Gali, bet kol yra ribotas vakcinų prieinamumas, jiems tą reikėtų daryti ne anksčiau nei po 3 mėn. nuo PGR testu patvirtinto susirgimo, nes didžiajai daugumai persirgusiųjų (net ir lengva ar besimptome forma) susidaro apsauginis imuninis atsakas, kuris bent jau 3 mėn. (panašu, kad ir gerokai ilgiau, nors – ne visiems) išlieka efektyvus. 

Na, o jei persirgęs COVID-19 pasiskiepys anksčiau nei po 3 mėn., ar netgi netrukus po ligos, irgi nieko tragiško nenutiks. Blogiausia, kas gali įvykti – tai natūraliai susidaręs imuninis atsakas gali naikinti pačią vakciną (imuninei sistemai gali atrodyti, kad tai tikras virusas įsibrovė – juk vakcina ir bando jį imituoti). Tokiu atveju, vakcinos skyrimas taptų betikslis. Tačiau, jei nors dalis vakcinos išvengtų imuninės atakos, ji prisidėtų prie natūraliai susidariusio imuninio atsako sustiprinimo – didesnio efektyvumo (afiniškumo) antikūnų susidarymo bei atminties limfocitų populiacijos pagausinimo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Yra pasvarstymų, kad prieš vakcinuojant žmogų, tikslinga nustatyti, ar organizme jau yra antikūnų prieš SARS-Cov-2. Jei yra – vakcinavimą atidėti bent keliems mėnesiams, taip optimizuojant vakcinavimo procesą, ypač kol yra ribotas vakcinų prieinamumas. Galbūt ir galima, bet ar tai daryti naudojant kokybinius greituosius testus (pigūs, greitas rezultatas) ar kiekybinį ELISA metodą (informatyvenis, bet brangesnis, atlikimas reikalauja daugiau laiko ir žmogiškųjų išteklių). Ar būtų objektyvu, jei vieni būtų testuojami greitaisiais, kiti – ELISA testais. Diskusinis klausimas, ar tikslinga tirti antikūnus prieš vakcinavimą.

Kas atsitiks, jei žmogus vakcinuosis, nežinodamas, kad tuo metu serga besimptome ar lengva COVID-19 forma?

REKLAMA

Nors formaliai tai nėra tirta klinikiniuose tyrimuose, tačiau irgi greičiausiai nieko blogo nenutiks:

1. Jei tuo metu infekuotojo organizme natūraliai formuotųsi pilnavertis priešvirusinis imuninis atsakas, tuo pat metu suleista vakcina tik prisidėtų prie jau vykstančio proceso (mažai tikėtina, kad vystytųsi pernelyg stiprus imuninis atsakas, galintis sukelti audinių, pvz., plaučių, pažeidimą). 

2. Jei pilnavertis imuninis atsakas infekuotojo organizme nepajėgtų natūraliai formuotis (dėl įvairių priežasčių) – vakcina paskatintų, sukeltų jo susidarymą. 

Taigi kiekvieno norinčio skiepytis nereikia testuoti, ar jis tuo metu serga besimptome ar lengva COVID-19 forma.

REKLAMA

Tačiau jei ši ligos forma jau patvirtinta tyrimu, nuo vakcinavimo reikėtų susilaikyti, nes imuninis atsakas, labai tikėtina, ir taip formuojasi ir išliks dar bent 3 mėn. Palikite vakciną tiems, kuriems tuo metu jos labiau reikia. Pasiskiepysite vėliau, nieko neprarasdami.

Sergant vidutinio sunkumo ar sunkia COVID-19 forma – nesiskiepyti.

Ar persirgusieji COVID-19 ir turintys imunitetą gali būti platintojais po pakartotinio kontakto su virusu, nors patys naujai nebesuserga?

Į šį klausimą kol kas atsakymo nėra. Situacija su natūralia COVID-19 liga persirgusiais žmonėmis yra tokia pati, kaip ir su vakcinuotaisiais – norint sužinoti, ar jų organizme susidaręs imuninis atsakas yra sterilizuojantis, t. y. apsaugo nuo užsikrėtimo ir viruso platinimo, persirgusius savanorius reikėtų užkrėsti gyvybingu virusu ir imant pakartotinius mėginius iš nosiaryklės (ar/ir išskyrų) ląstelių kultūroje tirti, ar ten išskiriamas infektabilus virusas. Tokius klinikinius tyrimus su persirgusiais žmonėmis reikėtų atlikti, turint medikamentus nuo COVID-19. Maža ką...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Epidemiologai sako, kad į šį klausimą galima netiesiogiai atsakyti, stebint ligos plitimo dinamiką masinės vakcinacijos metu. Bet kokiu atveju, atsakymo į šį klausimą teks palaukti. Šiaip, vakcinos sukurtas imuninis atsakas gali būti pranašesnis už susidariusį persirgus natūralia infekcija, pvz., taip yra skiepijant konjuguota polisacharidine vakcina nuo pneumokoko ar rekombinantine baltymine vakcina (kurioje struktūriniai baltymai formuoja į virusus panašias daleles) nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV). 

Kitais atvejais, natūrali infekcija (pvz., kiaulytė) gali sukurti stipresnį (ilgaamžiškesnį) atminties imuninį atsaką nei vakcinos. Vis dėl to, net ir šiuo atveju, vakcinos yra pranašesnės tuo požiūriu, kad išvengiama su natūralia infekcija susijusių komplikacijų.

REKLAMA

Persirgus kai kuriomis infekcijomis (pvz., stablige, sifiliu), natūralus apsauginis imuninis atsakas išvis nesusidaro, ir apsaugą galima įgyti tik vakcinacijos būdu (aišku, jei yra vakcina nuo tos ligos, pvz., nuo sifilio – nėra, bet nuo jos ir taip apsisaugoti nesunku). Yra ir dar vienas aspektas – pastaruoju metu vis tvirčiau įrodoma gleivinių imuniteto svarba.

Manoma, kad vienas iš svarbių veiksnių, leidžiančių susidaryti optimaliam gleivinių imuniniam atsakui (tarp jų – ir sterilizuojančiam) – tai patogeno patekimo į organizmą vieta. Pvz., yra duomenų, kad pakankamas gleivinių apsauginis atsakas prieš viršutinių kvėpavimo takų ar virškinamojo trakto sukėlėjus susidaro tik tada, kai tas sukėlėjas į organizmą patenka per gleivines, t. y. imuninio atsako formavimasis prasideda būtent gleivinių limfiniame audinyje. Čia puikus pavyzdys –  poliomielito vakcinos – peroralinė Sabin'o vakcina (sukuria sterilizuojantį gleivinių imuninį atsaką, naudoja susilpnintą gyvą virusą, bet mažiau saugi, nes virusas gali mutuoti ir vėl tapti virulentišku) ir parenterinė Salk'o vakcina (apsaugo nuo ligos, o sterilizuojančio atsako nesukuria, nes naudoja inaktyvuotą virusą, suleidžiamą į raumenis).

REKLAMA

Remiantis šia prielaida, atrodytų, kad imuninis atsakas, susidaręs persirgus COVID-19 (kai virusas pateko per gleivinę) turi didesnę tikimybę būti sterilizuojančiu nei imuninis atsakas, sukeltas vakcinacijos (kai antigenas į organizmą pateko per raumeninį audinį, į kurį suleidžiama vakcina). Gal efektyvesnė šiuo požiūriu būtų inhaliacinė COVID-19 vakcina?

Tačiau ir čia viskas nėra taip aišku ir vienareikšmiška. Pvz., konjuguota polisacharidinė pneumokokinė vakcina, suleista į raumenis, dažniausiai sukelia pakankamą IgA klasės antikūnų (pagrindinio gleivinių specifinio humoralinio sterilizuojančio imuninio atsako komponento) susidarymą, tuo tarpu natūrali pneumokokinė infekcija efektyvaus imuninio atsako išvis neindukuoja.  Taigi, lendant gilyn į imuninio atsako subtilumus, ne viskas čia taip paprasta, ir FB šių peripetijų pilnai neišdiskutuosi. O dar jei „pakrapštyti“ priešnavikinį imuninį atsaką, ten džiunglės dar tankesnės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Imunitetas persirgus ir paskiepijus skiriasi

Apibendrindamas gydytojas pabrėžė, kad imuninis atsakas, susidaręs po natūralios infekcijos ir po vakcinavimo, dažniausiai skiriasi.

„Tai priklauso ir nuo to, kokio tipo vakcinos naudojamos, o jos šiandien gali būti viso patogeno (gyvos susilpnintos ar inaktyvuotos/negyvos) arba komponentinės vakcinos“, – rašė jis.

Pastarosios gali būti:

- polisacharidinės, konjuguotos polisacharidinės, baltyminės (toksoidinės, rekombinantinės, išgrynintų baltymų). Jos visada derinamos su imuniniais adjuvantais (pvz., aliuminio junginiais, lipidais, skvalenu);

- sudarytos iš patogeno komponentą/-us koduojančios nukleorūgšties (DNR ar RNR), kuri į paskiepytojo ląsteles pristatoma, panaudojant virusinį vektorių (jis dar veikia ir kaip imuninis adjuvantas) ar nešiklius, pvz., liposomas, katijoninius peptidus ir kt.

REKLAMA

„Ląstelėse (raumenų, dendritinėse ląstelėse) pradedamas gaminti nukleorūgšties koduojamas viruso baltymas, kurį atpažįsta imuninė sistema, ir paleidžiami imuninės sistemos kariai prieš jį. Kai ateina tikras virusas su tuo pačiu baltymu, imuninė sistema jį „pačirškina“ (dažniausiai...)“ – dėstė M. Strioga.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų